įdvė̃sti

Žodžio formos
Apibrėžtis
1 dvė̃sti, dvẽsia, -ė
1. intr. SD1214, SD447 gaišti, stipti (apie gyvulį): Jau arklys dvẽsia K. Šįmet paršeliai baisiai dvẽsa Vkš. Atėjo dvesiamas laikas, ir dvesia kurmelis J.Jabl. Tu dvesi̇̀, ir gyvolis tavo baudžias dvėsti J.
^ Ko išsižiojai kaip menkė dvėsdama! Sim. Nedvės žiurkė ant aruodo LTR.
2. intr. menk. galą gauti, mirti (apie žmogų): Kelinti metai jau ant patalo dvẽsia ir nudvė̃st negali Ds. Jėgos jau visai išseko – nori ilsėkis, nori dvėsk rš.
| Ans norėjo dvė̃sdamas (labai) eiti Dov.
^ Laukas gimė, laukas ir dvė̃s Erž. Kas girtas nebagotas, tas ir dvė̃s – neturės Grž. Kas ės, tas nedvės LTR.
ǁ prk. netverti, mirti: Mes dvėsėm juoku Ds.
3. intr., tr. Skr, Šll alkti, badauti; lysti: Už kokius nuopelnus jis turtuose skęsta, o aš badą dvesiu? J.Balč. Balo[je] pririšti arkliai dvẽsia Pc. Mūsų karvės dvẽsia name (stovi tvarte be pašaro) Ėr. Arkliai nepašerti, ir dvė̃sė per dieną Stk. Perkelk gyvulius, kad nedvėstų bado Vj. Ką ten būs pieno, ka karvės yr badu dvẽsamos Slnt. Jie te dvẽsia dvẽsia, džiūsta nevalgę Kb. Boba dvẽsia, užsigulusi ant naudos, pardvėsusi, nuskidusi, nutroškusi J. Ko tu dvesi̇̀, ar nėr ko valgyt? Ds. Įdedu čia valgyt, užtat nedvėsk važiuodamas Lnkv.
| Iš dvė̃susios (padžiūvusios) eglės nekoks būs kazilas Šts.
^ Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų PPr70.
4. intr. BPI406 kvėpti: Dvėsė Jėzus ing apaštalus tarydams: „Imkiat dvasią šventą“ Mž589.
1 apdvė̃sti, àpdvesia, àpdvėsė intr.
1. daugeliui išstipti: Mūsų sodo[je] jau pernai kiaulės àpdvėsė, vargu bedvės šį metą Šts.
2. pasidaryti apatiškam, apleipti: Kas tau, kad toks apdvė̃sęs? Gs.
3. sulysti: Nežinau, ko tas mūsų vaikas teip apdvėsęs Paį. Nutvėręs apdvėsusią, šleivą kumelpalaikę rš.
4. apgesti, apiblėsti: Nedėk juškos – žarijos dar neapdvė̃susios Ldk.
1 atidvė̃sti, ati̇̀dvesia, ati̇̀dvėsė intr.
1. refl. SD209, R247, K atsikvėpti: Jam užaugo skaudulys, ir nebegalėjo nė atsidvė̃st Lnkv. Teip uždusau – nebegaliu nė atsidvė̃st Brž. Paršas priputęs, kad net neatsi̇̀dvesia Skr. Jis neatsidvė̃sdamas alaus stiklinę išmovė Jnšk. Karvė taip sunkiai atsi̇̀dvėsė Pgr. Bites taip uždarytas laikykiat, kad tiktai šviežiu oru gana turėtų atsidvėsti S.Dauk. Aš vos galėjau atsidvėsti iš nusigandimo brš.
| prk.: Jeigum dar atsi̇̀dvesia ligonis (bezda, pilvu sirgdamas), tai pagis Jnšk.
2. refl. gauti oro, įeiti orui: Kai bačka atsi̇̀dvesia, tai alus nustalbsta Jnšk. Kai špunka valio[je], tai jin galia atsidvė̃st Lnkv. Tu tos kiaulės pūslės neišpūsi, ji pro vieną vietą atsi̇̀dvesia Pš.
3. refl. SD42 atsigauti, pailsėti: Leisk manie atsidvė̃sti, t. y. atsigauti, atsidusėti J. Kai privargsti, tai neduoda ir atsidvė̃st Ds. Sušilom pjaudami, ben kiek atsidvė̃skim Km. Užlipę an kalnelio, truputį atsidvė̃sma Lel. Aš nebvalioju bedirbti, leisk man atsidvė̃sti Klp. Bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs, po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvė̃sti K.Donel. Tuose varguose … vos atsidvesiu nelaimingas KN33.
4. atbadauti, atalkti: Aha, vakar sakiau valgyk, greit negausi – dabar atidvė̃sk už savo durną galvą Paį.
1 įdvė̃sti, į̇̃dvesia, į̇̃dvėsė intr. įalkti; sulysti: Įdvė̃sti yra pusdvėsiu būti J. Prie tavęs būdamas, į̇̃dvėsiau į pusę, t. y. sulysau J.
| refl.: Per dieną įsidvės mieste, tai parvažiavęs po cielą bliūdą bulbynės liuob išvalgys Užv.
1 išdvė̃sti, i̇̀šdvesia, i̇̀šdvėsė intr.
1. SD446, K visiems išstipti: Žąsyčiai i̇̀šdvėsė J.
| Baigia visi kopūstai išdvė̃sti (išdžiūti neprigiję) Rm.
ǁ nugaišti: Ìšdvėsė kumelė Brsl. Bestija iždvėsusyji … mėšlyne pamesta DP583.
2. menk. numirti (apie žmogų): Nori gyvenk, nori išdvė̃sk Nmč.
^ Koks velnias gimęs, toks ir išdvės TŽV603. Kad tu išdvė̃stum! Ds.
ǁ prk. netverti, mirti: Buvo žmogus galįs pasakoti: išdvė̃sti liuobam beklausydamys, bejuokdamys Plng. Tik neišdvėsęs nuo juoko BM52.
3. psn. numirti: Turėjo išdvėsti, dūšią savo išleisti BPII195. Išdvėsė (paraštėje numirė) ir tapo suvoktas savo žmoniumpi BB1Moz49,33.
4. Šll išalkti, išbadėti: Tas teliukas alkanas, išdvė̃sęs, niekas neprižiūri Pc. Kai gerai išdvėsi̇̀, tai net apsiputojęs rysi Ds.
ǁ sulysti: Jų vaikai toki riebuiliai, o mūsų toki išdvė̃sę Paį. Jūsų bernas tai viškai išdvė̃sęs, net baisu žiūrėt Km. Regis ir valgo, o išdvė̃sęs, ir gana Sdk.
5. refl. išsivadėti, nusistelbti: Alus jau išsi̇̀dvėsė, nebestiprus Sb.
1 nudvė̃sti, nùdvesia, nùdvėsė intr.
1. K nugaišti, nustipti, galą gauti: Gyvolis nùdvėsė J. Tai ką tas šuva darys, gi badu gali nudvė̃sti Jnšk.
| Nūdvėsusius batvinius pasvadino, ką anie beatgys Šll.
^ Nùdvėsė meška, mesk ir dūdas per tvorą Brž.
2. menk. numirti (apie žmogų):
^ Vandenio – nors prigerk, malkų – nors sudek, o duonos – nors nudvėsk LTR.
3. nuskursti, sublogti, sumenkėti: Nežinau, ko tas mūsų vaikas teip nùdvėsė Paį. Jis visai nudvė̃sęs, tuoj jam galas bus Lš. Vaikas nudvė̃sęs, nieko nevalgo Ėr. Nenudvė̃sęs dideliai Krtn. Jų arkliai visai nudvė̃sę – vieni kaulai Jnš. Tokie mažučiai tie burokai, nudvė̃sę Slm.
1 padvė̃sti, pàdvesia, pàdvėsė intr.
1. R, K pastipti, nugaišti: Šiemet visų kiaulės pàdvėsė OG281. Arklys jo padvėsė J. Šuo iš bado pàdvėsė Krkl. Taip jam ir padvėsė paskutinė karvutė LTR(Klm). Ir padvėsė žuvys, kurios buvo upėj, ir smirdėjo upė Ch2Moz7,21.
^ Nigdi pelė aruode nepàdvėsė Vb. Kad padvėsė karvė, lai perkūnas užmuša ir ožką Sim. Lauk, šunie, kol kumelė padvė̃s Gdž. Pakolei riebusis sulys, liesasis padvės VP36.
2. menk. numirti (apie žmogų):
^ Šiąnakt kai padvė̃sus miegojau Pc.
| refl.: Tepàdvesas, ar mun rūpa! M.Unt.
3. pablogti, paliesėti, suskursti: Tas jos vyras padvė̃sęs toks – negražus Jrb. Padvė̃sęs, kai iš badų išlindęs, net baisu žiūrėti Psn. Rokas važiavo pro šalį tokiu padvėsusiu kuinu rš.
^ Kai padvė̃si, rugienių šiaudus ėsi (sakoma išrankiam) Slm. Rugiapjūtėj pavėsy – žiemą padvėsi TŽIII388.
1 pérdvėsti intr. peralkti; sulysti: Perdvėsusias karves gena, iš kur tas bus pienas Lnkv. Párdvėsęs žmogus bijo i valgyt daug Pšl. Párdvėsė bevažinėdamas i apsirgo Upt. Anądien čia buvo atlėkęs kažkieno perdvėsęs šuva Paį. Pardvėsti į antrą pusę (labai išalkti) Šll.
^ Ir vaikščioji kaip šuva pardvė̃sęs Krp.
1 prasidvė̃sti, prasi̇̀dvesia, prasi̇̀dvėsė išeiti orui: Palauk, dar nekišk [bačkos], tegul kiek daugiau prasidvė̃s Paį.
1 pridvė̃sti, pri̇̀dvesia, pri̇̀dvėsė intr.
1. pristipti, daug prigaišti: Nubrauk tas muses – matai, kiek pridvė̃susių! Pc. Vieną vasarą tų žuvių pri̇̀dvėsė galybės Rs.
2. prialkti: Valgyti neįsidėjom, tai kad jau pri̇̀dvėsėm! Pc. Pridvė̃susi yrai, duonos nė tam kartuo netura Dr. Besanti pridvė̃susi, kojoms velkina KlvrŽ. Kalėdamas daug bado pridvėsęs rš.
| refl.: Šiandie nuo pat ryto nevalgęs, tai nežinia kaip prisi̇̀dvėsė Paį.
1 sudvė̃sti, sùdvesia, sùdvėsė intr. sulysti, sumenkėti: Buvo toks sudvė̃sęs, o dabar jau sveikas, sugijo Rm. Ta katė šįmet sudvė̃sus visai, tai nė tų kačiukų nebuvo Jrb.
1 uždvė̃sti, ùždvesia, ùždvėsė intr. užbadėti, užalkti: Per pavasarį kiaulės ùždvesia, tai rudenį vos atsitaiso Brž. Uždvė̃s arkliai, duok avižų Skr. Jau kelinta diena nevalgau, ùždvėsiau visai Skr. Kaip par dieną ùždvėsiau, tai nė dabar nenoriu valgyt Grdž.
Pastabos
Susijusi žodžio forma (-os): pridvėsti,perdvėsti,prasidvėsti,apdvėsti,atidvėsti,sudvėsti,dvėsti,uždvėsti,nudvėsti,padvėsti,įdvėsti,išdvėsti
Aprašymas

„Lietuvių kalbos žodynas“ yra baigtinis XVI–XX a. lietuvių kalbos leksikos šaltinis. Naujais kalbos faktais jis nebepildomas ir neatnaujinamas. 

Žodyną taip pat galite rasti adresu https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/.

Kalba

lietuvių

Publikavimo informacija

Data

2021

Leidėjas

Pavadinimas

Lietuvių kalbos institutas

Atsisiųsti ištekliaus įrašo informaciją

Komentuoti

Komentuoti gali tik prisijungę nariai.

Komentarai(0)

Komentarų nėra