smi̇̀gti, smiñga (smeñga), -o intr. Rtr
1. lįsti gityn (apie aštrų, smailų daiktą): Jei jau smiñga giliai ta lazda, ta nieko nėra (nėra užkastų pinigų) Krp.
2. staigiai leistis: Staiga žiūrim – lėktuvas sminga žemyn rš. Smingamàsis skridimas NdŽ. Prieš lytų bitės kaip kulkos smiñga į avilį Plv.
3. klimpti, grimzti: Ežero pakraščiai atrodo negilūs, tačiau įbristi neįmanoma, nes kojos sminga į dumblo bedugnę rš.
| Tardama šiuos žodžius, Severa smigo į kėdę ir, uždengusi veidą rankomis, ėmė dūsauti Pt.
| prk.: Kai čia atėjau, taip i smigom į darbą Plv.
4. dubti, smukti: Šalia aukštų namų kur ne kur kiūksojo žemėn smingančios trobelės rš.
5. prk. skverbtis: Stiprus vėjas per plonus marškinius iki kaulų smigo rš. Smiñga į galvą ir numinė (degtinė) Šts. Kai paleidžia armoniką ant laibųjų, tai lyg peiliai į širdį sminga rš. Vėl į mano smegenis it adatos smigo jo žodžiai rš. Pasiutusi boba: žodį dreba – smenga kiaurai Krš. Ir sminga jo tos akys širdin giliai S.Nėr. [Gaidienės] akys sminga į jaunuolio veidą I.Simon.
◊ į ši̇̀rdį [smigtè] smi̇̀gti daryti įspūdį, jaudinti: Tokie žodžiai smigtè smiñga į širdį: – Kam auginai? Krš. Kiekvienas draugo žodis smigo giliai į širdį rš.
įsmi̇̀gti intr. NdŽ; L
1. Pln įlįsti, įsibesti (apie smailų daiktą): Vinis įsmi̇̀go į koją DŽ. Adata man įsmi̇̀go J.Jabl. To[je] žuvy daug ašakų, dabok – gal į gerklę įsmi̇̀gt Jrb. Ilgi [vilko] dantys įsmigo vaikui į ranką Mš. Strėla įsmi̇̀go nugaron Š.
^ Sidabrinė adata visur gali įsmi̇̀gt (su pinigais visur prieisi) Ss.
2. sulįsti gilyn, įgrimzti: Į dumblus įsmi̇̀gęs [skenduolis], tas vaikiukas panėrė tatai, aną ištraukė Lpl. Akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje įsmigęs į žemę SI222. Iš tų rūpesčių, rodos, į žemę įsmigsi Mrj.
| prk.: Kaip tik išėjo už vyro, ir įsmi̇̀go į vargą Rmš.
3. prk. įlįsti, įsibrauti: Kur buvai įsmi̇̀gęs, kad negrįžai? Prn. Karvė obuoliuos[na] įsmi̇̀go – nė kaip patempti Mžš.
4. prk. įstrigti (į atmintį): Man tas pasakojimas taip įsmigo į galvą – rodos, vakar kas būtų pasakojęs Žem. Tada atsisveikinimo su tėvyne įspūdis, matyt, giliai į atmintį buvo įsmigęs rš. Ale tau galvon insmi̇̀go [žodis] Sem. Tat įsmi̇̀go mano atmintyje BŽ71. Na – ir įsmi̇̀go ši daina BŽ109.
5. prk. įdėmiai įsižiūrėti: Ji įsmigo mėlynom tiriančiom akim J.Paukš. Kam, sesyte, tavo akys tolumon įsmigo? S.Nėr. Jis vis dar negalėjo atitraukti įsmigusių akių rš. Į jį įsmigo dešimtys priekaištingų kaimynų žvilgsnių J.Avyž.
◊ į ši̇̀rdį (į si̇́elą) įsmi̇̀gti labai paveikti: Tas žodis kaip gylys į mano širdį įsmigo prš. Gražiai žodžiais nupiešti vaizdai giliau įsminga į skaitytojo sielą ir labiau suprasmina aprašomąjį dalyką rš.
nusmi̇̀gti intr.; Ser smengant nulįsti.
| prk.: Spaudos klausimas vėleis nusmigo žemyn, – atidėjo iki rudenies TS1903,7.
pasmi̇̀gti intr.
1. BzF173, NdŽ likti kyboti pasmeigtam.
2. NdŽ įsmigus sulįsti, dingti.
pérsmigti intr. smingant perlįsti.
| prk.: Nešiojamės tavo žodžius, kiaurai persmigusius per mus rš.
prasmi̇̀gti intr. NdŽ prasmegti, nugrimzti: Tu, godiše, tu! Kad tave dar žemė neša, kad tu dar kiaurai į peklą neprasmigai! I.Simon.
prismi̇̀gti intr. prisismeigti, prisisagstyti: Į drabužius prismigo spyglių rš.
susmi̇̀gti intr. NdŽ
1. daugeliui sulįsti gilyn: Tuojau pajutau, kad į mano kairę ranką tarsi adatos susmigo šimtai strėlių J.Balč. Į žuvies nugarą susminga aštrūs plieniniai žeberklo pirštai rš.
| prk.: Lyg peiliai širdin susmigo negausios laiško raidės rš.
ǁ visam sulįsti: Kūjis krisdamas visas susmigo į žemę Škn. Plūgas susmigo į nurudavusią veją sp. Durtuvas susmigo jam kiaurai krūtinėn HI.
2. staigiai visiems nusileisti: Varnos suka suka ratu, paskiau susmiñga an medžius Rm.
3. susmegti, susmukti, sukristi: Kūdikystę ji praleido pas tetą, gyvenusią mažoje, į žemę susmigusioje trobelėje P.Cvir. Linai susmiñga į varputį, negali nė surankiot Gs.
4. įdėmiai įsižiūrėti, nukrypti (apie daugelio akis): Visų akys susmigo į jojančiųjų žirgus rš.