čiaũžti, -ia, -ė intr.
1. čiuožti (ppr. su pačiūžomis): Ant plyno ledo gera čiaũžti Ds. Prisirišė pačiūžas ir čiaũžia ledu Kp.
2. šliaužti, šliuožti: Ratas nesisuka, čiaũžia sniegu Ėr. Čiaũžia kirmėlė, gyvatė Pšl. Važiuoja karalius, žiūri – žmogus pilvu čiaužia BsMtII71. Ir vėl čiaužė važelis per sniegą rš.
| Vandenėlis teka, per akmenis čiaužia LTR(Ob).
3. lipti, sliuogti: Piemuo pradėjo čiaužti į tą epušę. Čiaũžė čiaũžė ir įčiaužė Pc.
4. tylomis eiti: Bobos čiaũžia par purvyną Skr.
5. lyti, žliaugti: Rudenį, kad pradeda lyti, tai čiaũža visą nedėlę Šv. Rodos, menki debesys, bet kad ėmė čiaũžti! Šv. Kraunam mudu [šieną] į kupsčius, lytus čiauž vedum per pečius LTR(Mžk).
6. čeižti, šlapinti: Būtų geras piemuo, tik į lovą čiaũža Brs.
apčiaũžti, -ia, àpčiaužė
1. intr. apčiuožti: Apčiaũšiu bent tris kartus aplink liekną Kp.
2. refl. apsišlapinti: Kūdikis apsičiaũžęs, t. y. apsimyžęs, apsičiuižęs J.
3. intr. Trgn apšepti: Apšepęs, apčiaũžęs, kad baisu ir dabot Krd.
4. tr. apšvarinti, aptvarkyti: Ana savo senioką gerai apčiaũžia Lkm.
atčiaũžti, -ia, àtčiaužė intr. atčiuožti: Pasilėkėjęs kad čiaũžė, tai vidurin balos àtčiaužė Kp.
| Àtčiaužė (atvažiavo rogėmis) per paleidimą Jnšk.
įčiaũžti, -ia, į̇̃čiaužė intr.
1. įlįsti čiaužiant, įčiuožti: Neįčiaũžk ekertin besičiūžinėdamas Š.
2. įlipti, įsliuogti: Vaikas kaipmat ir įčiaužė an medį Ėr.
3. tyliai įeiti, įslinkti: Tyliai įčiaužė priemenėn ir atidarė duris J.Bil. Ir negirdėjau, kada inčiaužei Slk.
iščiaũžti, -ia, i̇̀ščiaužė intr.
1. nusliuogti: Iščiaužė iš obelės Pn.
2. Rm tyliai išeiti, išslinkti: Jis patylomis i̇̀ščiaužė pro duris Jnšk.
nučiaũžti, -ia, nùčiaužė
1. intr. nušliaužti: Nùčiaužė nuo vežimo Pbs.
| Dar pagriovėliais gali nučiaũžti (nuvažiuoti) lig imesteliu[i]: yr dar po kiek sniego Jnšk.
2. tr., intr. paviršiais ką padaryti: Paviršam nùčiaužė žolę Ėr. Negiliai arta, nùčiaužta pavirš! Jnšk.
pačiaũžti, -ia, pàčiaužė intr.
1. kiek čiaužti: Vaikas jau pačiaũžia Ėr. Vienas pėdas išlindęs buvo [iš vežimo], pàčiaužė ir nukrito Jnšk. Pačiaũždamas pačiaũždamas vos nusileidžiau nuo kalno (palijus) Kp.
2. pameluoti: Ar tu dar nežinojai, kad jis pačiaũžia? Srv.
parčiaũžti, -ia, par̃čiaužė intr. Slm parvažiuoti čiaužiant, paršliaužti: Vos parčiaužiau su žabų vežimu Ėr.
pérčiaužti intr.
1. perčiuožti: Tik gerai ansiek, ir per visą balą pérčiauši Pbs.
2. suduoti, sukirsti: Párčiaužė lazda par šunies nugarą Rgv.
pračiaũžti, -ia, pràčiaužė intr. praeiti tylomis.
| prk.: Klausimą paliečia, švelniai pro jį pračiauždamas rš.
pričiaũžti, -ia, pri̇̀čiaužė intr.
1. čiaužiant priartėti (prie ko): Nepamačiau, kaip an aketę pri̇̀čiaužiau Pbs.
2. tylomis prieiti, prisėlinti: Varniukai pričiaužė prie negyvo arklio, palesė mėsos rš.
3. prieiti, prilėkti daugeliui: Pričiaužė musių pilna gryčia Ėr.
sučiaũžti, -ia, sùčiaužė intr.
1. sušliaužti (į vidų): Rytą, kai tik pradaro duris, žalčiai sučiaũžia gryčion Rm.
2. (tyliai) sueiti: Mergaitės nedrąsiai sučiaužė į kiemą J.Paukš.
užčiaũžti, -ia, ùžčiaužė intr.
1. užšliuožti: Ùžčiaužė pilvu ant paties pašelmenio Jnšk. Aš užùčiaužiau lig pačiai viršūnei BM74.
2. užskursti: Kiaulis pavasarinis, ale koks ažčiaũžęs Trgn.