svi̇̀rti, svỹra (-sta Š; Sut, S.Dauk, KŽ, svir̃na J, Š, svỹrna), -o intr. K, J, Š, DŽ, KŽ
1. N, M, L, Rtr, J.Jabl, DŽ, KŽ žemyn linkti, svertis: Savo svaru svi̇̀rsta pilna varpa J. Ta liepa svi̇̀ro svi̇̀ro in tą upeluką Iš. Šakos svi̇̀rsta svi̇̀rsta šermukšnio nuo sunkumo Klt. Patalai svỹrna ant žemės i muno kojas spauda Lkv. Strazdas giesmininkas lizdą susikrauna aukštoje eglėje, beveik ten, kur kankorėžių karūnos svyra sp. Obuoliai auga, šakelės svỹra BM409(Kp). Jis toli, tikrai! Ten, kur palei kelią svyra jovarai S.Nėr. Sunkios varpos sviro žemyn, žadėjo gerą derlių rš. Jau galva visai svỹra, nebematau, nė ką dirbu, laikas miegot Jnš. Man rankelės tirpsta, man galvelė svirsta LTR(Lnkv). Svi̇̀ro, linko dirsios varpos, žirgams kojas blaškė JV64. Tai visai stov ant svirtinõs; ant parvirtimo, apvirtimo KI686.
| prk.: O šiandie pražilus galva tau svyra nuo švino minčių S.Nėr. Kas metas vis svirni̇̀, svirni̇̀ (mažėja jėgos) Krš.
^ Ponų pilvai svirsta į šakumus (labai nutukę) Lk.
2. K, KŽ į vieną pusę linkti, krypti: Seniukas nepaeina in kojų: atsistoja – stripi stripi ir svỹra šonan Ktk. Prikelia, pasodina jį (piemenuką) ant patalo, o tas į kitą šoną svirsta, negalėdamas akių pramerkti V.Krėv. Vanduo vis kilo, laivas vis daugiau sviro ant šono K.Bor. Iš žirgužio svirau, už ievužės stvėriau (d.) Knv. Svarčiai svỹra ant dešinės pusės KI150.
3. leistis: Saulė svi̇̀ro į vakarus DŽ, NdŽ. Ir štai jau baigiasi diena, jau saulė svyra už kalnų V.Myk-Put. Saulė sviro vakarop, artėdama prie medžių viršūnių rš.
4. Ob eiti, slinkti kuria linkme, krypti: Į katrą pusę dabar svi̇̀rste? Bt. Išsibaro i svi̇̀rsta numie kaip ožka bliaudama Šv. Debesiai šįmet vis daugiau į aną pusę svỹra Krp. Žemaičiai apsiautė jus (juos) nu visų pusių ir svirdamys jau šen, jau ten ant savo greitais žirgais daugybes vokyčių vilyčiomis ir akstimis paklojo S.Dauk.
5. prk. artėti prie kokios ribos, eiti į pabaigą (apie laiką): Diena jau sviro į saulėlydį rš. Žiema sviro į galą sp. Ot, kai tu būsi toks kaip aš, kai tavo metai pradės svirti į saulėlydžius, kai pradėsi vysti kai šienas, tada išgirsi J.Paukš.
6. prk. turėti palinkimą, potraukį į ką: Bet aš juoba svirstąs ant nedoro nekaip ant pasidauginimo dorybė[je] M.Valanč.
ǁ DŽ jausti palankumą, simpatiją kam: Ji visa savo prigimtimi sviro į jauniklį Vaižg.
ǁ krypti, klostytis (įvykiams) kuria linkme: Vytenis svirstančią jau Lietuvos ūkę į prapultį savo drąsybe ir gudrybe pritūrėjo S.Dauk. Idant neregėtų … amžinos prapulties, ant savęs svyrančios SPII50.
◊ rañkos svỹra neturi noro, jėgų (ką daryti): Nebedrįstu leisti pinigų bitėms gaivinti, kada žmonės negaivinami žūsta… Rankos svyra Pt. Imuosi darbo – rañkos svỹra NdŽ.
širdi̇̀s svỹra (į ką) apie palankumo, simpatijos kam jausmą: In tave vieną širdis mano svirtų ir atsilsėtų A.Baran.
apsvi̇̀rti
1. intr. daug būti ko svyrančių (pvz., obuolių): Svirus apsvi̇̀rus obelis, o gardūs oboliai! Klt.
2. tr. apgaubti svyrant: Antakiai sunkiai apsvi̇̀ro akis Db. Vidurin vazos tokių aukštų primerkta [gėlių], o iš šonų baltos apsvi̇̀rę Pv.
atsvi̇̀rti intr. KŽ atsisverti: Aš kelsuos – neatsvi̇̀rk, neišvirsk su visu zoslanu Ggr. Ale štai vartai atsviro, o ir jis į vandenį įpuolė prš.
įsvi̇̀rti intr. Rtr, NdŽ, KŽ
1. nulinkti, įsileisti: Matos iš tolo: įsvi̇̀ro svirtis šulnin, vadinas, kruta kas nors apie namus Š.
ǁ išaugti, išdribti: Įsvi̇̀rusi buvo votis ant kojos J.
2. J.Jabl įvarginti svoriu: [Jonukas] jai buvo skaudžiai įsviręs I.Simon.
| prk.: Išliek drąsiai savo širdį, tai nebįsvirs tau par viršų su pakantrumu nešiot, kas žadėta MitI73.
išsvi̇̀rti intr. Rtr, Š, BŽ77, NdŽ, KŽ kam nulinkti svyrant: Žalios mano rūtytėlės, puikiai žydi lelijėlės į šalis išsvirę LTR(Lnkv).
nusvi̇̀rti intr. Š, BŽ266, NdŽ, KŽ
1. Sut, N, K, M, LL271, Rtr nusileisti, nulinkti žemyn: Nusvi̇̀rę šakos nuo uogų Ktk. Viena tik obeliūtė, ale nusvi̇̀rus nusvi̇̀rus (tiek obuolių)! Klt. Obels šakos nusvi̇̀rusios – pilnos obuolių Jrb. Rugių visos varpos nusvi̇̀rusios Žg. Žiedais nusvirę visos šakelės LTR(Kp). Jų (eglių) ilgos nulinkusios šakos nusvirusios ligi pat žemės J.Bil. Mano nusilpusi galva nusviro ant baltos pagalvės J.Marc. Jis pakelia akis į dangų, nusvirę ant pražiotos burnos ūsai ima drebėti J.Gruš. Veizdėkig o antai žemyniu nusvirus ana šventa galva jo MP153. Eš nusvirau iki grunto kalnų BBJon2,7.
| prk.: O ten, užu kaimo sodybų, kur platūs žaliuoja laukai, nusviro iš oro beribių skaisčios vaivorykštės sparnai K.Bink.
^ Pilna varpa visada nusvi̇̀rusi, o tuščia – galvą pakėlusi Db.
ǁ nutįsti: Nusvirę nuo aukso ir sidabro kišeniai TS1902,10-11. Neįtempta virvė labai nusvi̇̀ro per vidurį NdŽ.
^ Ubago pautai nusvi̇̀rę (svirties pasvaras) Pšl.
2. DŽ nukrypti, nulinkti į vieną pusę: Nusvi̇̀ro vežimo galas J. Pamačiusi šunis, ji užšoko ant nusvirusio uolos gabalo Blv. Iš už kerčios per nusvirusio stogo palaką vis jis prisiderindavo per kiaurą dieną sekti, kaip rieda saulė Vaižg. Nusvirau aš į vargingą savo guolį kaip žmogus, kuriam vis tiek gyvent ar mirti V.Myk-Put.
| prk.: Pamatysime, katra pusė svarstyklių nusvirs žemyn V.Kudir.
3. nusikarti: Koja nuo lovos nusviro Slv. Kadaravo nusvirusi pėda rš. Žalias sijonas, į vieną šoną nusviręs, velkasi dulkes keldamas Pt.
4. nueiti, nuslinkti: Jau ta debesis ant Šakių nuėjo, nusvi̇̀ro Skr. Praskydo oras, į vakarus nusviro pabalęs mėnuo A.Vien.
5. prk. palinkti: Tokiuo atveju aš nusvirsiu į socializmą Vaižg.
ǁ krypti kuria linkme: Nuomonės skyrėsi kuone per pusę ir galiausiai nusvi̇̀ro į vieną šalį NdŽ.
6. prk. nurimti, sumažėti: Pasenus nusvirsta visi pasiutimai Žeml.
◊ galvà nusvi̇̀ro mirė, krito: Kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainiką iš diemantų pina Mair.
pasvi̇̀rti intr. Š, NdŽ
1. K, Rtr, BŽ266 palinkti žemyn: Kai [linų] galviukės tos pasvỹra ir ima žvangėt, tad raudavom Žg. Anas (medis) te visas pasvi̇̀ręs Dkk. Tas medis, aukščiau už kitus išaugęs, buvo pasviręs į pietus Mš. Kad pušų metūgės pasvyra, nulinksta, laikas miežius sėti LMD(Sln). Galvytė pasvi̇̀rus [vaiko], visas toks silpnas, ant kojyčių nepastovi Slv. Ir beklausydamas jo, pasvirau ant veido žemėspi BBDan10,9.
2. Rtr, DŽ, KŽ pavirsti į šoną: Ejau, ant lovą pasviraũ, tai teip mėlynę didelę įsidėjau Slm. Nuo lentos pasviraũ i puoliau Alk. Vežimas pasvi̇̀ro į vieną pusę VšR. Jau svyra, pasviro, tuoj visai nusvirs J.Jabl. Merginos, pasvirdamos kas taktas į vieną ir į kitą pusę, supa skareles rš. Nuosėdinės uolienos klostosi horizontaliais arba labai mažai pasvirusiais sluoksniais rš. Trijerio pasviręs cilindras rš. Pasviraũ, pašlijau kai marių nendrelė (d.) Mrj. Kaip ana grobė už puodelio, puodelis pasvi̇̀ro i apvirto Krtn. Pasviręs krumplys ŽŪŽ81.
| prk.: Ir dienos rūškanos pasviro prie našlaitėlių durų S.Nėr. Nes kaip noris viernas pasvirs, niekad nupult negali MP42.
3. pakrypti, pasislinkti, pasisukti: Saulė jau gerokai buvo pasvirusi į vakarus, ir jos spinduliai šliaužė pažemiu rš. Įkypai vakarop pasvirusi saulė nuo išgiedrėjusio dangaus taip maloniai glosto skruostą V.Myk-Put.
4. prk. priartėti prie kokios ribos (apie laiką): Dienos pasviro į rudenį, – gerves padangėj girdėjau V.Myk-Put.
5. prk. turėti potraukį, palinkimą į ką: Žmogus iš prigimimo savo ant blogo pasviręs Sz.
ǁ Šts jausti palankumą, simpatizuoti: Lietuvininkų bajorai pasviro į lenkų pusę KŽ(A1883,224).
ǁ pakrypti kokia nors linkme (apie pažiūras, gyvenimo būdą): Mano pažiūros dėl tamstos džentelmeniškumo smarkiai pasviro A.Gric. Sostas jau subiro ir gyvenimas pasviro T.Tilv. Net patsai Kukis, tų kalbų beklausydamas, pasviro ir ėmė manyti, ar ne geriau būtų sūnui nesipriešinus V.Krėv.
parsvi̇̀rti intr.
1. N, NdŽ parvirsti, parpulti: Riškui pasakoti pabaigus, atgal dusliai ant pagalvių parsviro LzP. Parsvirau ant veido mano CII143-144.
2. N pareiti sverdėjant.
pérsvirti intr. NdŽ
1. persisverti per ką: Vaikas persviro per tvorą ir nukrito ant žemės rš. Pársviro par rankas ir mirė Šts.
2. pakrypti: Vežimas šieno pársviro į tą pusę J.
3. perkopti, pereiti, perlėkti per ką, leidžiantis žemyn: Par stogą pársviro kaukas ir pražuvo Lk.
| Saulė jau gerai buvo parsvirusi par dvyleka S.Dauk.
4. prk. peržengti (apie metus): Par pusę amžiaus pársvirusi, reik nebdirbti Grd. Par septyniasdešimt penkius metus esu jau pársvirusi Šts.
◊ per kótą pérsvirti pasenėti: Pilnų metų i par kótą pársvirusi Krš. Vaikis par kótą pársviręs ir nebgauna žmonos Šts.
prisvi̇̀rti intr. NdŽ; Ser svyrant prie ko prilinkti.

×razsvi̇̀rti (hibr.) intr. nulinkti į šalis: Razsvi̇̀rę stovi šakos obolių (labai daug) Klt.
susvi̇̀rti intr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser
1. daugeliui linkstant susmukti: Pupelės susvi̇̀rę, ant žemės sugriuvę Pnm.
2. M sulinkti: Tada jis apkabino stalo koją ir žemai susviro žemėn rš.
3. prk. imti blogai veikti, susilpnėti: Bet mano ir galva tokia susvi̇̀rus Prn.
| Aš susvi̇̀rus ant minčių – mano silpna atmintis Nmn.
užsvi̇̀rti intr. NdŽ; Sut
1. žemyn ant ko nusileisti, užlinkti: Ant upės užsvirę medžiai rš.
| prk.: Visa garbė pasaulio užsvi̇̀ro ant gyvatos kūno žmogaus DP582.
| refl.: Svirtis sviro ant vartelių, užsisviro ant rūtelių NS87.
2. užkristi: Drybso skara (skepeta) ant galvos, užsvirusi ant akių TP1899,6(V.Piet). Dažnai stropiajam klausytojui užsvirdavo blakstienos, nulinkdavo galvikė rš.