žibė́jimas sm. (1) K, NdŽ, DŽ1, KŽ; H180, SD174, SD137, Sut, N, ŠT79,256 → žibėti:
1. Kas tų lapų par žibė́jimas! Vn. [Mineralo butlerito] spalva oranžinė, žibėjimas stiklinis EncIV1225. [Brangiųjų akmenų] žibėjimas ir spalva ryškiausiai matyti tik tada, kai šviesa krinta [į] lygiai nugludintą ir nusvidintą plokštelę ir nuo jos atsispindi LEIII205. Kad pažiūrėjai in ašmenis, kad neregėt baltumo, tokio žibė́jimo an ašmenų, jau dalgė turi imt! Vlk. Varnėnai, ak tie, viršiją visus savo paprastų, juodų plunksnų žibėjimu, rungčių eina su vieversiais nuo aušros M.Katil. Jis te atsineša tą plunksną – net šviesu kambary pasidaro, toks žibė́jimas tos plunksnos Plv. Kai iškočioji [audeklą], daug gražesnis, minkštesnis ir tokį net žibė́jimą turia, kai iškočiodavai Č. Tai tada geri plaukai ir gražūs, ir turi tokį žibė́jimą Skp. Sėd ir muno merguželė puikiai aprėdyta, nu aukselio sidabrelio vieno žibėjimo D79.
2. D.Pošk, S.Dauk Ugnies žibėjimas R139, MŽ183. Koks te žibė́jimas, ale vis biškį žiba [aliejinė lemputė] Alz. Kur pinigai yra [užkasti], toj vietoj pasrodo koks žibė́jimas (flk.) Vdn. Jam (karalaičiui) bejojant per mišką, pasrodė gražus žibėjimas LTR(Srj). Ėgi žvaigždžių žibė́jimas! Ds. Žvakė žibėjimu apšvies tave I. Žvakė kūno yra akis… Nesa tuo žibė́jimu apžiebtos rankos regi, ką daryt, ir kojos regi, kur vaikščiot tur DP559. Nes ansai miestas, kaip skaitome, neprivalys žibė́jimo saulės ir mėnesies, bet Dievas visagalis žibys jiemus DP542.
| prk.: Jog toji yra tikroji bažnyčia Christaus, kuryji … drin savo šviesumo arba žibė́jimo visiemus įeit ing akis, o niekad paslipt negal DP458.
3. → žibėti 10: Ypatingas tas [akių] žibėjimas rš. Jos veidas žiba kažkokiu ypatingu, stačiai neregėtu žibėjimu rš.
sužibė́jimas sm. (1) → sužibėti 4: Darbas – žmogaus sužibėjimo būdas rš.