kniẽbti, -ia, -ė
1. tr., intr. kneibti, gnybti, knaibyti: Ji tuoj ėmė kniebti, krapštyti, kaip tik begalėdama, plyšį rš. Lakišiai kniẽbia (by kanda) barzdą J. Utis kniẽbia J.
| Mažas bulves kniẽbk (lupinėk) J.
2. tr. valgyti, kabinti: O štai zuikys košę kniẽbia (sako valgančiam vaikui) Skr. Tas vaikas kniẽbia su pirštu sviestą Skr. Žiūriu, ir jis kažką kamputy bekniebią̃s Skr.
3. tr. pakenčiamai skaudėti; gnybiamai, spaudžiamai skaudėti: Man galvą kniẽbia Vdžg. Maniau, greit pereis, o kniẽbia ir kniẽbia tą užgautą vietą Vdžg. Šalta, man rankas kniẽbia Vdžg.
atkniẽbti, -ia, àtkniebė tr. atlaužti, atgnybti: Atkniẽbk truputį pyrago Jrb. Atkniebk ir man dalelę Lnkv.
įkniẽbti, -ia, į̇̃kniebė tr. įsmeigti, įbesti: Žemė dabar įdžiūvus – su tokiu kastuvu maža ką teįkniẽbsi Jrb.
| prk.: Į̃kniebė žvilgsnį ir ėmė sekt Dglš.
iškniẽbti, -ia, i̇̀škniebė tr. iškneibti, išgriežti, išrausti: Iškniẽbk bulvių akutes Br. Iškniẽbk anglį iš duonos Br. Kam tą duobutę čia i̇̀škniebei? Jrb. Perplėšę krūtinę, iškniebė širdį VŽ1905,212.
| prk.: Žiūri, bile tik iš kito iškniẽbt (gauti) Gs.
prakniẽbti, -ia, pràkniebė tr. BŽ447 prakabinti, pragnybti: Radau pràkniebtą sviestą Skr. Pràkniebiau (prakasiau) truputį žemę, ir pradėjo vanduo sruvęt Jrb.