grė́bti, -ia (grẽbia Al), -ė tr., grė̃bti
1. su grėbliu traukti į krūvą (šieną, šiaudus…): Grėbė pulkas mergužėlių, grėbdamos dainavo (d.) Jrb. Giedrioj dienoj šienas grėbti, ūkanotoj drobes austi NS116.
2. Sk, Mrj, Vlk imti rankomis kertamus rugius, kviečius: Tu nueisi į kalnelį, kur kalne grėbiau kvietelius, tu nerasi manęs Dkš.
3. čiupti, stverti; glemžti, grobti: Priėjęs iš užpakalio, grėbė meškai už ausų MPs.
| prk.: Jis grėbia pinigus kap skiedras Alv. Tėvai pamirė, tai vaikai vargelio grė́bė Vlk.
^ Jau galas grė̃bs (atsitiks kas bloga) Dkš. Negrė̃bs velnias savo veislės (savo vaiko) Ss.
4. M prievarta imti laidą už skolą ar nuostolius; ppr. imti gyvulius, dėl neapsižiūrėjimo padariusius nuostolį: Grė́bti kiaules nuo lauko J. Jeigu ateitų kas grėbti bandos, Levuką pavarykit namo Žem.
| refl.: Negrė́bias kaimynai Btg.
apgrė́bti, -ia, -ė tr., apgrė̃bti, -ia, àpgrėbė
1. iš paviršiaus ką grėbti; baigti ką grėbti: Apgrė́bk vežimą Als.
| Mūso šienas yra apgrė́bamas (maža pievų) Šts.
| refl. tr.: Apsigrė́bęs šienus, pasilsėsiu Šts.
2. apkasti grėbiamu šienu ar šiaudais: Neapgrė̃bk pūstyklės! Slm.
3. aplinkui grėbti: Api̇̀grėbė aplink kupetį Slm.
4. apgrobti, apvogti: Su žul'kais nesusdėk, anys visada apgrėbs Ml.
atgrė́bti, -ia, -ė tr., atgrė̃bti, -ia, àtgrėbė
1. atitraukti grėbliu šieną, šiaudus ar kt. nuo kurios nors vietos: Atgrė́bk kelią pravažiuoti Ėr.
| Atgrė́bkiat šieną iš krūmų (krūmuose nedžius) Dr.
2. atitraukti grėbliu iki kurios vietos: Atàgrėbiau skiedas lig pat vežimo Slm.
3. grėbimu atsilyginti: Atgrė́bk šieną nors dieną už tą skolą J.
4. refl. atsigauti: Nebėdavok, atsigrė́bsiu ir aš an kojų! Lp.
5. refl. praeiti norui grėbti: Kaip staigiai puolė pri darbo, taip greitai atsigrė́bė Vvr.
įgrė́bti tr., įgrė̃bti, -ia, į̇̃grėbė
1. įtraukti, įkasti grėbliu: Tu gi šieną valkon į̇̃grėbei! Slm.
2. refl. įsitraukti, įsileisti į grėbimą: Kai įsigrė́bėm keturiese, tai bematant visą šieną sugrėbėm Š.
3. apgauti: Kaimynas įgrė́bė ir nebeatiduoda rugių J.
4. smarkiai sučiupti, suspausti (apie ligą): Įgrė́bė liga Vvr.
5. pasiekti: Skruzdėlių eilė tuo tarpu įgrėbė lovos uždangalą A1883,46.
išgrė́bti tr., išgrė̃bti, -ia, i̇̀šgrėbė
1. ištraukti iš kur grėbliu (šieną, šiaudus…): Išgrė́bti šieną J. Išgrėbė šieną ir iš tų įvodėlių (pievelių, įsikišusių į krūmus) Slm.
2. išlupti, išgrobti: Sako, ir iš jų viską išgrė́bę Trgn.
nugrė́bti tr., nugrė̃bti, -ia, nùgrėbė
1. grėbliu nuimti (grėbiant): Nugrė́bk šieną nuo kalno viršaus J. Oi ir nugrėbė smilgų kalnelį Klp.
2. grėbti tolyn; grėbiant eiti tolyn: Jau ji kažin kur nùgrėbė – nė nebesimato Slm.
3. pagriebti, nutverti: Kiek nugrėbia nuog vyro pinigų, tiek dukteri ataduoda Lp. Už skolą nugrė́bė kepurę J.
4. užgrobti, užgrėbti: Nugrė́bia žuvis (atima žuvaujant draudžiamoj vietoj) Ds.
pagrė́bti tr., pagrė̃bti, -ia, pàgrėbė
1. nedaug, truputį, kurį laiką grėbti: Pagrė́biau valandą šieną J.
2. pagriebti, pagrobti: Daug pinigų pàgrėbiau Sn. Visus baimė pagrėbė LC1883,15. Pagrėbtų kur, kas čia darbo! Alk.
3. užgrėbti, paimti: Arklius pagrė́bė iš avižų Pgr. Laikiau porą dienų pagrėbtus gyvolius Žem.
pérgrėbti tr., pergrė̃bti, -ia, pérgrėbė Slm iš naujo sugrėbti: Negražiai sugrėbti miežiai, reiks pérgrėbti Pc.
pragrė́bti tr., pragrė̃bti, -ia, pràgrėbė Slm su grėbliu ką praskirti: Aš pragrėbiau lapus, žiūriu – lizdas Lš.
prigrė́bti tr., prigrė̃bti, -ia, pri̇̀grėbė
1. sugrėbti tam tikrą kiekį šieno ar pan.: Prigrė́bėm vežimą dobilų Rm.
2. tr. grėbliu iki vietos pritraukti: Pri̇̀grėbiau šieną ant kupetį Slm.
3. refl. daug grėbti: Jau prisigrėbiau laukų šienelio, prisinešiojau naujų grėblelių RD40.
4. intr. grėbiant prie ko nors prieiti: Baigiat prigrė́bti prie miško Pn.
5. intr. prigrobti: Kas tiek turėjo visa ko prigrė́bęs kaip ãnas? Trgn.
| refl.: Gera kalbėti, svetimo turto prisigrė́bus Trgn.
sugrė́bti tr., sugrė̃bti, -ia, sùgrėbė
1. baigti grėbti: Seselė sugrėbė penkias kupetėles, tėvelis parvežė šešis vežimėlius Dkš. Reiks sugrėbti žaliąją žolelę JD293. Dirvose nuo žemės pagrėbai sugrėbti J. Sùgrėbiau bent dvi kupečvietes Slm.
2. sugriebti, paimti: Nesugrėbia dalgė tų rugių (labai reti) Lp.
| prk.: Mane sugrėbė baimė rš.
3. refl. suspėti, susivikruoti: Kaip tik šieną susgrėbėm parvežti, tuoj ir lyti pradėjo Lš. Žmogus nesùsgrėbė greitai, kas atsakyt Lp.
4. paimti gyvulius, įėjusius į javus ir darančius žalą: Koks iš tavęs piemuo, kad tau visus gyvulius sugrė́bė! Srv. Eina bernytis per lauką, sugrė́bė mergytės jautelius JD885.
užgrė́bti tr., užgrė̃bti, -ia, ùžgrėbė Slm, ažugrėbt SD428
1. grėbliu traukiant daryti taką, ruožą: Tu eik pirma ir užgrė́bk, mes kad pulsim – šak šak ir sudėsim į kupečius Vb.
2. grėbiant rasti, užgriebti: Grėbki, mergyte, žalią lankelę, rasi užgrėbsi aukso žiedelį N408. Ažugrėbė didelę daugybę žuvų srš.
| refl.: Užsigrė́bti už ko nors (užsikabinti) Lp.
3. refl. įsiveikti: Darbą reik su protu dirbti, o greit užsigrė́bti Vvr.
4. užgrobti, paimti: Už skolą jis mano kepurę užgrė́bė Skr.
| Širmas mano žirgelis rūteles išėdė, pikta mano uošvelė žirgelį ažgrė́bė Dglš.