1 plū̃kti, -ia, -ė, plū́kti NdŽ
1. tr. J.Jabl mušti, grįsti (molio aslą, krosnį ir kt.): Aš plūkiu žemę aslai, pečių iš molio J. Jaujoj reikės naują pečių plū̃kt Lnkv. Klojimo laitas neseniai plūktas Pbr. Atėjo Kaziukas klojimu[i] laito padėtų plū̃kti Slm. Vyrai klaime plū̃kė padą Ds. Ar molis nenusėjo (nepavyko), ar vieta pačeravota – kasmet padą plūkiu, ir vis šerpėtas Trgn. Rodos, teip neseniai gryčią plūkiaũ, o kiek jau duobių atsirado Paį. Jie grendymą plūkia Klvr. Pirma į žemes gerai įmuša akmenis, o tik paskui krečia molį ir plū̃kia krosnį Pnd. Gyniau, ariau dirvonuose, plūkiau pečių lydimuose NS847. Griautiniuose kapuose mirusieji dažnai apdedami dideliais akmenimis, kartais laidojami iš molio plūktose duobėse aukštielninki arba ant šono EncIX1012. Asla plūkto molio, po ją bėgioja žiemą vasarą basi vaikai rš. Lyg kregždžių lizdai atrodo iš molio plūkti namai rš.
^ Nušyla, nudirba rugius bepjaudamas, kaip molį plū̃kdamas Slnt.
2. tr. M, Škn valyti spalius (nuo linų), brukti (linus): Ana plū̃kia linus J. Linus plū̃kti su plūktuve Jnš. Daba su mašinom linus plū̃kia Lnkv. Linus plū̃kt geri žmonės pradeda su gaidžiais Pšl. Išmynus linus, moterys plūkia, arba bruka Pn. Visa talka išėjo linų plū̃kt Ukm.
3. tr. kaupti, apkasti: Trys vagelės da neplūktos tebėra Slm. Ji nuėjo kopūstų plū̃kt Kkl. Reikia plū̃kt kopūstai Dglš.
4. tr., intr. Lnkv, Sml smarkiai mušti, pliekti: Ot žmogus – plū̃kia arklį lazda be jokio reikalo Dgl. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Šiandien žąsinas tą vaikelį kad nutvėrė plū̃kti! Rd. Gausi plū̃kti! Šl.
| refl. Arm: Kad tik susitiks abu, tai ir plū̃kias kaip gaidžiai Ds. Jis su pačia kiekvieną dieną plū̃kias Srv.
5. intr. Pžrl sunkiai dirbti, vargti: Tiek plūkėm visi prakaituoti, ir nieko negavom Ut. Plūki̇̀ plūki̇̀ žmogus, pasižiūri, ka i smertis ant nosies Jnš. Per dieną plū̃kus, vakare nei valgyti nesinoria, tik į lovą virsti Nmk. Dirba, plūkia, prakaitauja – šiaip ne teip keža BM454. Visą gyvenimėlį dirbau, plūkiau, baltų rankų nesudėjau J.Balt. Žmona plūkė apie pečių A.Vien. Morta plūkė ant vežimo pūsdamos LzP. Plūk neplūkęs – vis tiek neišsimaitinsi rš.
| Plūkiau, plūkiau, ledvai išprašiau Škn.
| refl. Slm: Plū̃kėsi viena su vaikais Rs. Rudenį ūkininkai plūkiasi su darbais par naktis Jnš. Plū̃kias par dienas, o nieko neturi Skp. Vasarą kiauras dienas plū̃kiams po laukus On. Kam čia plūki̇́es su tais daržais Ut. Visą gyvenimą plūkiaũs kaip arklys Dbk. O naujakuriai beviltiškai plūkėsi tekusiose jiems blogose žemėse J.Dov. Mes vieni čia plūkėmės, o tu nežinia kur vėjus gaudei rš.
6. intr. sunkiai, su vargu eiti: Važiavom plū̃kėm par purvynus, par pusnis Škn. Pėsti plū̃kėm nuo pat stotelės Rd. Kiti turi po kumelę, o tu pėsčias plū̃k an Panevėžį Ėr. Žmonės plūktè plū̃kia Užpaliuos Sv. Pasku reiks pėsčiam plū̃kt Rgv. Plūki diena dienon, kad net kojos sutinsta Vj. Mum da du varstai reiks pėstiem plū̃kt Užp. Ne juokas tau plū̃kt tiek kelio pavasarį! Ut. Greitomis užsimetusios skarą, kitos ir visai vienplaukės, pasikaišiusios sijonus, plūkė per purvyną į galą kaimo V.Myk-Put. Negi tuščiomis plūksi tokį gabalą, – atsakė keleivis Vaižg.
| refl.: Pametus reiks plū̃ktis į Pasvalį Ps. Plū̃kis tu man šitokį kelią! Sb. Takeliu, remdamasi lazdos, plūkėsi kažkokia senutė rš.
7. tr. šnek. smarkiai valgyti: Vaikas padirbėjęs kad plū̃kia mėsą Lnkv. Plū̃k, nežiūrėk – mokyklo[je] valgyt niekas neduos Mšk.
8. refl. turlytis, turkšti: Antys tiek plū̃kias po [v]andenį – bus lietaus Vžns.
◊ kójas plū̃kti vargstant eiti: Be reikalo kójas plūkei̇̃ Sdk. Už jį parnakt po dirvas plūkiù kójas BM68.
1 apiplū̃kti, -ia, api̇̀plūkė tr.
1. mušant apdėti moliu: Mėšlyno pakraščius apiplūkti moliniu pylimu rš. Norint apsaugoti šulinį nuo mikroorganizmų ir kitokių nešvarumų, reikia apie rentinį apiplūkti moliu bent iki dviejų metrų gilumo rš. Kad krosnis neišsiskirtų, didieji akmenys, kurie sudaro krosnies pagrindą, būdavo apiplūkiami moliu rš.
2. apmušti, apspaudyti (molį, žemes): Apiplū̃k su kūlele molį klojime Ėr. Akmenį jis apkasė ir koja apiplūkė iš pakraščių rš. Kuo apiplūks kapą, pijokėlį mano? – Lopetom atvirkščiom, širdele mano! LTR(Ps).
3. kiek apvalyti nuo spalių (linus), apibrukti: Apiplū̃k paviršiam linus – bus geri parduot Ėr.
| refl. tr.: Plūkėjas jau saują linų ir apsi̇̀plūkė Lnkv.
4. plūkiant apkasti, apkaupti: Apiplū̃k kopūstus Ds. Reikia uždabot [bulves], reikia apiplū̃kt Zr. Visus kopūstus api̇̀plūkė Kkl.
5. kratant apiplauti: Bulbos žemiuotos, reikia apiplūkt per šulnį nusnešus Prng.
6. Š, LL135 apmušti, apdaužyti: Vakaruškose bernai jį gerokai api̇̀plūkė Rm. Jį abudu broliai apstojo ir api̇̀plūkė Ėr. Dažnai savo vaikus apiplūkiù Rk.
1 atplū̃kti, -ia, àtplūkė
1. tr. smarkiai primušti, pridaužyti: Ot atplūkiau, kad anas ir dešimtam ažusakys! Arm.
2. tr. tapšnojant išjudinti, atgaivinti: Nebūt manęs Šereikienė ataplūkus, gal jau ir tan svietan nukeliaučiau Trgn.
3. intr. Š, Slč, Ds su vargu, sunkiai ateiti, atvykti: Šitiek kelio atplū̃kt, ir da nesėdi – geras kojas turi An. Kaipgi tu, vaikeli, ataplūkei tokiuo purvynu Ant. Beveik visi jie atplūkia pėsti, privargę, nusikamavę rš.
| refl.: Atsiplū̃k tu man per tokias pusnis! Sb. Dieve mylėk, tiek kelio atsiplū̃k! Slm. Sušilom ir pavargom, kol tiek kelio pėsti atsi̇̀plūkėm Grž. Stora, pilvą atkišusi atsiplūkia, atvirtuoja krikštomočia J.Paukš.
1 įplū̃kti, -ia, į̇̃plūkė tr.
1. LL260 išmušti (molio aslą, krosnį ir kt.): Klojime gerą padą į̇̃plūkėm Jnšk. Įplū̃k gerai klojimo padą, kad moliai nesilupinėtų Ėr. Vakar į̇̃plūkiau pečiun laitą Slm. Troba pastatyta, belieka tik krosnis įplū̃kti Š. Pamatus žabais lig langų aptvėrė, žemėmis apipylė, aslą raudono molio įplūkė rš.
| refl. tr.: Pečių insi̇̀plūkėm Kvr. Pasistačius pirkia, reikia tuoj krosnis įsiplū̃kti Š.
2. smarkiai prilupti: Virvagaliu kai inplūksiù – nereiks daugiau lįst, kur nereikia Klt.
1 išplū̃kti, -ia, i̇̀šplūkė
1. tr. Vdš, Kkl, Jnš išmušti, išgrįsti (molio aslą, krosnį ir kt.): Gerai i̇̀šplūkėm savo gryčios aslą Ut. Laitas gerai padarytas, i̇̀šplūktas, kad būt lygus Vb. Įdėjo naujus langus, išplūkė padą, ir vėl troba kaip nauja Lnkv. Kol rugiai tebėra lauke, reikia gerai klojimą su moliu išplū̃kti Kair. Gurbų asla turi būti išplūkta moliu rš.
| refl. tr.: Jis išsivalė trobelės vidų, išsiplūkė ištižusią aslą Vaižg.
ǁ išminti, išmušti: Plytoms molis turi būt gerai i̇̀šplūktas Pžrl.
2. tr. išvalyti spalius (nuo linų), išbrukti: Išplūkė linelius, oi, iššukavo linelius, oi LTR(Sml).
| refl. tr.: Šįmet linus anksti išsi̇̀plūkėm Rd.
3. tr. plūkiant ištaisyti, išlyginti: Sukasėm ežias (lyses), i̇̀šplūkėm terpežius ir pasodinom agurkus Š.
| refl. Š.
4. tr. Aln iškapstyti: Vištos i̇̀šplūkė visą ežią Ut.
5. tr. primušti, apdaužyti: Išplūkė asilą su vėzdu Blv.
6. tr. daužant išdulkinti: Reikės išplū̃kti patalynę Vdk.
7. refl. Š nusidirbti, nuvargti, netekti jėgų: Kad išsi̇̀plūkiau perdien, net po krūtine aitru Ds. Paskutiniuosius du kilometrus ligi kaimo jis žingsniavo pėsčias ir galutinai išsiplūkė iš jėgų rš.
8. intr. sunkiai išeiti, išvažiuoti, išbristi: A da i̇̀šplūkei tokiu bjauriu keliu? Vdk.
| refl.: Arkliai jokiu būdu negalia išsiplū̃kti par sniegą Vdk. Kad įvažiavau balon, kad aš kaip iš jos paskui išsiplū̃kčiau! Ds.
| prk.: Už biednuomenę, už prastus vargšus žmones, niekada ligi šiol iš skurdo negalėjusius išsiplūkt žmones! rš.
1 nuplū̃kti, -ia, nùplūkė
1. tr. Grž nuvalyti spalius (nuo linų), nubrukti: Linus nuplū̃kti reik, nušukuoti, suverpti ir išausti Kž. Geras vyras nuplū̃kia pundelį per dieną Jnš. Mes vienos linelius nùplūkėm Rz.
2. refl. tr. mušant kultuve, išplauti, nuvelėti: Pačios nusivežėm ir pačios nusi̇̀plūkėm rūbus Ds.
3. tr. nudirbti: Ar jis nedirbo, ar namų nežiūrėjo, ar darbų nenuplūkė už visus samdinius mūsų kieme? J.Balt.
4. refl. Sml nusikamuoti dirbant, nusivaryti: Per dieną visai nusi̇̀plūkė prie rugių pjovimo Jnš. Ale ir nusi̇̀plūkiau par rugiapjūtę! Ut. Parvasar in lauko teip nusiplūki, kad, rodos, net kvepia žiema Vj. Keliu ropoja nusiplūkusi, varvanti prakaitu kumelšė J.Balt. Plačią pradalgę imi – nusiplūksi rš.
5. tr. nuvarginti einant: Jis kojas nuplūkė bevaikščiodamas rš.
| refl.: Ūkininko kojos gana per savo gyvenimą nusiplūkia rš.
6. intr. Dgl, Ds, Slm su vargu toli nueiti, nuvažiuoti: Par dieną ir nùplūki į Kauną Ar. Nuplū̃kt tokį kelią tai ne juokai, o dar žiemos laike Lnkv. Nùplūkiau tokį šmotą kelio, ir nieko neradau Paį.
| refl.: Be reikalo nusi̇̀plūkiau Pandėlin šiandiej Pnd.
1 paplū̃kti, -ia, pàplūkė
1. tr. smarkiai pamušti, padaužyti: Jeigu avis gėriuko nemyli, tai tą avį reikia kelnių juozmeniu paplūkt, paplūkt, tai tada pradės mylėt LTR(Kp).
2. refl. pasidarbuoti, pavargti: Kiek pasiplūkęs, vežėjas, matyt, pavargo rš. Dabar tu su jais pasiplūk rš.
1 parplū̃kti, -ia, par̃plūkė
1. tr. nukamuoti, nuvarginti: Arklius parplūksit, o po rugiapjūtės pūdymą kas apkartos? J.Balt. Parplūktos kojos prašyte prašosi mazgojamos rš.
| refl. Eina namo parsiplūkę, juodi kai velniai, surūkę LTR(Ob).
2. intr. sunkiai iš toli pareiti, parvažiuoti, parvykti: Vaikas tokiu šlapiu keliu kol parplūkė namo, tai visas buvo šlapias Pš. Na, tai aš ir keliausiu. Kol pėsčia parplūksiu P.Vaičiūn.
| refl.: Jis turėjo kojomis parsiplūkti namo LTR(Lnkv).
1 pérplūkti
1. tr. iš naujo išplūkti: Padą jau reikia perplūkt Trgn. Klojimo laitas buvo parplūktas ir visos duobelės užlygytos Ps.
2. refl. labai nusiplūkti, pervargti: Gūnia durų properšoj nusitalaškavusi žemyn lyg persiplūkusios bobos sijonas J.Balt.
1 prasiplū̃kti, -ia, prasi̇̀plūkė
1. tr. Mšk prasivalyti nuo spalių (linų).
2. sunkiai pradirbti, pravargti: Visą amžių prasiplūkė Butkys po svetimus kiemus, plačiuose buožių laukuose (sov.) J.Balt. Visą naktį prasiplūkė rš.
1 priplū̃kti, -ia, pri̇̀plūkė
1. tr. plūkiant padaryti kietą, sumušti, prispausti: Smagiai mat važiavo, greit lakstė, tai pri̇̀plūkė žemę Slm. Lietus pri̇̀plūkė dirvą, negalima rugių sėt Ds. Kiemas nupilti žvyrium ir priplūkti, kad nedulkėtų Db. Gazono sėklas reikia priplūkti rš.
2. tr. plūkiant prikimšti, pripildyti: Klojime reikia padą išlygint, duobes molio priplūkt Ėr.
| prk.: Pirkia graži, ale gerai jai priplūkė (įdėjo) pinigo Mlt.
3. tr. priplakti, išguldyti: Visus kviečius pri̇̀plūkė lietus prie žemės Ktk. Lietus pri̇̀plūkė visus linus Ds. Smagus lietus negerai – priplū̃kia javus in žemę Skdt.
4. tr. plūkiant pristatyti, pridurti: Prašė priplū̃kt plūktinį Slm.
5. intr. išvalyti linus nuo spalių, pribrukti: Šiemet linų daug priplū̃ksim Ėr.
6. tr. smarkiai primušti: Jie berną, radę agurkuose, gerokai pri̇̀plūkė Ėr. Tylėk, ba kad priplūksiù lazda, tai net skalysi! Km. Aš jį kad priplūkiau, tai jis daugiau nebestumdys Ds. Tik priplūkt reikia bernioką už tokį ganymą Ssk. Vagį taip priplūkė, kad daugiau nebenorės vogt Sdb. Ažu tavęs ir mane gali te priplū̃kt Sdk.
7. tr. privarginti einant: Taip kojas pri̇̀plūkiau, kad ir pajudinti negaliu Svn.
8. refl. sunkiai prisidirbti, privargti: Prisi̇̀plūkiau per dieną prie tų linų mynimo Ėr. Tiek prisiplūkiau, kad vos bepaeinu Ps. Per dieną prisiplūki žmogus, kad vakare ir rankų negali pakelt Km. Prisi̇̀plūkė ir ji žmona per visą gyvenimą Slm. Aš jau prisi̇̀plūkiau, gal tu ben kiek paartum Ut. Jūs susmilkę, jūs surūkę lekiat namo prisiplūkę Pn.
9. intr. daug prieiti, prisirinkti, priplūsti: Kad pri̇̀plūkė, tai pri̇̀plūkė žmonių pilna rinka! Sv.
10. refl. su vargu prieiti, prisiartinti: Šiaip taip prisiplūkę prie pirmos geležinkelio stotelės, draugai netrukus turėjo bėgti ir iš ten rš.
11. intr. sunkiai, su vargu privaikščioti: Kiek aš pri̇̀plūkiau par visą žiemą, o kelias nedoras, ažpustytas! Ut.
12. tr. smarkiai privalgyti: Iš ryto kaip priplūkiau gerai lašinių su kopūstais, tai per dieną valgyt nenorėjau Mšk.
◊ kójas priplū̃kti einant privargti: Beieškodamas arklių kójas pri̇̀plūkiau Ėr. Tik kójas pri̇̀plūkiau, o nieko gera negavau Svn. Pri̇̀plūkiau kójas – tiek kelio Ds. Tai pri̇̀plūkiau kójas – kelias blogas Dglš.
1 suplū̃kti, -ia, sùplūkė
1. tr. sumušti, išgrįsti (molio aslą, krosnį, tvartą ir kt.): Iš molio suplūkia grendimą Pš. Sùplūkiau plūktinį pečių Brž. Nekaip tu mum padą sùplūkei: ir nelygus, ir ỹra Ds. Suplū̃k padą su arkliašūdžiais, ir stovės tau pusę vieko Vdš. Jaujos krosnį suplūkdavo iš molio, palikdami plačią angą rš. Gerai suplūktoje duobėje uždengtas alyvuotu brezentu stovėjo motoras rš.
2. tr. suplakti, suguldyti: Šitas lietus rugius sùplūkė Ktk. Ledai rugius baisiai sùplūkė Trgn. Išgraužtos pievos, suplūkti javai T.Tilv.
3. tr. sumušti: Vyrai vilką sùplūkė, sudaužė ir užmetė ant malkinės stogo Ukm.
| refl. tr.: Gerai bernai susi̇̀plūkė vienas kitą Trs.
4. tr. smarkiai sulyti: Ir tave bent kartą lietus sùplūkė Ds.
5. intr. Btr su vargu, toli suvaikščioti: Ne juokai suplū̃kt tiek kelio! Srv. Ir tolumas gi nesvietiškas, gal ben dvidešim sùplūkiau varstų Ut. Ir suplū̃k tu man tokį kelią! Kkl. Be reikalo tik tokį kelią sùplūkiau Ds.
◊ kójas suplū̃kti einant nuvargti: Sùplūkei kójas be vieno reikalo Lkm. Et, be reikalo tik kójas sùplūkiau Ds.
1 užplū̃kti, -ia, ùžplūkė tr.
1. plūkiant užlyginti: Ažplū̃k klaime padą, matai, ištrupėjęs Ds. Gerai išlygintas silosuojamo pašaro paviršius užplūkiamas gerai išminkytu riebiu moliu rš.
| prk.: Už tvoros – vėl pusnys, užplūkusios (užvertusios, užgriovusios) kaimo gatvę J.Balt.
2. plūkiant (linus) uždirbti: Jei linus plūksi, vis kapeiką kitą užplū̃ksi Ėr.
| refl. tr. Rm.
3. Lg užmušti: Girtas buvo, išsitraukė iš vežėčių lentą ir ažùplūkė nabagą Ds.
4. nuvarginti sunkiu darbu: Seniūnas dabar užplūks jį rš.
| refl.: Tai anys ažsiplū̃kę, ažsiplū̃kę, gal jau ir galą taip gaus Ob.
5. sunkiai, su vargu uždirbti: Jau keturiasdešimt rublių ùžplūkė bekirsdamas miškus Bsg. Tu tai viską kruvinu prakaitu užplūkei J.Avyž. Ar gali ji dabar, senatvėje, taip lengvai paleisti iš rankų tai, ką užplūkė per ilgus metus? rš.
| refl. tr.: Juodadarbiu pabūsiu ir užsipūkęs ne tokį ūkelį nusipirksiu rš.