rumbė́ti, -ė́ja (rum̃ba K), -ė́jo intr., rùmbėti, -ėja, -ėjo žr. rembėti:
1. DŽ Medis, mozeris rùmbėte surumbėjęs J. Rùmbė[ja] pirštai nuo procios, nuo darbo, skūra nuo mūšio J. Nu darbo rankos rùmbė[ja] Slnt.
2. K, M, BŽ493 Tos žaizdos niekaip nerumbėjo rš. Žievė didžiai palengvai terumbė[ja], o paaugusio medžio paliekta retys par visą amžių S.Dauk.
3. vargingai, lėtai augti: Par žiemą tas vaikas rumbė́jo rumbė́jo ant vieta, o vasarą kaip rūgte rūgsta Pln. Ans nė kiek nėr paaugęs, visai ant vietos rumbė́[ja] Dr. Koks ten ano augimas, rumbė́ja, ir gana! Vvr. Paršeliai rumbėte rumbė[ja], o neema kūno Šts. Kaip gerai, ka padiegiau: rùmbėjo, rùmbėjo ir atsigavo Ms. Iš pirma eglės rùmbėjo, o paskuo pasigavo, kaip šaknys atsigavo Šts. Smiltėse pušys neauga, tik rùmbėja Šts. Rumbėjo, rumbėjo i padvėsė Kl. Pasėti javai be saulės vietoje rumbėjo rš. Tolimos šiaurės berželiai, pušaitės rumbėja, tarsi glaudžiasi prie žemės rš.
rumbė́tinai adv.: Tas tavo vaikas rumbė́tinai rumbėja, kaž kumet ans paaugs Kal.
4. NdŽ menkėti, trauktis, raukšlėtis.
aprumbė́ti intr.; N, LL313 surandėti, užsitraukti randu: Rona aprumbė́jusi K. Ronos aprùmbėjo, t. y. užsidėjo rumbai J. Aprùmbės tau plyšys rankų, t. y. rumbai užaugs J. Aprùmbėjo vinis stemplėj, karvės įryta Tl.
įrumbė́ti intr. Š sukietėti, sutvirtėti: Įrumbėjusios eglės gauruotas savo šakas pakėlė į dangų Vaižg.
išrumbė́ti intr. nesparčiai, vargingai išaugti: Iki kantungo (šaukimo į armiją) išrumbė́si lig su bačka Kal.
| prk.: Teip nėko nebišrumbė́jau (nebeišmiegojau) šią naktį Kl.
nurumbė́ti intr.
1. pasidaryti rumbuotam, randuotam: Sutraukęs žemaičių 300 jočių, karėse nurumbėjusių rečiais ir visa datyrusių S.Dauk.
2. žr. nurambėti 2: Karvės uodega nurumbė́jo Kv. Nurùmbėjo šaknys kopūstų nuo džiovos, t. y. rumbomis apaugo ir nebtur skarumo J.
3. nesparčiai, vargingai augant užskursti: Nurumbė́jęs medis yra labai žemas, bet šiek tiek storas Kl. Gali būti ir žmogus nurumbė́jęs Kl. Visos šiemet skiepytos obelaitės nurùmbėjo Up.
4. susitraukti: Viena ausė buvo tokia nurumbė́jusi Plik.
surumbė́ti intr.
1. KII177 sukietėti, sudiržti: Pirštai surùmbėjo nuo darbo, nuo procios J. Mozeris, medis surùmbėjęs J. Surùmbė[ja] skūra nuo mūšio, nuo drėgnumo, t. y. susitrauka į rumbą J. Nu mėšlų šakės i[r] ponaičio rankos surùmbės Slnt. Nesibaido jų surumbėjusių nuo sunkaus darbo rankų rš. Surumbėja rankos, darbus bedirbant Blv. Lietuva tryliktojo amžiaus pabaigoje, o keturioliktojo pradžioje buvo tarsi kylys, kalamas į drūtą, pranariuotą ir surumbėjusį ąžuolinį kelmą V.Piet. Pirštai apsiveja apie šaltą šautuvo vamzdį, ir surumbėję nagai susminga į delną J.Avyž.
| prk.: Jie visi surumbėję ir nepataisomi niekšai rš.
2. apsitraukti randais; gyjant sukietėti: Žaizda surumbė́jo BŽ170. Užtvenksime kraują, ir surumbės ir suretės ronos A1885,4. Surumbėjusi, rumbas įgavusi žievė Slnt. Parmušta koja žąsiuko jau surumbėjo MitI234(Šd). Surùmbėjo nulaužtas kaulas Krkl. Kad nebūtų surumbėjusi, tai aš tikrai tau ranką sveiką padaryčiau Brs.
3. pasidaryti rambiam, sutingti: Dar jaunysta, dar nereiktų tokiam surùmbėjusiam būti Gs. Kur ne kur tinginiai surumbėję arba smaguriai prie sienos atšliję snaudė Tat.
| Toki vyrai surùmbėję ir nesiskirsto (nesiveda) Gs.
| prk.: Jo surumbėję jausmai rš.
4. Sut pasidaryti klostėtam: Paraukytas, surumbėjęs SD52.
užrumbė́ti intr. užsitraukti randu, užrandėti: Tos išgenėtosios vietos užrumbė[ja] žievė S.Dauk. Tokie gumbai, palikusys par kelerius metus, būtinai užrumbė[ja], ir kamienas būtinai išsilygina S.Dauk.
| prk.: Jauna kaimynė supranta, kad čia žaizda ir ji dar neužrumbėjusi I.Simon.