šė̃lti, -sta (-na), -o intr. K
1. Rtr; Š, NdŽ, Brs, Grž, Rk išdykauti, siausti, dūkti: Vaikai šė̃lsta, gaus su plaštaka, su rykšte J. Kas ten šė̃lsta po tą kluoną (pievelę), niekas pasakyti negalia Lpl. Liuob anie ten šė̃ls, ten traks, los ten visokias tas kalbas Sd. Aš jau teip liuobu su vaikinais ten nebėgsu lakstyti, jau šė̃lti Jdr. Vaikai par dienas šė̃lsta, o mokyties neita Kv. Susidės suolus, bėgs aplinkuo i šė̃ls, kiek anie tiktai galės Als. Tai šė̃lęs vaikiščias! Alk. Ir teip jie šėldavo salig aušrai DS80(Rs). Šuo šė̃lsta DŽ. Ar nenustosit šė̃lę?! Krs. Vaikai, nešė̃lkiat! Šll. Šė̃lstat kaip bepročiai Als.
2. eiti iš galvos, kvaišti, siusti: Buvusiai motrišką atvežusys sublūdusią, ana tatai blūdija, šė̃lsta Jdr.
3. labai pykti, niršti, siusti: Žmonės šėlo, ūžė LzP. Šė̃lstanti minia NdŽ. Pana šėlsta iš piktumo BsMtII97(Tl). Maišo burnoj visokius sukraipytus vokiečių žodžius ir prieš gražius lietuvių žodžius šėlsta! Vd.
^ Aš į tave gražiuoju, o tu šėlsti lyg gylio įgelta V.Krėv. Šė̃lsta kaip drignių pryėdęs Šll.
4. įpykus lakstyti, siusti: Šė̃lti aplink ką NdŽ.
5. netramdomai naudotis savo galia, savavaliauti, siautėti: Padūkėlių gaujos šėlsta visoj Lietuvoj rš. Ten bjaurybė karas, ten šė̃ls, degins visaip Žr.
6. dirbti ką su įkarščiu, užsidegimu, energingai: Sako, dažo kambarius, šė̃lsta po tas trobales End. Paskutinį metą aš su tais arais bešėlstù End.
7. DŽ smarkiai reikštis, siautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Audra kas kartą smarkiau kriokė, kas kartą didžiau šėlo Žem. Tešėlsta audros klaikią naktį, tegriūva kalnų uolos! V.Myk-Put. Audra šėlsta, valtelę mėto LTR(Slnt). Šė̃lstančios rudens vėtros NdŽ. Siautė, šėlo pūgos viršum užpustyto namelio K.Bor. Graustinė debesyse šėlsta Žem. Tarp stačių uolų suspausta upė šėlsta, puldama čia į vieną, čia į kitą kraštą rš. Matyt, paskutinį jau kartą šėlo žiema J.Balt. Vis labiau šėlo gaisras rš.
ǁ apie jausmus: Kur geiduliai, kerštas, piktumas ir pavydas šėlsta, čia gyvulys turi viršų žmoguje Vd.
ǁ smarkiai, su įkarščiu vykti: Visą dieną šėlo baisi kova J.Balč.
8. part. praet. apie ką stiprų, intensyvų: Šė̃lusi atmintis NdŽ.
šė̃lusiai adv. labai: Mergina buvo šėlusiai patogi P.Cvir.
apšė̃lti intr. apsirgti pasiutlige, pasiusti: Apšė̃lo šuva Lz. Apšė̃lęs šuva inkando Ml.
^ Bernas lekia [pas mergas] penkis laukus kap apšė̃lęs Ad.
įšė̃lti intr. Rtr, Jž
1. I, DŽ1 įsismaginti siausti, įsidūkti: Arkliai taip įšėlo (įsibėgo), kad buvo nesulaikomi K.Bor.
| refl. NdŽ: Vaikai taip įsišė̃lo, ka nieko aplinkuo negirdėjo Kv.
2. LL210, Š, NdŽ įpykti, įniršti, įdūkti: Pijukas įšė̃lęs kaip šuva pasalkanda J. O kad motina nepasakė, tai įšėlo tėvas J.Balt. Įšėlusi minia rš.
| Ir įšėlusiomis akimis, kuriose degė baisi neapykanta, pažiūrėjęs į susirinkusius, išbėgo laukan rš.
| refl.: Žodis po žodžio įsišėlo jis ne juokais J.Balt.
3. įsismaginus įsileisti ką daryti: Reiks eiti į darbą – negal įsišė̃lti (prisigerti) End.
4. įsisiautėti ką daryti: Misliu, anie ar uždegs, tie kareiviai, kaip įšė̃ls Kl.
5. įsismaginti, įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vėjas įšėlęs griebė liepą, nešė šapus ir plunksnas rš. Įšėlusi ugnis rijo vis naujas vietas, kol visa virto ištisa liepsna rš.
| refl.: Įsišė̃lusios bangos DŽ1. Speigas buvo įsišėlęs iki 35 laipsnių rš.
iššė̃lti intr.
1. refl. išsiišdykauti, išsidūkti: Vaikai išsišė̃lę kai velniukai, ėst noria Šl.
2. Š, Rtr kurį laiką šėlti, dūkti, siusti.
3. refl. pakankamai siusti, niršti; išsisiautėti: Išsišė̃lęs, išsišė̃lęs, paskui nurimo Š. Rasi ir tavo motina tuo tarpu jau išsišėlo rš.
| prk.: Jūros milžinas, išsišėlęs, išsikriokęs, tartum pavargęs, ruošiasi ilsėtis Pt.
4. refl. pakankamai siautėti (apie audrą): Tik iki audra neišsišėlo, nebuvo ko svajot apie laisvę Mš.
nusišė̃lti nuvargti šėlstant: Čystai par dieną vaikai nusišė̃lo Kv.
pašė̃lti intr. K, Rtr; BzF152, M
1. NdŽ kiek paišdykauti, padūkti: Vaikams reikia truputį pašė̃lti DŽ1.
2. Š išeiti iš proto, išprotėti, pamišti: Jis toks pašė̃lęs, kad veidą drasko J.
3. Dsn, Lzd, Smn, Šll, Vkš susirgti pasiutimo liga, pasiusti: Gal pašė̃lo šuo – savus loja DŽ1. Piemenes, kai užvysta kokį šunį lekiant, bijo, kad nebūt pašėlęs LMD(Tvr).
4. įniršti, įdūkti: Nepatiks žodis, ir pašė̃lsta DŽ1. Tas šioperis už tokius žodžius ka pašė̃lo! Jdr. Pašė̃lo iš piktumo NdŽ. Pri to pusklaikšio bijok ir prisitikti – tujau pašėlsta Vvr. O tu rupūka, karvamilžis ant ano ka pašė̃lo! End.
| Čia nieko nepašė̃lsi (šėlimu, įniršiu nepaveiksi, nepadarysi) turi duoti Lpl.
ǁ part. praet. NdŽ, Trk pasiutęs, padūkęs, smarkus, karingas: Pašė̃lęs žmogus: kas po ranka, tą į sieną Akm. Ale pašė̃lusi mergaitė: tuojau nuristų tą vaiką Erž. Aš kad i biednai gyvenau, ale pašė̃lus buvau [jaunystėje] Ilg. Ansai zalnierius labai pašėlęs: kai sykį kirto, kraujas teškėjo, po jo kojelių žemė drebėjo KlvD243-244.
^ Pašė̃lęs su visais plaukais (labai) Pvn. Pašėlęs iš pačių šaknų Kos32(Vkš).
5. DŽ1, Krtn įnikti smarkiai ką daryti: Kad genys pašė̃lsta kalti, tai kala – tura užsidirbti sau maistą kaip žmogus Štk. Vokyčiai paleido iš kulkosvaidžių, pašė̃lo duoti granatas Kl. Pasakai ne taip, pašė̃lna šaukti Užv. Pašėlo vėlek barties Žem. Kad pašė̃ls dainuoti! Nmk. Motina pašėlo žanyties, o sūnai neleida Plt.
6. įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vanduo ka pašė̃lo lyti Žr. Da pašė̃ls pustyti galų gale, ne autobusai bepraeis End. Tai oras pašė̃lęs, snapo iš namų neiškiši! Ig. Tirpstant sniegui čia šniokščia pašėlusios srovės K.Bor. Tu dangiško grakštumo, šoki kaip ugnis pašėlus! J.Gruš.
| refl.: Tekris ugnies kibirkštėlė, ir pasišėls tokis kaitrus gaisras V.Krėv.
7. Lpl šnek. stebėjimuisi kieno neįtikimu elgesiu reikšti: Ar pašėlai̇̃: [peilis] akis bado, ir nematai! Sk. Tėvai, a pašėlái – pačią nuskandinai! Brs. Laikas ženyties – ar pašėlai̇̃! Erž.
ǁ part. praet. nepaprastas, intensyvus, keliantis nuostabą: Pašė̃lęs tempas, greitumas NdŽ. Šaltis pašė̃lęs Ig. Al kad pašė̃lęs karštis, kad dura į nugarą, Dieve sergėk! Lk. Pašė̃lęs buvo gaudymas tų vėžių Štk. Pašė̃lęs uždarbis buvo End. Toki mada buvo pašė̃lus, ka liet [per Užgavėnes su vandeniu] Mšk. Pašė̃lęs žvyrys, prasta viškum žemė buvo Krs. Pašė̃lusi mintis NdŽ. Pašė̃lus galva: visus karvių vardus žino Vb. Pašė̃lęs reikalas be gyvolių gyventi Krš.
pašė̃lusiai labai, nepaprastai: Jis ją pamilo pašė̃lusiai NdŽ. Pašė̃lusiai turtingas žmogus NdŽ. Ale bet liesas buvo pašė̃lusiai Slnt. Vaikai gilių pryneša – kiaulės pašė̃lusiai ėda End.
8. šnek. apie sunkią, be išeities, įniršį keliančią būklę: Nedygo pupos, žirniai – gali pašė̃lti Trk. Visada tą pat, pašė̃lti reikia! NdŽ.
9. ppr. imper. Žeml šnek. sakoma nenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Lai pašė̃lnie i tie vaikai, jei motynai duonos negalia duoti Krš. Tegu pašė̃lnie, nieko nesakyk Krš. Ans tepašė̃lstai: miegas pačiam, o darbas kaži kam LKT142(Kin).
| refl. Kl, Jdr: Pašėlkis, lakstyk basas, kad nebijai sustipti Plng. Pašė̃lkiatės, aš nenoru begerti Šts. Nu vyraliai, paaugę esat, o paiki, pašė̃lkiatės, neleidat išbandyti arklį! LKT134(Klp). Lai pašė̃lstas kiti, bi mun gerai Šts.
◊ kai̇̃p pašė̃lęs Jdr, Lpl, Jnš labai smarkiai (ką daro): Dirbo kai̇̃p pašė̃lę, kupras pastatę i stipresni buvo KlvrŽ. Tie piršliai važinėjos kai̇̃p pašė̃lę, ypač kur tų panų buvo Vgr. Žvirbliai pula kai̇̃p pašė̃lę ant kanapių Lkv. Tas Juzelė eina su tais ratais kai̇̃p pašė̃lęs po trobą Trk. Arbūzai augdavo kai̇̃ pašė̃lę Plšk. Ji juokėsi kai̇̃p pašė̃lusi NdŽ. Piršlys los taip kai̇̃p pašė̃lęs Lk. Povilas nora važiuoti į kaimą kai̇̃p pašė̃lęs Trk.
prišė̃lti intr. NdŽ užtektinai šėlti; prisidūkti, prisiišdykauti: Ar dar neprišė̃lote? DŽ1.
| refl. DŽ1, Nt: Vaikai par dieną prisišė̃lo lig sotės Kv. Prisišė̃lot jau, vaikai, dabar gana! Sb.
sušė̃lti intr. supykti, užsiusti: Anie sušė̃lo ant vietos (labai smarkiai) ant munęs Kl.
užšė̃lti intr. Krš smarkiai supykti, užsiusti.