varvė́ti, var̃va (var̃vi K, KŽ), -ė́jo intr.
1. SD206,255, Q530, R, MŽ, MŽ474, Sut, D.Pošk, N, I, K, M, L, Š, Rtr, ŠT182, DŽ, KŽ lašais ar srovele tekėti, lašėti: Kraujas tekąs, varvąs SD113. Pradėjo lyti, vanduo var̃va Klm. Lašai par kiaurą stogą var̃va Rm. Var̃va tau an akių – ir užlopyt nėr su kuo [stogo] Antr. Tas gizelis paėmė iš kišeniaus tą sūrį, suspaudė, kad net vanduo ėmė per pirštus varvėtie! BsPIV144(Brt). Nuo galvos ir drabužių varvėjo vanduo tiesiai į kurpių užkulnius J.Balč. Duobę primeta primeta tošių, kūrina – ir var̃va tada tan viedran [degutas] Krs. Išsileidęs saulėje degutas žaliai blizgėjo, sunkėsi, tekėjo šulais ant šiaudų ir varvėjo ant žemės M.Katil. Tai parmerkė, ka varvė́jo par užpakalį vanduo Krž. Prakaitas nuo jo lašais varvėjo J.Jabl. Dirbdavom, ka i prakaitas par nosį varvė́davo Žg. Aš jo (kuino) taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės, ypačiai kad iškoliots jodau, var̃va nuo zūbų K.Donel. Po šašais pūliai ejo – net var̃va par kaktą Šmn. Kraujas brangiausis sunkas iš visur ir lašais varva ant žemės brš. Jam kraujas nuo krūtinės … strūkliais žemyn varvėjo LC1879,33. Kur kūns gulėjo, rožė žydėjo, kur krau[ja]s varvėjo, upė tekėjo KlpD28.
| Po lytaus pastogis var̃va J. [V]anduo darmai nevarvė́jo [upe], sukė [malūno] akmenis Pn.
^ Ir aš veselė[je] to[je] buvau, alų midų gėriau, par barzdą varvė́jo, dantys neregėjo Vkš. Verkia, kad net par apyvarus varva Žml. Eina – kaip smala varva (lėtai) LMD(Šl). Įkišu – marma, ištraukiu – var̃va (šulinio kibiras) Nm. Įkiša – marma, ištraukia – var̃va (samtis) Klvr.
| impers.: Užėjo lytus, kur dingsi, šokom po medžiu, o ir čia var̃va Slv. Kamara šlapia, nuo lubų var̃va – kaip te nepus, nepelės?! Mžš. Oi sniegti, lija, nuog stogų varva KrvD43. Jau ka lys, par akis varvė́s, tuosykiais ans šienaus End. Kap šalta, tep ir var̃va nuog nosies Dg. Pantį pakabino, var̃va nuo pančio, tai žinok, ka lyja (juok.) Snt. Į pieną var̃va nu šonų, bėga – negal milžti par lytų Trk.
ǁ NdŽ, Eig lyti, lašnoti, lynoti: Lytus nebevarvėjo daugesni ant žemės BB2Moz9,33.
| impers.: Var̃va i var̃va – jau ruduo Ms. Ka nelyna, ta nelyna, ka pradeda varvė́ti, nėkaip neužkiši Krš. Kad tik nepradėtų varvė́t! Pc. Džiugina [sinoptikai] nelysią, o var̃va i var̃va – nepjausi miežių Krš. Volungė sako: – Varvė́s, varvė́s, varvė́s Plt.
2. sunktis: Šokam, net tiktai prakaitas var̃va Užp. Šidydavos iš jo, ka tepalas par bambą var̃va – toks mugulys, pakiautęs, neapsižiūria Krč. Varvės kraujo šlakeliai kai bijūno lapeliai RD44. Iš įpjautų vietų varvėjo lašeliais kraujas J.Balč. Iš smetoninės silkės taukai var̃va Grz. Var̃va iš liepų medus Antš. Prakaitas var̃va par abu galu PnmR.
| prk.: Klausaus – atrodo, girdžiu džiaugsmą, viltį, vargą: tai žodžiai atšilę varva iš pačių paširdžių J.Marcin. Kitam tie rubliai varvė́te var̃va, nebžino kur i bekišti Krš. Gal ir turi [turto], ale pro tarpupirščius niekas nevar̃va (nerodo savo turtų) Slk. Kaitra varvėte varvėjo iš plyno dangaus L.Dovyd.
^ Dirbk, kad prakaitas nevarvė́tų nei iš kaktos, nei iš mašnos Km. Čia spaudžia, čia nèvarva Mrc.
3. KII237, Lt darytis, būti šlapiam, drėkti, šlapiuoti: Atminkiam visi, ką Jezus kentėjo, kad smarkiai krauju del svieto varvėjo SGII83. Kaip išvysi jo visą kūną kraujais varvantį dėlei plakimo, tada dūmok: šitai mano griekai jo kūną teipo išplakė BPI424. Visas jo kūnas pilnas buvo vočių, skaudulių, visas jo kūnas varvėjo pūliu BPII199. Mūsų akys varva CII319. Man var̃va akys, kaip par dūmą matau Krm. Jam ausį skaudėjo, tiek varvė́jo Brž. Ausys varva teip pat kaip ir akys nuo nečystumo kraujo Sln. Visa varvė́jo, mirė žaizdose Krš. Visą laiką šnapše mirko, dabar var̃va visas Sug. Nuo tokių darbų varvė́jo jo rankos (kraujas iš žaizdų bėgo) Lb. Slanktas ir slanktas, nosė var̃va ir var̃va Aln. Rankos šąla, nosis šąla, smurgas var̃va Užp. Alutį gėrė, snarglys varvė́jo JV541. Priš lytų lašiniai var̃va, tikras vanduo, ne taukai Vdk. Ka pradės varvė́ti [gėlės], žinok, kad lys greitai Brs.
| prk.: Nūšėrėm paršą, varvė́jo visas – toks riebus Grd. Putinai krauju varva A.Baran. Žegnok mano žemę ir vainikuok ją su savo lobiais, nesa tavo pėdos varva riebumu prš. Dėdė man žadėjo pakrėsti dūlių, kvapnių, medum varvančių kriaušių rš.
4. praleisti skystį, tekėti: Tas kranas amžinai varva, reikia taisyti KlK45,24. Šiaudas tai anas, kai sumuš lopeta, tai jau anas var̃va te Pb. Statinė var̃va NdŽ. Paražiuo dengtas stogas veikiau var̃va Šts. Tas stogas jau pradėjo varvė́ti Lnk. Namas kolek nevar̃va, stovi ilgai Ssk.
^ Muzikonto visada dangčiai varva LTR(Ds).
| impers.: Kap gerai palija, tai net per lubas var̃va Lš. Reikia taisyt, dengt, tada nevarvės per palėpę Dglš. Iš statinės var̃va NdŽ.
5. būti permirkusiam, šlapiam: Jis an lyčių šokinėjo, tik slyst, puškū puškū – visas var̃va Mžš. Išsitrinkau galvą, varvù – neisu nėkur Krš. Paglosto arklį, o tas visas sušilęs, net varva LTR(Kp). Pakliuvau į lytų, sulijau kaip žiurkė, visa varvė́jau Krš. Šlapi jūs, var̃vate, apdžiūkite Drsk. Pela prakaitas, visa varvù Rdn. Kojos šaltos kaip ledai, o pats esu varvą̃s iš prakaito Kal. Parejo visi var̃vantys kaip žąsys Lkv. Šlapi visi parejo, varvami̇̀ Erž. Parvažiuojant prisimušo mašina, parvažiavom – varvė́te varvė́jom (suprakaitavę) Krš. Mėšlai bus varvą, o toli vežti, bus arkliams sunku Žem.
6. Mrj, Gs, Skr prk. žibėti, blizgėti, tviskėti, spindėti: Tai gražiai išsipuošus, kad net var̃va Ig. Auksas, sidabras tik varva nuog jų apsirengimų BsMtII215(Graž). Ir eina girininkas į tą kalną kaip į kokį dvarą, visur puiku puiku, gražu, tik auksas varva! BsPIII13(Nm). Viduje visa varva auksu, sidabru ir deimantais – taip gausiai išpuošta bažnyčia maldininkų Šlč. Stovi kareivis su kardu, o jau jo tiej guzikai tai visi iž vieno net var̃va, kap jiej blizga! LKT228(Krn).
7. NdŽ verkšlenti, knirkti.
◊ ãkys var̃va
1. Ut, An ima pavydas, pavydi: Ãkys var̃va, kai kitus pamato valgant Vdžg. Mato, tai i ãkys var̃va, kad daug turi Ėr. Varvès jiem ãkys, kai matis, kad Balys gerai gyvena Užp.
2. žavisi: Bernam ãkys var̃va žiūrint in tokią mergą Ktk.

ãšaros var̃va gaila, skaudu: Úaros var̃va į agurklus veizant (labai menki) Krš.
[net] séilė (séilės) var̃va sakoma labai ko norint: Net séilė var̃va an tą druską žiūrint Mžš. Tas tai nuo pat mažumėlės: traktorių pamatis, tai net séilės var̃va Slm. Lekiam pro sodą, pravedu mergaites greit, o séilė var̃va (norisi obuolių) Slm. Ana nora gerti, séilės var̃va Trk. Nuvažiuoju į Klaipėdą, mun séilės var̃va, ka pilnos lentynos visokio velnio (prekių) y[ra] Jdr.
apvarvė́ti, àpvarva (àpvarvi K, api̇̀varva Alz, Slm, apvar̃va Š), -ė́jo intr. Š, Rtr, KŽ, DŽ1; MŽ, Sut, N varvant aplašėti, susitepti: Po lašniu apvarvė́jo sūdas, drabužis J. Ji kalba iš virtuvės, stovėdama prie ilgo kraujais apvarvėjusio stalo rš. Apvarvė́ta kelnės krauju Bb.
| Degė vienas apvarvėjęs žvakigalis, įspraustas į tirštai aprūkusį žibintą J.Balt.
| Nekabink palto, o tai apvarvė̃s, kai lis Skdt.
ǁ tr. Š apvarvinti: Kruvinas prakaitas apivarvėjo visą šventą kūną jo MP155.
įvarvė́ti, į̇̃varva (įvarvi K), -ė́jo intr.
1. MŽ, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ lašant, varvant patekti į ką, įlašėti: Nuo karvės papo įvarvėjo sruta į pieną J.
2. impers. prasisunkti į vidų, pratekėti: Tas skyles stoge reikia užkišt, par jas įvarva Pc.
3. refl. įnikti lyti, įsilyti: Įsivarvė́jo, daba neužkiši, viskas pažliugs Krš. Įsivarvė́jo, kad tik nesupūdytum bulbių Rdn.
išvarvė́ti, i̇̀švarva (i̇̀švarvi K, išvar̃vi K, išvar̃va Ktk, Dglš), -ė́jo intr.
1. KI161, K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 lašais ar srovele ištekėti, išbėgti, išlašėti: Kraujas jam visai išvarvėjo N. Išvarvė́jo medus iš korio J. Išpjauna korius, padeda šiltai ant šakaliukų, ant lėkštės, kad tas medus išvarvėtų Sk. Išvarvė́jo visas verdulis, vanduo iš verdulio Š. Sūrymas taigi išvarvės, o be sūrymo kokie tau lašiniai? J.Balt. Iš dešros visas riebumas išvarvė́jo Mžš. Išvarvė́jo molis, išbuvo, [tvarto] langas su visais rėmais su visa, šitai ažukišė šiaudais Č.
| prk.: Meilė kaip seilė i̇̀švarva greitai Krš.
^ Teisybės akės išvarvė́jusios, nėko [teisybės] nesurasi Krš.
| refl.: Ant tokio pagalio užmeti [mėsą], kad vanduo išsivarvė́tų PnmŽ.
2. varvant pasidaryti sausam, be skysčio, apdžiūti: Kitas kiaušinis visiškai išvarvė́jęs, kitas dar ne Ėr. Kokią porą dienų paliekta [bužę], kol ji i̇̀švarva Nmk.
| refl.: Teišsivarvỹ siūlai pakarti Dglš. Išsivarvès [nuplauti] agurkai kašike Dglš.
3. Kč išsisunkti: I seilės išvarvė́jo bestumant Trk. Eita veizėti: pieno cielas latakas išvarvė́jęs iš to apnasrio (ps.) Yl. Silkės buvo riebios – i taukų išvarvė́s Kl. Kruopas (sriubą) su terba padėjo, ir tos žemėn išvarvėjo, šunes išlakė LTR(Sv). Jis išsiėmė šmotą sūrio, suspaudė – vanduo išvarvėjo BsPIV149.
| prk.: Ižvarvė̃s iž jo pinigų, tu tik lauk! DrskŽ.
4. pasidaryti šlapiuojančioms, traiškanotoms (apie akis): Senas, akys paraudonavusios, išvarvė́jusios Als. Kam tos kningos? Ar akims išvarvė́ti, kad nėr lempos nė žvakės Šts. Nuo skaitymo ir akys išvarvėję LTR(Zp). Akys jo jau išvarvėjo, sau tako nebmato Up. Dar vienai ir antrai pabraukęs per akis su tom tamsiausiom žolėm, tuoj akys išvarvėjusios Sln.
^ Kad tau akys išvarvėtų ir danteliai išbarškėtų LTR(Kltn). Sako, reik teisybę sakyti, o teisybės išvarvė́jusios akys Sd. Išvarvė́s ir akės belaukant Krš. Belaukiant ir akys išvarvėjo KrvP(Zp).
nuvarvė́ti, nùvarva (nùvarvi K, nuvar̃va Grv), -ė́jo intr.
1. Q14, R11, MŽ, MŽ15, N, K, LL132, Š, KŽ, DŽ1 pasišalinti varvant, nutekėti lašais ar srovele nuo ko: Nuo rugių nuvar̃va greit [vanduo], išdžiūsta Klt. Pakark megztinį in karties – tegul nuvarva vanduo Ktk. Padžiauk šlapią skudurą ant virvės, kad nuvarvė́tų vanduo nuo jo! NdŽ. Nusunkia par sietą [grūdus], kad vanduo nuvarvė́t smagiai Plvn. Reik nuplauti tus kanapius į kokį retą skudurą, ka nuvarvė́tų [v]anduo Šts. Šiltas pavasaris buvo, tujaus sniegai nu stogų nuvarvė́jo Vvr. Dar nuo prusnų vandens lašai jam (avinėliui) nenuvarvėjo A1884,122.
^ Kap lietus tau nùvarva! (sūnus nieko neklauso) Drsk.
2. DŽ1 apdžiūti išvarvėjus, nutekėjus skysčiui: Drabužiai iš vandens ištraukti nuvarvė́jo J. Pakabink sruogas, kad nuvarvė́tų Grž. Į eilikes ten anus (linus) išmeti, anie nùvarva Žr. Spąstūse suspaudi, nùvarva parūgos, i turi varškę Krš. Nūsipurtinęs vandinį, nūvarvė́jęs ir nūbėgęs Klp.
^ Kai įkišo – nugarmėjo, kai ištraukė – nuvarvėjo (šulinio kibiras) LTR(Grk).
| refl. Pl: Marškiniai nusivarvė́jo, galės pabaigt džiūt gryčio[je] Mžk. Reikia rugius pamerkt, a dvi, a tris dienas mirkyt, po tam išpili, ka nusivarvė́tų Grnk. Neturiu varškės nusunktos: sūrmaišely tebė[ra], nenusivarvė́jus da Mžš.
| prk.: Nelyja, tik dangus nusi̇̀varva Dkš.
| impers.: Jau nelyja, tik nusi̇̀varva Mrj.
3. nulašėti, nutikšti: Bepilant rašalą nuvarvė́jo keli lašai žemėn NdŽ. Garsingi varpai degant varpyčiai sutirpę, it lytus žemėn nuvarvėjo M.Valanč. Nusgąsti, vanduoj tau nùvarva per visą DrskŽ. Tegu pasimankština, vis gramas taukų nuvarvės rš. Kaip tu gražiai valgai: kas nuvarva, palaižai palaižai, stalan skylę išlaižai (d.) Dg. Ištuštinusi stiklelį, davė nuvarvėti į burną paskutiniam lašeliui ir tada jau pagyrė Ašb. Slankio[ja] debesiai, o ka nors lašelis nuvarvė̃tų Krš.
| prk.: Iž vaikų nenùvarva man ir lašas Drsk. Nuog jo nenùvarva! Lp. Jis šykštus: pas jį nenuvarvė̃s Mrc.
^ Meilė kaip seilė: nuvarvė́jo par barzdą – i nebė[ra] Rdn. Patys atskirai ėdė, o šeimyna – tik kas nū barzdos nuvarvė́jo Kv. Kas nu barzdos nuvarvė́s (kas atliks), ta tevie duos Grdm. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva (menkai) LTR(Zp).
ǁ varvant nutįsti: Visa kramė šitai nuskaldyta, čia kraujo nuvarvė́ję Trk.
| prk.: Nuvarvė́ję (nutįsę) tokie uostai, nusiskusk nors tus užsirietimus Krš.
4. varvant nušlapti, apvarvėti: Kaip dubo[je]: sienos nušlapusios, nuvarvė́jusios Rdn.
ǁ aptirpti: Nuvarvė́ję ledai – suės vaikai Krš.
◊ nuo lū́pų pi̇́enas nenuvarvė́jęs sakoma apie dar jauną, nepatyrusį: Šito Usevčiūčia (Usevičiūtė) tai do gatavai piemenė – nuo lū́pų pi̇́enas nenuvarvė́jęs Slm.
pavarvė́ti, pàvarva (pavar̃va), -ė́jo intr.
1. Ser, NdŽ kurį laiką varvėti, tekėti:
^ Dar pavarvės jam ašaros per apivarus! A.Gric.
ǁ impers. kiek palyti, palašnoti: Aną dieną tik pavarvėjo, bet nelijo rš.
2. kurį laiką padžiūti varvant, sunkiantis skysčiui: Aptempiu pančeka kumpius, lašinius, pavar̃va – gerai Klt.
3. pasausėti, apsekti: Tas kiaušinis įsispaudęs, o tas jau pavarvė́jęs Ėr.
4. po truputį praleisti skystį, tekėti, prasisunkti: Kai kur pàvarva [stogas] – nėra teip baisu, možna gyvent Ln.
5. kiek šlapiuoti (apie akis): Jos ir akys pavarvė́ję Šmn.
6. NdŽ kurį laiką verkšlenti, knirkti.
pérvarvėti intr.
1. Ser visam ar daugumai perlašėti kur.
2. ištisai, nuolat apvarvėti: Gilūs raudono mūro namai žiojėjo tamsiais kiemais su numurusiom sienom, varvėjusiom ir pervarvėjusiom durų staktom J.Balt.
pravarvė́ti, pràvarva, -ė́jo intr.
1. Ser, NdŽ praleisti skystį: Dar iš vakaro ėmė lynoti, ir kraigas pravarvėjo V.Krėv. Ana (statinė) apkaustyta, kad nepravarvė́tum Pb.
2. varvant kiek pasausėti, pasekti: Kiaušiniai buvo pravarvė́ję Ėr.
3. refl. nuvarvant skysčiui pradžiūti: Vežimo neįtraukėm į klojimą, tegu, sakom, prasivarvė̃s Srv.
privarvė́ti, pri̇̀varva (pri̇̀varvi K, privar̃vi K), -ė́jo intr. NdŽ, DŽ1; I, D.Pošk
1. K, KŽ varvant prisipildyti, pribėgti: Taigi čia reikia tykot, kol pri̇̀varva viedras [vandens] Slm.
| Pri̇̀varva penki litrai to deguto Krs.
2. Pv prilašėti, pritikšti: Ka tau privarvė̃s tę nuo tų lapų, tai tu pamatysi! Jrb. Privarvėjo ant žemės taukų, vandens Db. Ogi būdavo tokių [numirėlių], kad pri̇̀varva, prilaša te iš grabo Slm. Krūtinėje gergždė, lyg deguto storai privarvėję, prirūkę tošies dūmų suodimi M.Katil.
suvarvė́ti, sùvarva, -ė́jo
1. intr. S.Dauk, NdŽ, KŽ varvant subėgti, sutekėti: Medus suvarvė́jo į puodynę DŽ1.
| An knatuko galo sùvarva tų avitaukių, tus nugnaibai šalin (dirbant žvakes) End.
| prk.: Suvarva raidės krūvon, žodžių nepagaunu J.Balt.
2. intr. Ser, NdŽ, DŽ1 varvant aptekėti, sušlapti: Taukais suvarvėję pirštai Db. Lijo, suvarvė́ję drobužiai Krš. Apsileja, sùvarva lapai su uogoms Grdm. Medžiai šlapi, suvarvė́ję – negal ugnies įkurti Užv.
3. tr. sumerkti, sušlapinti: A tę (kluone) nesùvarva judu? Gs.
◊ kad tù suvarvė́tum Bsg toks keiksmas: Kad tù suvarvė́tum, kaip nepasisekė! Grž. O kad tù suvarvė́tum – tiek man padarė iškadų! Lnkv. Visur plika – o ka tù suvarvė́tum! Jnšk.
užvarvė́ti, ùžvarva (ùžvarvi K), -ė́jo intr.
1. R, MŽ, N, K, NdŽ, KŽ, DŽ1 varvant užlašėti ant ko: Par lubas užvarvė́jo ant galvos J. Tę panašiai užvarvė́ta ko – reikia plaust Pv.
| prk.: Iš žmogaus prakaito viskas ùžvarva (uždirbama) Krš.
ǁ impers. užlyti: Pasėjus nelyna, kažin kaip būs – rėkant reik, ka užvarvė̃tų Krš.
2. aptekti kuo, aptekėti: Ale šitas [langas] kad užvarvė́jęs va iš anos pusės Plvn. Langai užvarvėję, sienos drėgnos rš. Sukumpęs, suklypęs, akims užvarvėtoms LTR(Jrb). Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių brš.