šoki̇̀nti (-ýti Kt; Plv), -i̇̀na, -i̇̀no Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, šókinti, -ina, -ino caus. šokti:
1. R335,358, MŽ448, N, [K], Rtr Par tvorą šokinaũ arklį J. Atjoja bernelis, jaunas nevedęs, šokydams, mokydams bėrą žirgelį LTR(suv.). O kai prijosim žalią girelę, šauniai šokysim bėrus žirgelius LLDII289(Srj). Tę šokino broliai žirgus, šokti nemokančius LTR(Lš).
ǁ tr. DrskD21 kilnojant sūpuoti: Šokýt vaiką ant kelių Lp. Išvaduos mane tėvas močiutė, kurie mane augino, ant rankelių šokino LTR(Ldvn). [Bernelis] prieš veidrodėlį šokytas, aukso rakteliais bovytas LTR(Švn).
2. Šókins tave iš lovelės, prašys vakarynės JD1494. Buvę žmonių, kurie sergantį drugiu pagriebę iš lovos šokinę, kad pamestų drugys LTR(Šil).
3. intr. šokuoti: Boba pamt kalyštei malkapagaliu pakojėsna – toj tik an trijų šoki̇̀na Rod.
4. Srj caus. šokti 5: Anyta marčią šoki̇̀ns J. Tėvas užsiuto baisiausia: šoki̇̀no tą sūnų, klaupt liepė Mžš. Senė jaunąją šoki̇̀na Prn. Tas kad šoki̇̀nąs bobas, kam atadavė grūdus Slm. Bobų valdžia [namuose], kap jos nori, tep vyrus šoki̇̀na (juok.) Srj. Tu mus gana šokinai, kad mes turėjom per tave ir tą dvarą apleisti BsMtI37.
^ Vargas mokina, vargas šoki̇̀na BŽ99.
5. [K], L, Ser, Slm caus. šokti 18; šankinti: Žėdnas jauną šoki̇̀no ir pinigų davė J. Jau buvo bernas, jau mergas šoki̇̀no, ale dar jaunas Dg. Jei valakinė, tai bernai šoki̇̀na, pasisodinę kalbina Šmn. Tai kiek jis gali šoki̇̀nt: vienąkart išvedė, kitąkart Mžš. Ogi žiūri – tą mergaitę kad šokina, kad šokina velniai LTR(Pnd). Nepažįstamas pradėjo šitą mergaitę šoki̇̀ntienai (ps.) Dbk. Kaip tas paleidžia, tai kits, ir vis už kiekvieną šokimą vis jam užmokėjo, ir teip šokino iki dvyliktai BsPIV47. Vienon rankelėn mergelę šoki̇̀no, kiton rankelėn kardelį smagino DrskD77. Aplink ugnį ugnužėlę martelė šokyta (d.) Mrj. Nešokins tave kas nedėlėlę, nekalbins tavęs meiliais žodeliais Smn. Graži muzika – šokinte šokino klausovus rš. Kai tą mešką šokino, tai vaikų ten, žmonių ten visas kaimas suėjo LTsIV689. Medžioklis ėmė keliauti per žmones, šokindamas savo žvėris J.Balč.
| prk.: Vėjas pajūrio smiltis šokina S.Nėr. Vėjas vėl bangas šokina S.Nėr.
ǁ Kvt mokinti.
◊ ant špỹgų šoki̇̀nti lepinti: Tą vaiką ant špỹgų šoki̇̀na Kt.
pagal̃ (kieno) dūdẽlę šoki̇̀nti versti aklai klausyti: Taigi Lievša galėjo tuos žydus šokinti pagal savo dūdelę V.Kudir.
apšoki̇̀nti tr.
1. SD204, Sut, N, KŽ supykinti, sukiršinti, įsiutinti, įerzinti.
2. žr. apšokti 11: Vakar mūs margąją apšoki̇̀no – buvo pas bulių nuvedę Nm.
atšoki̇̀nti tr. nuvarginti: Atšokinaũ aš savo rankeles, kol itokius paauklinau Arm.
įšoki̇̀nti tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ
1. caus. įšokti 1.
2. išmankštinti šokant, sukelti norą šokti, priversti įsišokti.
iššoki̇̀nti tr.
1. Ser, KŽ caus. iššokti 1: Būdavo, žąsis tuoj išvaro, iššoki̇̀na par tvoras Krs.
2. barant, ujant padaryti atsparų: O, gera mergaitė, svetimųjų iššokýta Ig.
3. Dkš visas išvesti šokti: Vakaruškose, būdavo, visas mergas iššokinù Ėr.
nušoki̇̀nti tr.
1. SchL147 šokinant visai nuvarginti: Ale tuodu numirėliai šokino jiedvi teip, kad kone į smertį nušokino BsV106.
2. caus. nušokti 10: Vyrai jas nušokina į šalį rš.
3. prk. išbarti: Nušokinaũ varlę (nenaudėlį), tai daugiau nebekūrija Slm.
pašoki̇̀nti tr.
1. Š caus. pašokti 1: Jegu pats [vaikas] nešoka, tai nepašoki̇̀nsi Slm.
2. pabauginti, prigriebti: Oi pašokiñs tave vyras, tai bus ne pas mamą! Alk. Aš jį kad pašokýsiu, tai žinos! Prn. Jei tu avilį trankysi ir purtysi, tai bitys tave pašokys Rdš.
3. Š, OG334, NdŽ, Mrj išvesti šokti, kiek šokinti: Nori, kad pašokiñt, tai pasistiepus kad stovi Adm. Katro moka šokt, tai da pašoki̇̀na Pnd. Bernai, pašokýkit mergas! Lp.
| Tada meškinykai pasakė meškom, kad ir tą paskutinį „kazoką“ pašokytų: tos meškos kaip griebė ir sumalė in smulkius miltus! BsPIV272.
◊ per li̇̀žę pašoki̇̀nti neduoti valios, pavarinėti: Pikta anyta dar marčią per li̇̀žę pašokỹs Gs.
prišoki̇̀nti tr.
1. NdŽ, DŽ1 pakankamai leisti šokinėti (vaikui, žirgui ir pan.).
2. NdŽ prišokdinti (šokiuose): Jis mane prišoki̇̀no per visą balių DŽ1.
3. DŽ1 prigąsdinti triukšmaujant, grasinant, įsakinėjant: Tas senis užėjo girtas, tai ir mum, ir Kostą su pačia prišoki̇̀no Slm.
užšoki̇̀nti tr. NdŽ
1. šokinant nugalabyti: Velnias šokino šokino ir užšoki̇̀no Vrn. Šoko šoko, ir jis ją užšokino, – nasrus perplėšė SI119.
2. nuvarginti, verčiant ką daryti: Jei aš šiandie nepadarysiu, tai rytoj mane užšokỹs Mrj.