žė́bėti, -ėja (-ia K.Būg(Ds), KŽ, -i NdŽ, -a Rtr), -ėjo Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ, Skp, Č, Rk, Klt, Dglš, Trgn, Sv, Žl, Blnk, Dbk, Glv, Kkl, Lnkv, Ps, Al, Rg, žėbė́ti, žė́ba (-i), -ė́jo [K], Sl, Ob; Kos58, Sut, E
1. tr., intr. ėsti ką smulkų: Grabst grabst žėbė́ja ašvienis sniegą, norėdamas ėsti JI458. Arklys abraką kad žė́bėja, kad žė́bėja! Krs. Prieš atodrėkį šuo šieną žė́bėja Žml. Žąsis avižas žėbėja Tsk. Arklys, pripuolęs prie avižų, kaipmat pradėjo žė́bėt Jž.
ǁ valgyti ką smulkų: Pakreti šaukštu ant stalo, ir žė́ba vaikas Sl. Vaikai, kad tik prieina, tai cukrų žė́bėte žė́bėja Užp. Kad žė́bėja uogas pilna burna! Ktk. Nežė́bėk aguonų, kūčiai neliks Zr. Iš viso maišo žė́bėja cukrų Pnd. Miltus žėbi Ut. Piemuo nuo stalo trupinius žėbėja Aln. Ot sūriai valgo, druską žė́bėte žė́bėja Kair. Mūsų (mūsiškis) tai cukrų žė́bėja ir žė́bėja, o neduok – tai aguonas Mžš. Sausų šustinių miltų insipylė kišenėn ir žė́bėja Šmn. Greičiau žė́bėk, reikia eit Ukm.
| Aš šiemet važiuosiu pas dukterį kūčių žė́bėt Ds. O aš sotinausi pelenus žėbėdamas KN87.
2. tr., intr. NdŽ nenoromis valgyti: Kam sausą duoną žė́bėji, paim’ sviesto Švnč. Karštą verėną jis žė́bė[ja], t. y. valgo kaip ne savo dantimis J.
3. tr. NdŽ traukti nešvarumus, purvą.
| refl. NdŽ.
4. intr. žiopčioti: Ana tik žė́bėja, o ne dainuoja Lb.
◊ abrãko (abrãką Sl, avižų̃ PnmR) žė́bėti Ds, Krns, Antš, Grž žaisti tokį žaidimą: Ei, vaikai, eikim abrako žėbėt Ob.
aguonàs žėbė́ti Kp, Ds gauti žirnių paimti į burną pralaimėjus tokį žaidimą.
apžė́bėti intr. apsitraukti, pasidengti kuo, pasidaryti nešvariam: Stalas taip apžėbė́jęs, ka nematyties, a dažytas, a ne Vdk.
| refl.: Apsižėbė́ja malūno girnos nuo žalių grūdų Krd.
atsižė́bėti tr. prisiėsti iki soties ko smulkaus: Na, jau atsižė́bėjo arkliai abrako Jž.
įsižė́bėti
1. prk. įsigerti, įkaušti: Petras jau gerai įsižė́bėjęs Ds.
2. daug prisiskolinti: Ir jis tokius pasogus duodamas gerokai skolon įsižėbėjo Pg.
išžė́bėti tr. Ps, Ut suvalgyti ką smulkų: Nepalik, tėvai, cukro ant stalo, ba vaikai išžė́bės Žmt. Padėk cukrų, kad vaikai neišžė́bėtų Sdb.
ǁ suėsti ką smulkų: Arklys išžė́bėjo miltus iš gorčiuko Š. Arklys išžė́bėja visą abraką Jnšk.
◊ abrãką išžė́bėti praleisti laiką žaidžiant tokį žaidimą: Visą vakarą vaikai abrãką išžė́bėjo Š.
pažė́bėti tr. Švnč, Ds, Antz, Prng
1. kiek pavalgyti ko smulkaus: Tu nieko nevalgęs, tik sausų žirnių pažė́bėjęs Tvr. Mama, duok aguonų pažė́bėt Glv. Susiskusk gabalėlį imbiero ir pažė́bėk Lnkv. Aguonų pažė́bėjus tai miegan traukia Mžš. Kas likdavo, sutrupėdavo terbelėje, tad per pietus begalėdavo pažėbėti trupinių Vaižg.
| refl.: Jis negeria, tik pasižė́bėja (siurbčioja) Ssk. Noriu miego. – Pažė́bėk sniego! (juok.) Š(Sl), Ob.
ǁ paėsti ko smulkaus: Duok karvėm ar sausų miltų pažė́bėt Sdk. Kūmai, duokim arkliam abraką pažėbėt Pšl.
2. nenoromis, neskaniai pavalgyti: Pažė́bėjo sausos duonos ir eina Klt.
prižė́bėti tr.
1. Antz, Srv, Ssk privalgyti ko smulkaus: Prižė́bėsiu cukraus, ir bus gerai Trgn. Prižė́bėjau druskos – tai gersiu Km. Pelų prižėbėjo ir ištino LTR(Ds).
| refl. tr.: Prisižė́bėjo vaikas cukro – nieko nebevalgo Mžš.
2. pritraukti kokių nešvarumų: Aš jau prižė́bėjau žemių Kkl. Pirštai (panagės) prižė́bėja, išvalai ir vėl prižė́bėja purvo Aln.
| refl. tr.: Ir kipšas man davė prisižėbėjus dulkių užsičiaudėti P.Trein. Zigmas laikas nuo laiko spjaudė – į burną prisižėbėdavo akuotų, dulkių Ul. Kol tu ten nueisi, tai tau prisižė́bės pilnos kelinės sniego Kair. Kantapliai prisižė́bėjo (prisisėmė) sniego Ds.
3. apsinešti, apsitraukti kuo smulkiu (ppr. nešvarumais), priskresti: Vidus trobos, kakta pečiaus, palėpiai, pazalabiai, čiukuras ir kurtinys prižėbėję suodžių A1885,284.
| refl.: Pelus duodavom gyvuliam, kai kas miežienių neduodavo, ba, sako, prisižė́bėja liežiuvis, prilenda akuotų Kp.
4. refl. tr. daug ko prisirinkti: Kiek jie, kur te šunys, prisižė́bėjo tų grūdų Šmn. Tai prisižėbėjau skolių, kaip aš ir beataduosiu Dbk. Šitas gi ponas nedorėlis, labai išdrikusiai gyvendamas prisižėbėjo iš visur skolos BsPII183.
| prk.: Pasigėrėjęs stebuklingai spindinčiu dangumi ir žvaigždžių prisižėbėjusiais sodo medžiais, sukalbėdavo trumpą maldelę A.Vien. Prisižė́bėjau to gerumo Tr.
sužė́bėti tr.
1. žėbėjant suėsti: Visą druską Širmis sužė́bėjo Ut.
ǁ Kkl, Ukm suvalgyti ką smulkų: Jis net ir trupinius sužė́bėjo Trgn. Valeras valgė sužėbėdamas ir sudažydamas gražiai visus trupinius Vaižg. Vaikai, išbėriau cukrų – sužė́bėkit Jnšk. Rankom nebepaimsi, sužė́bėk lūpom Krs. Kad pritrupinai, tai ir sužė́bėk Ssk. Ką jūs te sužė́bėjot ir mum nedavėt? Krč. Sužė́bėtum žėdną trupiniuką iš pastalės, jei išbadėtum Vj.
2. nenoromis suvalgyti: Sužė́bėjo sėdėdamas duoną sausą Klt.
3. sugerti: Sužė́bė[jo] [v]andenį visą Dglš.
4. prk. pasiimti, pasisavinti: Įgudusi kareivių žvalgyba jau antrą dieną tas žinias sužėbėjo rš.