švebeldžiúoti, -iúoja, -iãvo Š, RŽ, DŽ, Pg, Pn, Dglš
1. intr., tr. NdŽ, Tr, Grž, Paį neištariant kai kurių garsų, neaiškiai kalbėti, švepluoti: Kūdikis švebeldžiúo[ja] ve ve J. Jo šneka nečysta – biškutį švebeldžiúoja Rs. Vaikas pirma išmoksta švebeldžiuoti, ne kalbėti rš. Jau, rodos, nemažas, o da vis švebeldžiúoja Gs. Ans i paaugęs švebeldžiavo rš. Ale tu ir švebeldžiúoji, negali nieko nei suprast Gž. Šnekėk aiškiai, nieko nesuprantu, ką tu švebeldžiúoji Snt. Negražu, kai žmogus švebeldžiúoja kalbėdamas Slk. Jau gerokai visi buvo išgėrę, kad jau švebeldžiãvo Krs.
2. tr., intr. NdŽ kalbėti niekus, taukšti.
3. intr. gerai nemokant kalbėti svetima kalba: Lai švebeldžiuoja sveikas [svetima kalba], mes jam tatai taip pat nepavydėsim LzP. Anais laikais švebeldžiuodavo juodu vokiškai. O kur jau nebeužtekdavo vokiškų žodžių – pridurdavo lietuviškų I.Simon. O čia dar jie tarpusavyje prancūziškai ir dar kažkaip švebeldžiuoja K.Bor.
pašvebeldžiúoti intr. kiek švepluoti: Ar galima prisistatyti? – ištarškė kiek pašvebeldžiuodamas J.Paukš.
prašvebeldžiúoti intr. ištarti švepluojant: Prašvebeldžiavo vis dar drebėdamas Šešelga K.Bor. Ką gi, brolau, – prašvebeldžiavo jis, – ir už tai ačiū rš.
sušvebeldžiúoti NdŽ
1. tr. pasakyti švebeldžiuojant: Senė kažką sušvebeldžiavo rš.
2. intr. kartais ištarti švepluojant: Aš daba taikinuos, i tai da sušvebeldžiúoju Sdb.