véido prakaitè sunkiai dirbant: Prakaite veido tavo valgysi duoną tavą. Bret.
per véido prãkaitą sunkiai dirbant: Per veido prakaitą tur būt duona pelnoma. prš.
dù véidus nešióti veidmainiauti, apsimesti: Ach, ką gali žinoti. Gal ji du veidus nešioja. Simon.
dù véidus turė́ti veidmainiauti, apsimesti: Verčiau du veidus neturėtų. Prn. Tikras patriotas šiandien sėdi ant dviejų kėdžių, turi du veidus ir vieną idėją. Avyž.
gẽrą véidą nutaisýti surimtėti: Marijona prunkštelėjo į saują, bet tuoj susigriebė, nutaisė gerą veidą. Balt.
ìlgu véidu nustebęs, apstulbęs: Už durų pasiliko ponai ilgais veidais. Simon.
liñksmą véidą ródyti būti linksmam: Tėvo buvo tvirtai prigrasinta rodyti ligonei tik linksmus veidus. Balt.
liū̃dno véido karžygỹs nevykėlis: O aš, liūdno veido karžygys, išeinu iš jūsų: nusikratau ir dulkeles nuo savo batų. Vaižg.
ne sàvo veidè išblyškęs, sulysęs, persimainęs: Tu neb savo veide besi tiek išbalęs, išdirbęs!. Kt.
tìkrą véidą paródyti atvirai pasireikšti priešiškai: Svarbu viena: atsikratyti Šalteikiais, nebematyti uošvienės, kuri šį rytą parodė savo tikrą veidą. Simon. Gerai, kad jis parodė savo tikrą veidą. KrvP.
víeno véido panašūs: Visi to skyriaus ligoninėje vaikai yra vieno veidelio. Rm.
véidas aptẽmo nusiminė: Jos veidas aptemo, kai viską sužinojo. Jnš.
véidą atideñgti perprasti: Per ilgą kalbą atidengė veidą. Ds.
véidą gadìnti netikti: Nesidėk tos kepurės – labai gadina veidą. Ėr.
véidas ištį̃so sakoma apie didelį nustebimą: Brolių veidai ištįso, tartum jie pirmąkart būtų kažką baisų ir nepaprastą sutikę. Cvir. Jo veidas ištįso, kai pamatė sūnų. Šl.
véidą padarýti reaguoti: Jam ne tik įdomu, kokį veidą padaro dabar Bertienė, bet jam ir baimė kyla, ką gali žinoti, ką pagaliau ji pasakys. Simon.
véidu pùlti iš pagarbos, baimės sukniubti: Išgirdęs tuos žodžius, Baba Abdala puolė veidu prieš kalifo sostą. Balč.
véidą ródyti atsispindėti, blizgėti: Jo batai veidą rodo. Lš.
véidą statýti N. daryti grimasas:
ant sàvo véido pùlti iš pagarbos, baimės sukniubti, nusilenkti: Tada puolė Abramas ant veido savo. Bret. O paėjėjęs truputį [Jėzus] puolė ant veido savo melsdamas ir kalbėdamas. Chyl.
ant véido nupùlti iš pagarbos, baimės sukniubti nusilenkti: Žmonys, ant veido nupuolusys, meldės. Dauk.
ant véido parpùlti iš pagarbos, baimės sukniubti, nusilenkti: Parpuolė anys po jo akim žemėspi ant veido. Bret.
ant véido pùlti iš pagarbos, baimės sukniubti, nusilenkti: Puolu ant veido. Sir. Broliai puolė ant veido prieš jį ir atsiprašė. Žg.
be véido sunykęs, nusikamavęs, nuvargęs: Parėjo iš Kalvarijos be veido. Šv.
į véidą tinka: Tau ta baltikė skarelė geriau į veidą. Sk.
véidas į véidą
1.vienas priešais kitą: Jie aną šeštadienį, sako, buvę susitikę veidas į veidą. Šl. O broliai mūsų šventiejai veidas ing veidą, akis ing akį mato sutvertojį savo. brš. Veidas į veidą su juo susitiks, akis į akį su juo matysis. ŠR.
2.tiesiogiai: Viešpats kalbėjosi su Moze veidas į veidą, kaip paprastas žmogus kalbasi su savo prieteliu. Skv. Juk aš mačiau Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota. ŠR.
véidu į véidą vienas prieš kitą: Mačiau Dievą veidu į veidą. Skv. Išėjimas yra per šviesybę garbos, kuria palaimintieji danguj apšviesti Dievą veidu ing veidą. Dk.
į véidą pareĩti pasitaisyti (buvus liesam): Dabar ir išsimiega, ir pavalgo, o dar į veidą nepareina, kai sudžiūvus. Gs.
į (kieno)véidą spjáudyti žeminti, niekinti, įžeidinėti: Jiems leidžiam spjaudyti į savo veidą. Sruog. Dabar šiltą gerojo Dievo rytą jis sėdėjo ant slenksčio ir rūkydamas spjaudė visiems rūpesčiams į veidą. Cinz. Aš kitam veidan nespjaudysiu, bet ir man kitas nebespjaudys. KrvP.
iš véido pavargęs, sunykęs: Kodėl tu visai iš veido?. Skr.
iš véido išbė́gti sulysti, sumenkti: Per tas dienas visiškai išbėgau iš veido. Grž.
iš véido išeĩti
1.sulysti, sumenkti: Kas tau yra, ar sergi, kad taip iš veido išėjai?. Upt. Visai išėjo iš veido, nebegalima nei pažint. Kp. Ligonis visai išėjęs iš veido. Tr. Močia iš veido išėjus, pablogus. Pl.
2.išbalti: Tai išsigando – iš veido išėjo. Skr. Tėvas šiandie kaži ko iš veido išėjęs. Jrb. Kad ir kaip žmona Marta kamantinėjo, ko toksai iš veido išėjęs, jis suko kalbą į šalį. Bub. Mama nusigando, visai iš veido išėjo. Pn. Vaikas gulėjo be gyvybės, išėjęs iš veido, baltas kaip voratinklio gija. Cvir.
iš véido iškrìsti
1.sulysti, sumenkti: Ko tu toks iškritęs iš veido?. Brž. Oje, kaip iškritęs iš veido. Nj.
2.išbalti: Po baliaus visai iškritęs iš veido. Jnš. Kodėl tu iškritai iš veido?. Šd. Taip sunkiai eina, iš veido iškritęs, kaip žemėm apneštas. Klm.
iš véido išpùlti
1.sulysti, sumenkti: Visas išpuolė iš veido, akys sulindo į kaktą, o iš ten tartum kokia pikta dvasia žiūri. Avyž. Ko, sesule, smūtna sėdi, ko, sesule, smūtna liūdi iš veido išpuolus. LTR. Iš veido išpuolęs. Brb. Po ligos labai išpuolęs iš veido. Jnš.
2.išbalti: Neberodo dantų, nekrečia pokštų, nebemirksi merginoms! Iš veido išpuolęs Vasilis. Avyž.
iš véido išsimùšti
1.sulysti: Iš veido išsimušęs kaip šaukštas. Ėr.
2.išbalti, atrodyti išvargusiam: Turbūt vakaruškose buvai, kad taip išsimušei iš veido. Rm.
iš véido išvarýti subjaurinti išvaizdą; netikti, pagadinti grožį: Pilka skarelė tau netinka – iš veido išvaro. Sml.
iš véido varýti bjaurinti išvaizdą, nepritikti: Mėlyna skarelė mane iš veido varo. Kair.
nuo véido į véidą tiesiogiai: Dievas kalbėjo su juomi nuo veido į veidą. brš. O Ponas kalbėjo su Moziešiumi nuog veido ing veidą, kaip antai vyras su savo prietelium kalba. Bret.
prie véido tinka: Ta skrybėlė jai visai prie veido, geresnės nereikia. Mrj.
prieš (kieno)véidą stóti atvykti: Įsako burmistrui stot prieš savo veidą. Kudir.
nè veidè
1.išblyškęs, persimainęs: Ne veide atbėgo žmogus pasakyt, kad degam. Skr. Išpuoliau ne veide, kad ugnis plūsterėjo į vidų. Bdr. Nusigandus tokia – ne veide. Plv. Aš žiūriu, kad tu jau ne veide. Kdl.
2.sulysęs: Gal serga – tokia mėlyna, ne veide. Rs. Vajetus, kokia tu ne veide!. Skdv.
Hipokrato veidas žr Hipokratas