1 šérti, šẽria, šė́rė
1. tr. R, OsG75, MŽ, N, K, Š, L, Rtr, KŽ duoti gyvuliui ėsti: Ten reikės kiaules šérti, ne vainikus pinti Brs. Motriškos darbas kiaules šérti Plng. Kiaules šérti – tai da ne rugius kirsti Akm. Bernai šẽria karves, malkų pripjauna JnšM. Kai ėmė žmonys iš pieno gyvent, tai karves geriau šė́rė kaip arklius Mšk. Pjaujam i nešam – tvarte šẽriam Erž. Iš miegos ka šérsi, kiaulių būs – iš knygų šértos tokios i kiaulės Stl. Pešu šieną karvei šérti Lkv. Kas liekna, karves šẽriam Btrm. Mažai kas šérdavo kiaules su miltais, daugiausia arklius šérdavo Sk. Aš arklį avižomis šeriù KI481. Buvo sunkų metų, buvo tokių, kad stogus lupo ir gyvulius šė́rė Dg. Ardė ir šė́rė nuog kluonų Asv. Nešérdavo kiaulių, rudenį tik pradėdavo pageryt (o vasarą ganydavo) PnmŽ. Kiaules vienu pienu šeria Žem. Kuo šérsim, kad bulbojų neturėsim? Vlk. Nėr kuom buvo šẽria LKT348(Švnč). Vieną karvaitę turi – ir tos nėr kuoj šért Azr. Su bėda šẽriam Grv. Tuomi tvyro arklys, kad gerai šeri̇̀ J. Šėriau žirgelį per nedėlėlę KlvD89. Stovi stovi jo žirgelis jau tris dienas nešertas (d.) Plš. Šerk šerdamas žirgelį FM. Aš da buvau nešė́rusi tų paršelių, o ana įpylė jau savo paršeliams Trk. Aš turėjau žilą ožį šeriamą LTR(Krsn). Atejo čėsas šẽramasis – ir eik šérti Nv. Parvažiavo šẽriamu laiku: ve, reikia liuobtis Jrb. Šeramúoju laiku eitam gulti, ka nėr žibalo Šts. Išvažiuodavom, kai tik praaušta, šẽriamu laiku, kai gyvolius šeria Vdk. Arkliai nešerti̇̀ žvengia Dv. Brolio šerta – tai josiu, tai josiu JD625. Nešérta (kol nepašėrė) neis [trobon] Lp.
| prk.: Šerk [kuliamąją] mašiną (leisk javus) lygiai, ba dažnai tuščiai eina Vrb. Mašinikė ta piningais šeramà (brangi eksploatuoti) Krš.
^ Kas šeria, tas ir melžia LTR(Km). Svetima karvė ne šeriamà, tik melžiama Dkš. Jei nori jot, tai ir arklį šerk LTR(Srj). Nešėrus nevažiuosi Sd. Nešertu arkliu nevažiuosi M. Gerai šersi – smarkiai važiuosi LTR(Ut). Gulėdamas šersi – stačias važiuosi, stačias šersi – gulėdamas važiuosi LTR(Krž). Nešerti arkliai ir kieme suklups LTR(Skdt). Kap šer̃s, tep darbuis LKT383(Knv). Bagoto gyvulius Dievas šeria, o velnias girdo KrvP(Auk). Tu esi geras velniams žiemą šert TDrVII148(Prk). Niekas nei šeria, nei girdo, o vis tunka (ledas) Sdk. Kas eit storyn nèšeramas? (ledas) Prk. Visi jodo (joja Ldk), o nieks nešeria (slenkstis) Sim. Gyvulius šerdamas, žmones penėdamas, eina per laukus žvangėdamas (dalgis) LTR. Vieną oželį turiu ir tą koše šeriu (puodkėlė) LTR.
| refl. tr., intr.: Pavakariai – i eina šértis Klt. Vienai ir šértis, ir vandenio atsinešt – sunku Bgs. Kiaules šeri̇́es, tada vėl skubinies verpt Dg. Kap veršis guli išvirtęs, o tėvas šẽrias, girdos Pv. O ka numie esi, tai šérkies, tai vis darbo išranda Bt. Ir parejusi jau ta žmona pietų šérties Varn. Jau seniai aš bešė́riaus Slnt. Vaikis šẽras K.Būg(Kv). Šeimininkai patys šeriasi, girdosi gyvulius, nes vaikų, piemenų nesugaudysi po sodžių Žem. Šeranties eita vaikai gulti, kad nėr žibalo Šts.
ǁ mitinti, maitinti (žuvis, bites ir pan.), lesinti: Kuoj šeri̇̀ žuvis? Pv. Vyriausias prisakymas bitininkystėje yra: šerk bitis! Rdž. Reikia šért bitės – ir akies medaus nėra Drsk. Musėles gaudo [kregždės], vaikus šẽra Lkv. Antę šérk i šérk: pati nemaitinas LKT157(Pkp). Žiemą vis šẽriam tuos visus lauko paukščius Pgg. Gužutis iš snapo vaikus šẽria, matyt, atryja Bsg.
ǁ BŽ564, NdŽ duoti suėsti gyvuliui: Tas virkščias karvėm šẽriam Pb. Kap miltus šẽria, tai ir karvės gražios Rod. Silkes su bulbėm dažydavo, o pieno, varškės būdavo, tai kiaulium šérdavo Mšk. Šer žalią šienelį, žalias raskileles, šer ir muno dobilelį su žaliu šieneliu D2. Nieks nėr šérti LKT146(Nd). Ar šėrei pietus? Trk. Paskui abi puolė pietus šerti J.Avyž. Šeriamųjų burokų nesodindavo Vaižg. Geriausius ruginius šeramuosius miltus prisiūlo už pigiausią prekę LC1883,12.
2. tr. dirbti šėriko darbą: Dabar jau anas veršius fermoj šẽria Klt. Aš šė́riau aštuonis arklius Plšk. Kiaules esav šė́rusi penkis metus Pln. Pats šėrė, pats milžo, ta (tai) tas bandžius, o teip – piemuo LKT43(Lc). Žiemą vyresnė sesuo šėrė gyvulius dvare, o aš bėgdavau padėt Gdr. Eik, sako, čia už tarnaitę kiaulių šérti Žeml. Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šė́rei K.Donel. Nū tų trijų siuntė tą gudrįjį šérti karaliaus šimelį MitII29(Krg). Tas pats šėrikas galvijus ir arklius šeria Žem.
3. tr. auginti, laikyti, prižiūrėti gyvulį: Nupirkau paršeluką vieną, šerù anai Tv. Kame aš čia šérsu kiaules? Lks. Šẽra penkias kiaules, veršį šẽra Varn. Kiaulių žiemos laike šė́riau dešimt, vasaros laike iki dvidešimt Plšk. Bekonus šė́rėv, avių turėjov Ms. Dvi avi šẽra Rmč. Liauzgų, negurbų kuilį vargu šérti ant žiemos, bo jis tuo sukimbsta į kenkles, kad jam skyru nepakaišai J. Šėriau žirgelį dėl gražumėlio, auginau mergelę dėl razumėlio TD73. Šerk, tėveli, ma[n] žirgelį, pirk tyminį balnužėlį JD1098. Šė́riau šė́riau juodbėrėlį visą rudenėlį (d.) Vb. Kam tu šeri žirgelį nejodams, kam tu myli mergelę neimdams? LTR(Brs). Ar tau nubodo valnios dienelės, ar valnios dienelės, ar žirgas šértie? DrskD122. Du šimtu yra bulių šẽrama Pakražantė[je] Krž.
| prk.: Tik tinginys galia turėt brudo, galia utėles šért Vdk. Da, matyt, utėlių nešė́ręs (vargdamas nebuvai aptekęs gyviu), ka tep kalbi? Vlkv. Dvejus metus apkasuose utėles šėriau rš.
| refl. tr.: Laikyčiau kiaules ir šérčiaus Erž. Visas kiaules par žiemą šértis jau sunku, tai pjovėm Jrb. Šėriausi žirgelį sau juodbėrėlį, atlankiau mergelę kas subatėlę BsO198. Sako, bekoniuką šeriąsýs Erž. Esam šė́rusys keturius arklius važiuojamus Jdr.
4. tr. NdŽ auginti mėsai, tukinti, penėti: Baigiam šért meitėlį, reiks greit pjaut Plv.
| refl. tr., intr.: Šerúos penkias kiaules Rdn. Rugiais gerais šẽrias kiaulės Kpč.
5. tr. N, K, Grnk maitinti žmogų: Ūkininkai šė́rė vaikius, merges su plutoms Vkš. Tėvai nebi̇̀šera, žentas ydžių ieško Krš. Vieną vestuvių dieną svočia turėdavo šért Plv. Lietuviai jus (juos) maitins ir šersai S.Dauk. Nės dosningas Dievs kiekvieną žino pasotyt, ale su pilnoms saujoms mus vis šért nežadėjo K.Donel. Aš tave dyką šeriù Pc. Da aš jį šė́riau per visą žiemą J.Jabl(Plk). Tiek tu iš mūsų ir naudos turėsi šitep šerdama Kt. Peržiem šė́riau jį be vieno rublio Drsk. Ką, ar aš visų kekšių vaikus šersiu! BsPI113. Lai eina po žalčio, bene aš anus šérsu! End.
| Tat tus kaukus turėjo, mat anie esantys šẽramys Jdr. Kas tą kauką gerai šẽra, taip anam gerai neša Kv. Liuob anus kleckais šérs, tus kaukus Všv.
^ Žemė visus šẽra, visus i suėda Krš. Kas aria, tai visus šẽria Rod. Tu mane šeri̇̀, kad aš nenumirtau, aš tau dirbu, kad neužmigtau Srj. Visus dengia, visus šeria, pats nieko nevalgo (noragas) Pnd. Ir už ką perkūną Dievas šẽria (kam jis laikomas, jei netrenkia nusidėjėlių)?! Alv.
ǁ padėti valgyti, valgydinti: Pats šaukšto nebepakelu, jeigu nešer̃tų, badu numirčio Vkš. Tokią būzę verda i vaikus šẽra Krš. Košę su pirštu reikėjo šérti End. Manų košę išvirsi, su šaukšteliu šérsi vaiką Trk. Ligonis neima valgyt, tai aš turiu jį šért, penėt Nm.
6. tr. Jnš, Kri, Lnkv, Gsč džiauti javus jaujoje ant ardų: Šérk kietai jaują Pš. Nupjaudavo rugius, šérdavo į jaujas, sustatydavo gražiai kūlius Sk. Parsiveža vežimiukę, pasiverčia i šẽria į jaują Mšk. Jaujo[je] da yr ardai aukštai, kur linus šẽria Žml. Šẽram į reją, ir tad linus ruilė[ja] LKT51(Klk). Šeriamà jauja Grž.
7. intr. Š, NdŽ, KŽ, Zr, Trgn, BM51(Skp) mušti, kirsti, rėžti norint įskaudinti: Nelįsk, gausi šérti Lnkv. Šérk nešérk – lenda, ir gana An. Rankas ažusuka ir šẽria Dgč. Kad aš tau šérsiu! Grž. Šérk su ranka, tegul ana eina tolyn Rk. Šė́rė pilvan kai bubinan ir pramušė žarnas Skdt. Tie tik šẽria kulnan arkliu[i], nebegaliu su dviračiu pavyt Svn. Kap valgytie maža, šẽria kakton šaukštu Brsl. Kaip tam šuniui šė́rė, ir paspylė auksiniai pinigai (ps.) Šmn. Davė jam pakinkytą baltą arklį ir pasakė, kad visur galima šert anas, tikt kad par galvą nešertų BsPII220. Šerki žirgui per šlaunelę, – kam sustojo tau ant kelio! S.Nėr.
^ Už pinigus ir velnias šoka, už dyka niekas par ausį nešeria LTR(Pnd). Kur šeri, te sopa Ds. Kuom turiu, tuom šeriù Krd. Kuo Dievas šẽria, tuo užgauna Ds.
| tr.: Polaidžios[e] tie tik šẽria arklius, daužo Adm. Šẽriamas arklys (rambus, kurį reikia pliekti) Grž.
^ Nubėgo kaip galvon šértas J.Jabl. Susigaužė tarytum į galvą šertas A.Vien. Vaiką viena ranka šerk, kita glostyk – bus žmogus Pnd. Jei arklio avižom nešersi, tai važiuodamas botagu šersi LTR(Sml). Šuva šertas užmojimo bijo Rk.
| prk.: Jau kartą šértas (baustas), tai važinėk be strioko – kogi skrendi kaip peršertas! Slm.
ǁ trenkti, tvoti: Kultuvo buožę suka ir šẽria, suka ir šẽria Kkl. Vyras supykęs šė́rė kumščiu stalan PnmR. Lazdą pastvėrė ir iš peties užsimojęs per maišą šėrė K.Bor. Šẽria tuos linuos, skersos šẽria, kad spaliai išbyrėt Svn.
| Perkūnas šė́rė ir uždegė [namą] Ds.
ǁ mesti, sviesti: Duobę iškasi, gilumon šérk, tai dun – toks garsas Aln.
8. smarkiai lyti, pilti: Teip šẽria lietus, net nosį baisu iškišt Srv. Rodos, ir debesio nėra, ale šẽria tai šẽria Trgn. Lietus tep šẽria, kad net burbuolės in balų stojas Dsn.
| impers.: Kad šẽria ledais! Ds.
| Bombom pradė[jo] šért Gs.
9. intr. šnek. greitai, smarkiai eiti, bėgti, važiuoti: Kad šẽria, kad šẽria teip greitai, tikriausiai bijo lietaus Dj. Išejau šituo viešiakeliu, ir tada šért šért visą naktį Lb. Kad sveiki būsma, šérsma [Zarasuos] Slm. Iškišę liežuvius per miestą šeria B.Sruog. Tai, bra, Jono šiandiej šérta – nuo pat Anykščių! Slm.
10. intr. šnek. smarkiai ką daryti, dirbti: Sūnai mokyti, al rankoves pasiraitę kad šẽria (pjauna) Mžš.
11. tr. šnek. pirkti: Reiks šért gerą arklį Slk.
◊ aki̇̀s šérti grožėtis: Visiems buvo aki̇̀s šérti iš tų juokų darymo Plng.
į rañką (rañkon) šérti lažintis: Penkiolika tonų bus – galiu rañkon šért Slm.
káilį šérti mušti: Tokį vyrą gaut, kad káilį šer̃tų – tai tau! Krn.
kanãpėmis šérti botagu pliekti: Panevėžiečiai, sako, kanapėmis arklius šerią̃, mes – avižoms J.Jabl(Ar). Jo arkliai parmušti, kanãpėm šeriami̇̀ Ig.
ne vãkar košè šértas suaugęs, viską suprantantis: Žinom mes ano gerumą – ne vakar koše teesam šerti Šts.
óžį šérti ožiuotis: Nešérk óžį, aš tau aną su diržu išvarysiu Mžk.
plùtomis šérti Krkl neapkęsti.
1 antšérti, añtšeria, antšė́rė (ž.) tr. įšerti, įpenėti: Šerant [jautį] gal antšérti kokį centnierį Grg.
1 apšérti, àpšeria, apšė́rė tr.
1. R5, MŽ6, N, K, Rtr, NdŽ, KŽ visiems paduoti ėsti, apliuobti (gyvulius): Apšė́riau gyvulius, apsiruošiau vi̇̀sa Pb. Tik apšért arkliai ir eit sau! Lp. Apšérkit karves ir grūskitės, kur norit Mlt. Apšė́rei, pasgirdei gyvuolius i in pečiaus guli̇̀ Dglš. Kiaules apšérsi, karves pamilši, valgyti išvirsi Kv. Gyvolius reikėjo apšérti nakties laike Akm. Daug buvo jaučių ir karvių, vienas kerdžius negalėjo visų apšérti PP13. Apšerkit arklius, parneškit pelų Žem.
| refl. tr., intr. KŽ: Atsikėliau, apsišė́riau arklius Krkn. Žiemą visas darbas – tik apsišért Trgn. Vyrai miškan, tada gyvulius apsi̇̀šeri, vėl skubinies [ruoštis] Dg. Viską ans padeda apsišérti Trk. Apsišérs, apsidarbuos piemuo tujau parejęs i padės plunksnas plėšyti KlvrŽ. Toks vyras ir negali̇̀ įstengti dar apsišérti! Šv. Dzidor, vaikaiti, nevėluokis apsišerti Žem.
ǁ pašerti (gyvulį): Ejau apšerti bėrąjį žirgelį D115.
2. truputį papenėti mėsai (gyvulį): Šito jau gerai nenupenėsiu – apšérsiu kiek ir pjausiu Lkč. Jau mūs kiaulės apšértos – galėsim tuoj pjaut Ss. Jau apšertas kiaules gavom atiduoti į meisą Šts.
| refl.: Apsišė́ręs toks gaidukas, riebus – du rubliai Krš.
3. paduoti maisto, pamaitinti: Reik žmogų prašyti, kad aną apšer̃tų, apžiūrėtų Krš.
| refl. tr.: Berniokus apiruošia, apsi̇̀šeria ir lekia darban Ukm.
ǁ visus pavalgydinti: Apšė́riau šeimyną, galiu pasėdėti Krš.
4. Š netinkamu maistu ar pašaru pamaitinti, užšerti: Apšė́riau aš jįjį kuomi norints, kad susirgo J. Išsigandusi motina apšė́rė vaiką, ir tą votimis išbėrė Vkš. Parūgų įpyliau į bulvynę (vietoj rūgštymo) – apšėriau visus pasninke Ggr.
| refl. Š:
^ Avižų arklys niekad neapsi̇̀šeria Krok.
5. K, KII294, BzF182, MitI20(Rg), NdŽ, KŽ apnuodyti, apduoti: Jis tėvą nuodais apšerti norėjęs Jrk. Išgaišo dykiai keturi – apšė́rė kas Drsk.
| refl. K, NdŽ.
ǁ Grš pakerėti ko uždavus, apduoti.
1 atšérti, àtšeria, atšė́rė
1. tr. N, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ šeriant nupenėti, atganyti: Silpną gyvuolį atšė́riau J. Reiks atšért arklys ir parduot Lp. Daug avižų reikės sušert, kol tą arklį atšérsi Kair. Čia (fermoje) melžamų karvių ne[b]ibūs, tik àtšeramos Rdn. Tas paršelis toks nevėkšlis – kumet aną atšérsi? Plt. Duota buvo, kad aš juos (teliukus) atšer̃čia Švnč.
^ Ir jautis atšertas geriau traukia jungą V.Myk-Put.
| refl. Ser: Įpilu vakare paršiukui pieno – tegu ėda, greičiau atsišer̃s Jrb. Kaip atsišėrė [ožka], negali nuturėt Ps. Atsišėrė katės, sužvilgo dabar jų kaileliai kaip šeškų žiemą rš.
2. tr. maitinant padaryti kūningą, nebeliesą, riebų (apie žmogų): Sudžiūvęs – kaip tave atšérti? Krš. Atėjo iš kaži kur, mes atšė́rėm kaip gerą naudą, o jis mums uodegą parodė Alk. Kad pas mus pabūtum, aš tave visai atšer̃čiau Ss. Parėjo kai skarmaliai nuskarmaliavę nupampaliavę, o dabar atšė́rė Jrb.
| refl. Š: Atsišer̃s, kai pabus pas tamstą Bsg.
3. tr. K, KŽ pašerti, prišerti:
^ N'atšersi arklį reikiant važiuot B468,822.
| refl. K, KŽ.
4. intr. dalį pašaro sušerti, nušerti: Jau jo dar daugiau atšérta [iš šalinės] kap mūs iš viso [šalinėje] Lp.
5. intr. Š atsikirsti smūgiu į smūgį: Aš tau kartą sušėriau, tu man triskart atšė́rei Ėr.
◊ káilį atšérti išperti, primušti: Vyras pačiai kailį atšėrė gerai KlK10,41(Stk).
1 ×dašérti, dàšeria, dašė́rė (hibr.) tr.
1. pakankamai, iki soties prišerti: Gyvulius nedašértus rado Klt.
2. papildomai šerti: Duokit dašért karvukėm pašaro Rod.
1 įšérti, į̇̃šeria, įšė́rė tr.
1. K, Rtr, NdŽ, KŽ šeriant padaryti kūningą, gražų, riebų: Būdavo, arklius iñšeriam grūdais Kli. Kap inšė́rė, tai obuoliais geltonais net nuejęs tas kumelys Pv. Inganė, inšė́rė, i trasos veršiukas Klt. Arkliai nenūturamys, įšerti̇̀ Slnt. Karvė inšertà iš žiemos – tik blizga Ktk. Karvė buvo puiki, įšerta drūčiai TS1897,9(V.Piet). Į du … tris kartus tur būt avilys įšertas Rdž. Tą gaidį kviečiais įšėrė per kelis metus kaip arklį BsPIII256(Brt). Inšėrė žirgelį man juodbėrėlį LTR(Dg). Pastatyk stonelę vidurij dvarelio, inšerkie žirgelį grynu abrakėliu LMD(Pns). Turiu jungą jaučių, tris žirgus įšertus TŽVII289(P).
| refl. intr., tr.: Ir insišėrė savo žirgelį grynuoju abrakėliu Mrs. Kad insišėrė mūs skapas, tik liula, kap eina Lš. Laigo puikiai įsišėrę dveigiai rš.
2. refl. Rtr, Š, KŽ, Rz maitinantis įkūnėti, įtukti: Toks įsišė́ręs, gerą duoną turia Plšk. Insišė́rus, graži motera Drsk. Tei[p] įsišė́ręs, ka n'įsitenka marškiniuos! Jrb. Vienas buvo drūtas, įsišėręs, o antras sudžiūvęs TDrVII131(Prk).
3. įtukinti: Susmuko, nuliugo, kitur gerai kailį įšėrė, o naudos nė kokios! LzP.
4. įkirsti, įmušti, įrėžti: Ponas liepė jam inšert penkioliką rykščių BsPII182(Jž). Botagu inšė́rė arklį gerai Aps.
| Griausmas ąžuolo nemušąs – neinšeriąs LTR(Km).
1 iššérti, i̇̀ššeria, iššė́rė tr.
1. N, Rtr, Š šeriant išlaikyti, užtekti pašaro: Par žiemą visų kiaulių neiššérsma – nebūs kuo Vkš. Šįmet labai plika, nėr žolės – kaip aš iššérsu karvę, veršuką? Vg. Vienõs [karvės] sunku iššért Žrm. Reikia dūmot, kad iššertái karvę kuom Rod. Ant šėrybos iššė́riau karves J. Iš pievų savo daugiaus šieno negauname, kaip tiktai iššertie dvejetą arklių Rp. Ka norėdavom daugiau gyvolių iššérti, tai eidavom į dvarą dienas Skdv. Telėdnyku (pieva prie namų) dvi karves iššérdavau Klt. Po trejetui arklių iššérdavom OG370. Tuo kalneliu tris arklius iššėrė Krsn.
| refl. tr., intr.: Bet pašertės ne per daugiausia turim, tai nežinom, ar išsišérsim Lp. Šiap tep išsi̇̀šeriam Pls. Gerai pragyvenu, penkioleka rublių gaunu, ožką išsi̇̀šeru Lpl. Vargu nevargu išsišérsme vieną karvelę Dglš. Kitas žmogus išsišera po penkias šešias karves Krž. Nor nedaug pašaro turėjau, bet dėlto išsišė́rė gyvuliai peržiem Alv. Dvi karvės ganomos, išsi̇̀šeramos Krš.
2. šeriant išbaigti, suvartoti pašarą: Argi jau visą jovalą iššė́rei? Užv. Pašaras buvo iššertas, važiavo tuščiais ratais Šts. Pavasarį, iššėrus šieną, šalinėj vieni trūkšliai beliekti Lp.
3. K, KŽ, Gs šeriant pralaikyti kiek laiko: Arklius lig gegužio mėnesio iššė́rė stalde Grd. Ką per žiemą išpenėti, išmaitinti, iššérti KI136. Iššė́rei žiemą ir pavasarį išleidei Btrm.
4. Pvn išbūti šėriko darbą dirbant: Tris metus iššė́riau arklius Erž. Aš dvylika metų iššė́riau to[je] kūtė[je] kiaules Jnšk. Žinau aš milžėjas (jų būdą): penkioleka metų iššė́riau karves Krš.
5. išauginti (ppr. arklį): O kaip iššérsi bėrą žirgelį, uždėk tymo balnelį (d.) Šd. Tėvelis iššė́rė du šimtu žirgelių JD551; LTR(Al).
| refl. tr.: Kad mes augom pas tetušį trys balti broleliai, išsišėrėm trys broleliai tris bėrus žirgelius LMD(NmŽ). Išsišerčiau sau žirgelį, kad ir mažą, ale gražų LLDII91. Ir išsišėriau bėrą žirgytį grynomis aviželėms N335.
6. NdŽ šeriant padaryti kūningą, gražų, įšerti (gyvulį): Kad iššértas arklys – kaulo nematyti DŽ1. Galvijai vos vidutiniai t'iššerti, ale prekia už juos įmanytinai aukšta LC1881,19.
| refl. NdŽ: Paršeliai nuo miežinių miltų tik išsišė́rė! Klt. Ka išsišė́rė [kiaulės], ka blizga! Lnkv. Ažumuštos [gyvatės] kiaulėm, galvijam gerai greičiau išsi̇̀šeria Skdt.
ǁ nušerti, nupenėti pjauti mėsai: Vienus [paršus] i̇̀ššera, kitus atveža Krš. Neiššérdavo lig lašinių, ka jie stori būtų Šd.
7. išmaitinti, pamaitinti: Greitai žemė žmonių nebiššérs Krš. Tiek žmonių! Kap toj žemelė i̇̀ššeria! Drsk. Tokią didelę šeimyną mun vienam reikėjo iššérti Vkš. Juk mes, o ne kas kitas, ir miesto darbininką, ir pačią valdžią iššeriam V.Bub. Susiprašė didelį pulką, kaži ar iššer̃s Dkš.
| refl.: Išsi̇̀šeram i patys, i senus i̇̀ššeram Krš.
ǁ kurį laiką maitinti: Visą vasarą anus iššė́riau Krš. Metus iššė́rė [berną], i pabėgo Rdn. A mėnesį jau čia aną iššė́rė – tą jau skindeldriskį Lk.
8. maitinant padaryti didelį, tuklų: Pilvą iššérsi nedirbdamas KlK11,86(Pj).
| refl.: Išsišė́rę tie ponai Vn. Išsišė́ręs, tik ne pilvotas NdŽ.
9. refl. prk. prasigyventi: Tas gaspadorius kad ką gi – išsišė́rė Grž.
10. išperti, išmušti: Ar rankų neturite, ar įnagio gailitės?.. Iššerkit Žem.
1 nušérti, nùšeria, nušė́rė
1. tr. KŽ šeriant užauginti (ppr. arklį): Nenušersi tokių žirgų kaip pas tėtušėlį (d.) Vlkv. Auklino tėvelis sau vieną sūnelį, nušė́rė tėvelis jam bėrą žirgelį (d.) Šlčn. Abiem pastačiau po naują stonią, abiem nušė́riau po bėrą žirgą (d.) Slm. Dar sūnelis neužaugo, jau žirgelį nušė́rė (d.) Lnkv. Nušėrei žirgelius mums trim kaip vieną, išleidai į šalį tik mane vieną MitI116(Brt).
| refl. tr. Rtr: Nusišėriau sau žirgelį, nor ir mažą, bile gražų LTR(Nmj). Aš užaugau pas tėvelį, nusišė́riau sau žirgelį JD83,1017.
2. tr. Š gerai šeriant padaryti kūningą, gražų, įšerti: Nušertas arklys B, N. Kap nušérsi arklį, tai neintvarkysi Vrn. Ei nušers, nušers grynoms avižėlėms, uždės tymą balnelę RD149. Nušėriau žirgelį viena nedėlėle LTR(Lp). Taip nušerta karvė tura duoti pieno Krkl. Duosim porą jaučių, du žirgu nušértu JV455.
| refl. tr.: Nusišėriau sau žirgelį grynom avižėlėm LTR(Srj). Nusišė́rę pasbalnoję josim pas mergelę DrskD63.
3. tr. NdŽ nupenėti pjauti mėsai (gyvulį): Nušė́riau ben tris paršiokus Sdk. Su tokiu pašaru gyvolio nenūšérsi Up. Be bulbės, be milto paršo nenušérsi Krš. Taip prylaidus nušė́rė, kad ir tvarte nebeišsitenka Trg. Antrą kiaulę nušė́rė – sprindininkai lašiniai Krž. Ale ir nušérti jūs meitėliai Vlkv. Dvi nušértas kiaules į dalį devė Vkš.
| Galėjo nušérti gerus lašinius Trk.
| refl. tr. NdŽ: Anie i karvę turia, i paršą nusi̇̀šeria Vdk. Galėsim nusišért po kelias kiaules Šn. Dargi dar̃ Lietuvoj kiekvienas nusi̇̀šeria kiaulę Dg. Po porą paršiukų liūb nusišérsma, pasipjausma Žr. Nusišė́riau penimį kap reik Gs.
4. tr. NdŽ, KŽ, Dbč, Užv, Krkl prastai šeriant padaryti liesą, numitinti (gyvulį): Nušė́riau jau aš vieną karvę, t. y. padvėsė J. Šėrė šėrė ir nušė́rė kiaules, kad tos ir kojas užkėlė Srv. Šėrei ir nušėrei arklį, kad su mietu bepavažiuoji Brs. Čia arklys didesnis ir drūtesnis, tik ką labai nušértas, tik skobos Lš. Kad da ilgiau jis būt šėręs, tai būt visai nušė́ręs Gs. Tai eisim pažiūrėti arklio: gal jau nuo koto nušėrei LTR(Vlkv).
5. tr. vakare, nakčiai pašerti: Eisim nūšerti Prk.
6. tr. suvartoti kiek pašaro: Gi šiaudų ar daug nušė́rėm? Pc. Daug miltų nušerta J.Paukš. Parves žirgužėlius, nušers dobilėlius JV1082.
7. tr. gerai maitinant padaryti riebų, tuklų: Mamos buvau nušértas, drūktas, dabar sudžiūvau Krš. Jis parėjo iš Amerikos nušértas kap bulius Gs.
| refl.: Abu su akiniais, ta brolienė nusišė́rusi Rs.
8. tr. KŽ, Prk nunuodyti, nuduoti: Pompėjaus prieteliai Aristobulą nuodais nušėrė Jrk.
9. refl. prk. nusigyventi: Nusišė́rėm, nebėr nė ko beduoti Šts.
10. tr. užmušti: Girtą pavijo, movė dišlium ir nušė́rė Slm. Nelįsk, nušérsiu kaip šunį! Svn.
11. tr. NdŽ numušti, nudaužti: Atnešk kačergą, visa nuo sienų nušérsiu – prikrovė gi mat! Dgl. Kumelėlė bėra, uodegos nebėra, kumelėlė sarta, uodega nušerta (d.) Slm.
ǁ KŽ sukirsti, perdyžti: Neleisk šuniuko iš kiemo, da kas nušers su botagu Vb.
12. tr. nukirsti, nupjauti: Aš par kartą nùšeriu šitokį lazdyną Ob. Kiek šiandiej dobilų nušė́rėm! Km. Aš jau ir ažmiršau, kada pievas nušė́riau! Slk.
| prk.: Du darbadieniai tau jau nušerti̇̀ (nubraukti) Slm.
| Jau, matyt, buvo nušértas (nukamuotas) ligos, nebegėrė Slm.
13. intr. impers. šnek. smarkiai nulyti: Kad nušė́rė, tai nušė́rė lašais kaip žirniais Ds.
14. intr. šnek. greitai, smarkiai nueiti, nubėgti: Kaip nušė́rė par atšlaimą, tiek ir temačiau Žl.
15. nupirkti: Tai ką nušė́rėt an turgaus? Sld. Nebrangiai radau, tai nušė́riau keturius Sdk.
| refl. tr.: Anas jau nusišė́rė dviratį Ant. Nuvažiavęs Utenon, nusišė́rė arklį kaip tik obuolį Trgn.
◊ káilį (skū̃rą) nušérti NdŽ išperti, išplakti: Kai pašauksiu tėvą, kai pasakysiu – nušers tau gerai kailį! V.Krėv. Kad tavo káilis nenušértas Lp. Oi nuog tėvo tada gavau, oi gavau – nušė́rė skū̃rą Srj.
1 pašérti, pàšeria, pašė́rė tr.
1. H, R, MŽ, N, Sut, I, K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ paduoti gyvuliui ėsti: Jau pašėriau galvijus (bandą) B. Švintant pašérk karves parduosimas su pašaru J. Reikia ir pašért, ir pagirdyt gyvuliai Pb. Reikia pašért keltavos JnšM. Nusipirko arkliuką, prisigraibė kiek tę to pašaro pašért gyvuliam Mrj. Kap pašérsi, pabalnok arklį Grv. Nėra kuom ir pašért, netekom pašaro Dv. Eik pašérk tus jaučius Rsn. O prylaidus a pašė́rei? Vž. Nu devynių eisi dar pašérti kiaules, tada eisyt gulti Kv. Neturu sveikatos: viedro nepaneščiu – kiaulių nepašer̃čiu Rdn. Arklius pats pašérkie! OG391. Žirgą šėriau – linksmas buvau, kai pašėriau – dar linksmesnis LLDII624(Gr). Aš pašersiu savo žirguželį nei rugeliais, nei mieželiais – grynums aviželiums StnD29. Parveža martelę kiaulelėm pašértie DrskD184. Kožnas gyvolis nora užveizamas, pašeramas, pagirdomas Skd. Mūso arklys atkelamas, pašeramuoju – po kąsnį ir kaišiojam pašarą Šts. Mano kiaulelė nepenėta, telyčelė nepašérta LKT329(Brsl).
^ Jokūbas skūpas, arklys kūdas – parduos pačią, pirks tabokos, pašers arklį LTR(Vdk). Arklio (Arklį S.Dauk) nepašėręs nevažiuosi Sch74(Rg). Botagu arklio nepašersi KrvP(Ds). Einant arti reik arklys gerai pašerti PPr34(Msn). Bernelis – ne žirgelis: avižoms nepašersi LTR(Srd). Mergytė – ne karvytė: šienu nepašérsi Dkš. Šuva pašértas piktas, o žmogus alkanas piktas Krm. Visi joja, niekas nepašeria (slenkstis) Prl, Btg, Pn.
| refl. tr. NdŽ: Jau buvo gerokai sutemę, kai gyvulius pasišė́riau Žvr. Pasilaidžiau (pasimelžiau) karvę, pasišė́riau Klt. Ejau lapų palaužt karvei, pasišert, ka pieniuko daugiau duotų Erž. Pasišérsys, pasitvarkysi šventą dieną – sau eik į šokį Brs. Aš dobilėlį tai nusipjausiu, bėrą žirgelį tai pasišersiu LTR(Lp). Pasišė́ręs pasbalnojęs misliau toli joti (d.) Mlk.
| prk.: Vargo mačiau, utėlių pašė́riau (pabuvau aptekęs gyviu) Vdk.
ǁ palesinti: Antys reikės pašért – žudarytos kluonienoj Rod. Numinė ana (antis) – yr pašeramà, o ten ana toki yr lauko vabalas Yl.
| refl. tr.: Rytą jis pasišeria vištas i triušius, i tai visas jo darbas Jrb.
2. šerti kiek laiko: Mėnesį pašérk, ir atganysi arklį Kp. Ligi rudens pašérsiu karvę ir parduosiu DŽ1.
3. šeriant padaryti kūningą, gražų, įšerti: Mano arkliai geri, pašerti̇̀ Prn. Aš žirgelius turiu du, nepašerti̇̀ abudu DrskD119.
4. NdŽ duoti pavalgyti: Vyrą turi kartas iš karto (reguliariai) pašérti Krš. Turam ėsti, galiam pašérti Jdr. Svečius alkinsu – reik pašérti Krš.
^ Skatink muni, bet pašėręs VP41. Visims ašarų nenušluostysi, visų neėdusių nepašérsi Krš.
| refl. tr. NdŽ: Pasišérs vaikus ir ateis Krš.
ǁ pavalgydinti: Pradžio[je] liuob kiti ligoniai muni pašérs Nv. Košę vaikuo virsma, pašérsi i vystyti liūb Gršl.
5. aprūpinti maistu: Pašérti reik tokius kraštus Krš.
6. padžiauti javus jaujoje ant ardų: Pašertà jauja Grž.
7. truputį apmušti: Pašérk aną su bizūnu Sg. Ką per žandą pašérti (duoti antausį) NdŽ. Koja pašė́rė J.Jabl(Šl).
| refl. NdŽ.
◊ aki̇̀s pašérti BzF182, KŽ pasigrožėti.
kai̇̃p lazdà pašértas liūdnas: Na, kogi tu, brol, vaikščioji kaip lazda pašertas? J.Balt.
kanãpėmis pašérti supliekti (arklį): Kanãpėms pàšeriam arklį, ir veža J.Jabl(Ar). O arklius kad pašė́riau kanãpėm! Kt.
1 péršerti
1. tr. NdŽ per daug pašerti; apsargdinti ėdesiu: Páršėriau paršelius ir susarginau Vkš. Da buvo veršis anos susirgęs – a pargirdėm, a páršėrėm Als. Páršėrė žaliais rugiais, ir nusprogo arklys Šts. Jeigu kumelė paršertà buvo, tai sugydis Pc.
ǁ labai daug, iki soties prišerti: Šerk ir péršerk – jei tu juoj darbuisi, tai neatsigaus Lp.
2. tr. apsargdinti valgiu; permaitinti: Nepáršersu, nebijok, gali tus kleckiukus suvalgyti Krš. A nebūsi vaiką páršėrusi, kad taip ans vema? Vkš.
ǁ labai daug, iki soties primaitinti: Vaišingi buvo: ateis kas, šérte liuob páršerdavo Krš.
3. tr., intr. NdŽ, Kp, Ktk sykį kitą suduoti, sušerti: Péršėriau botagu arkliui Strn. Paėmė iš mañ botagą, kokiuos tris kartus paršė́rė ir nuvažiavo Slm. Tai kad peršėrė tuo vyčia, tai ana ir nulėkė LTR(Brsl).
^ Ką gi tu sakysi – tylėsi kaip peršértas! Skp. Kai pasakė, kad numirė, tai kaip ir basliu peršė́rė Slm.
4. tr. permušti, perrėžti: Peršėrė karalaitę par pusę, išėmė širdį, perdalijo ir rado vidury žaltį LTR(Ds).
◊ šlapiù maišù péršertas apie kvailą žmogų: Neakuratnas žmogus tas tavo kaimynas, gal šlapiù maišù péršertas Svn.
1 piešérti, piẽšeria, piešė́rė (dial.) žr. 1 prišerti 4: Tos moterys sako: – Par daug pyšė́rei Kin.
1 prašérti, pràšeria, prašė́rė tr.
1. N šeriant suvartoti.
2. maitinant praleisti (pinigus): Ką uždirbu, viską vaikams pràšeru Krš.
3. NdŽ kurį laiką šerti.
| refl. NdŽ.
1 prišérti, pri̇̀šeria, prišė́rė tr.
1. N, K, Š, NdŽ, KŽ paduoti ėsti iki soties: Prišérk kiaules, ka nežviegtų Jnš. Karvę pri̇̀šeriu, priganau, tai i duoda pieno Klt. Kap arklį gerai prišeriu, tai anas gerai tęs Dv. Ką geriau prišérsi ją (katę), tą geriau [peles] gaudo Pls. Aš prišė́riau ašvienius, t. y. prikánkinau J.
| prk.: I bado mačiau [betarnaudama], i utėlių prišė́riau tiek, kiek panešiau PnmŽ.
^ Prišėrė kap zuikis kumelį LTR(Srj).
| refl. tr. NdŽ: Arklius prisišérdavo, ka greiti būt[ų] Nm.
ǁ prilesinti: Ančiukus prišė́riau, tai gulėjo čia sugulę Jrb.
2. MitI77 papildomai tvarte pašerti (iš ganyklos grįžusius gyvulius).
ǁ bites papildomai pamaitinti: Kiek aviliams nepritenka, turi prišerti Rdž.
3. refl. tr. iki valios prisidarbuoti daugelį šeriant: Aš prisišė́riau bėrų žirgelių, aš prisišveičiau šviesų kardelių JD715.
4. NdŽ, KŽ pamaitinti iki soties: Pašėlo, aš tokį pulką turu prišérti! Krš. Sunku tokį būrį su blynais prišérti Krš. Kada gerai brolį bagočius prišėrė, prigirdė, pradėjo kvosti BsPIII13(Nm). Prišértas ėsu lig ausų, nieko nenešk [į ligoninę] Jd.
^ Ubagą prišérsi, jo kašų (tarbų Jz) neprikrausi Mrj.
| prk.: Šiandie buvau jau tiek ir tiek tos aukštos kultūros prišertas, kad neištūrėjau Pt. Širdis vis skausmais čia prišerta TS1900,2-3.
| refl.: Pripylė tiems gerkles degtinės, prisišėrė, kiek betilpo Žem.
5. aprūpinti maistu iki valios: Kaimuo visus reik prišérti, prisotinti Krš.
6. maitinant padaryti gana riebų, įšerti: Prišérta motina, še, koks pagurklis! Jrb.
7. Jnš pridžiauti jaują javų: Jaują pri̇̀šeria J.Jabl(Šl). Anksti atsikeli, tuos [išdžiūvusius javus] iškuli, tai reik iki pusryčio prinešt, vėl prišért Gsč. Jaują jau prišė́rė, reik kurt pečių i džiovyt Kri. Prišė́rė jaujo[je] pilną lovą Mšk. Kelkiat, vaikiai, reją prišerti Vkš. Jauja prišertà kietai Žml.
8. NdŽ kiek sušerti, supliekti varant: Šitas arklys pri̇̀šeriamas (rambus, kurį reikia botagu šerti) Pl. Kumelė mūsų jauna, prišeriamà, toli nenuvažiuosi Vb.
9. šnek. prikirsti: Beržų prišė́rėm vežimą Dv. Prišérk varų paršam užtvert Trgn.
| refl. tr.: Prisišérk alksniokų ir vežkis Trgn.
1 sušérti, sùšeria, sušė́rė
1. tr. K, Š, NdŽ, KŽ suduoti, suvartoti pašarą: Visą savo šieną jau sušėrėm N. Sušė́riau pašarą visą su gyvuoliais J. Kiek prikulia, tiek sušeria Lš. Dobilus jau sušė́riau, šeriu šieną Klt. Árklium (dat.) geresnį pašarą sùšeri Dl. Jau visus pradus sušė́rėm Slv. Suganysi, sušérsi karvėm – nebus Btrm. Kas dieną vežimą šieno sùšeria Pgg. Tris kresčius morkų sušė́rėm paršeliuo Lkv. Sušérsuot roputes kiaulėms Pj. Kiek ans sùšera miltų – tris kiaules tura Als. Bulbikes sušérsu – pjausu kiaulę Krš. Du maišu sušė́riau arkliais J.Jabl(Als). Sušėrė pelus arkliais Šts. Sušėrei vainikėlį su grynu abrakėliu, sugėrei jaunystėlę su čystu vandenėliu LTR(Alvt).
| refl. BŽ88, NdŽ: Šiemet šienas ir šiaudai iki stybluko susišė́rė Alv. Pas mum daugiausia kiaulėm tos bulbos susi̇̀šeria Vvs. Pašaras susišérsias, pavasarį eis į miestą Krš.
ǁ sulesinti: Lukštą kiaulėm te ar vištom sùšeri Eiš. Atsineškit gaidį, tai jam sušérsim Sdr.
2. tr. šeriant užauginti: Nesušersu kito tokio kaip pas tetušelį LTR(Pp).
| refl. tr.: Rudenį jau gerą kiaulį susišė́riau Alks.
3. tr. šeriant padaryti kūningą, gražų: Arklį avižoms sušė́rė, kad tas net blizga Up. Sušertas jautis pašėlsta pakinkytas arti, nenutūrėsi Dr.
4. tr. NdŽ duoti suvalgyti: Tą vienturtį labai lepina, motina viską jam sùšeria Lkš.
ǁ suvartoti maistui: Daug veršių ir avių papjovęs sušė́rė NdŽ.
| refl. NdŽ.
5. tr. Gsč, Pš, Skrb sudžiauti javus jaujoje ant ardų: Į jaują javus sušérdavo, lygi pietų kūrydavo vienas Pkr. Linus šlapius sušérk jaujo[je] terp ardų – sušunta Žml.
6. intr. Š, NdŽ, KŽ suduoti, sukirsti: Sušérk vyčia arkliui, kad greičiau bėgt Ut. Greitesnio bijo, kad botagu nesušértum Ml. Kai kada įpyksta, tai sùšeriu Lb. Anas virvę turėjo – kai sušer̃s, kad jį perkūnas! JnšM. Kai sušeri durỹs (į duris), tai skamba LTR(Ob). Jis kad sušė́rė arkliam po botagą ir nudulkėjo Mrj. Sušérk par sprandą, ko lenda Ll. Boba sušė́rė kaliotei Mlk. Pragyveno amžių, nėr sušė́ręs pačiai Adm. Ant žirgo sėdau, kepurę kėliau, žirgui sušėriau LTR(Brž).
^ Kas norės sušerti, pagalį gaus Tsk. Girtas – kaip par galvą sušértas Vad.
| tr. Svn: Sušérk vaiką rykšte J.Jabl(Šl). Sùšeriu arklį – arklys neveža, ir galas Vdn. Ir nusrėškiau putino šakelę, ir sušėriau juodbėrį žirgelį J.Jabl(Šmn). [Ragana] išmetė žabelį, sako: – Sušerk savo žvėris šituo žabeliu LTR(Ds).
| refl. NdŽ.
7. tr. šnek. godžiai suvalgyti: Tris bliūdus pripyliau, ir sušė́rė Ad.
8. tr. šnek. sunešioti, sutrinti: Par darbą greitai rūbus sušért možna Grv.
9. tr. šnek. sušokti, sutrenkti: Kai įsigeria, sušeria puikiai kazoką P.Cvir.
1 užšérti, ùžšeria, užšė́rė
1. tr. NdŽ, KŽ paduoti pašaro, pašerti, prišerti: Užšérk nors kiek arklį priš kelionę Šauk. Durnelis ažušė́rė arklius dobilais, ė pats nue[jo] gult (ps.) Prng.
| refl. tr. NdŽ: Arklius parsivedęs užsišėriau šiaip taip Žem.
2. tr. šeriant užauginti, nušerti: Ùžšeru paršiuką vaikams kožną metą Krš. Kiaules jie ùžšer[a] su pienu, su žolėms, su miltais StngŽ73.
3. tr. Dbč, Trgn prastai šeriant suliesinti, menką padaryti: Aš pernai kap užšė́riau stotkus, tai pavasarį negalėj[o] nei kojų patęst Nč. Ažušertà karvė – tik tris litras pieno duoda Klt. Karvės suvisu ažšértos OG414. Mūsų blogas šėrikas – ažušė́rė arklius Ml. Ažušértas arklys neina vagoj Dglš.
^ Tampos kai ažušértas arklys Zr.
| refl.: Karvė jau suvis ažsišė́rė Klt.
4. tr. NdŽ, Up uždavus kokio pašaro susargdinti: Guli arklys, guli – ar neužšė́rei dirsėm? Pc. Karvę ažušė́riau burokais Klt. Krito karvė – užšė́rė kum nors Erž. Viena kiaulė tai susirgo po vedimo – aš pati užšė́riau Nmk.
5. tr. šeriant užsiundyti plėšti (bites): Turbūt kas nors užšė́rė savo bites, kad mūsiškes apipuolė Gs.
6. tr. paduoti valgyti, pamaitinti: Atnešė valgyti [slaugė], užšė́rė – daktaras nieko nežiūria Grd. Tave reikia vakare bulvienės [sriuba] užšért, tai lauk dažnai eitum Skr.
7. tr. duoti privalgyti iki soties, primaitinti: Aš tai kiaulių ir vaikų niekap neùžšeriu Plut. Kokia tu valgi – tavęs negali užšért Mrj.
8. tr. prastai valgydinant suliesinti: Ažušė́rė visai tave boba – liko tik skūra, nosis ir pavardė Str.
9. tr. Bb uždavus netinkamo valgio susargdinti: Motyna su gryboms aną užšė́rė, kuo nenumirė Krš. Užšė́rę, sako, i miręs Grd.
10. tr. užduoti, užburti: Musėt jau užšė́rė, ka taip negali atsitraukti Bt.
^ Laksto kap užšérta Kbr. Visi kaip ažušerti puola jų valgytų Vr.
11. užkrėsti: Anas vienas visą pirkią ažušė́rė juokais Prng. Žmonės ataneša ligas iš kitur i mus ažušeria Dkšt. Kad anys niežais ko neažušer̃t Ml.
| refl.: Jis jau niežais žusišė́ręs Nč.
12. tr. duoti, užteikti: Pajauniai ažušė́rė vaikam cukierkų Dglš.
13. intr. NdŽ užduoti, užkirsti: I man jau derina ažušért balana Klt. Užùšeria smarkiai, net tas pasikaso Ppl. Užšė́riau par subinę, tada atsibudo – kieto miego Krš.
| tr.: Ažušėrė arklį ir zovada nujojo LTR(Slk). Rykščių čystai ažušer̃s Aps.
^ Kai pabarstėm salietra, burokai kaip botagu ažušerti̇̀ pašoko Km.
◊ į aki̇̀s užšérti šiurkščiai, stačiai pasakyti: Kožną rozą ana ažùšeria akýsan Dglš.