vė́jo áušelis vėpla: Jaunas, ir toks vėjo aušelis. Yl.
vė́jo bizū̃nas plevėsa, vėjavaikis: O aš tau sakau – liaukis su tais savo vėjo bizūnais. Sruog.
vė́jo botãgas plevėsa, vėjavaikis: Rimto reikalo jam, tokiam vėjo botagui, negalima patikėti. Mrj. Vedęs išeis į protą... nevedęs, kaip yra sakoma, vėjo botagas.... Žem. Et, vėjo botagėlis, skiedžia, ir klausyt pikta, ir negali iš gryčios varyt. Srv. Apylinkėj ėmė švaistytis kažkokie tokie vėjo botagai. Gric. Jolanta – ne vėjo botagas, tikra patarška, amžinai nenustygstanti, nieko giliai į širdį neimanti.... Zur.
vė́jo brazdaĩ juok. vaistai nuo nesamos ligos: Reikia sumaišyt vėjo brazdų, džiovinto sniego. Ds.
vė́jo brólis
1.lengvabūdis, nerimtas žmogus: Mano Jurgis žmogus doras, ne girtuoklis ir ne koks vėjo brolis. LzP. Pranį visi žinojo, kad vaikinas savęs vertas, ne koks vėjo brolis. LzP. Kam susibičiuliavai su tuo vėjo broliu, ar geresnio draugo neradai?. Brs.
2.nepastovus, greit išnykstantis dalykas: Aš žinojau, kad pinigas yra vėjo brolis ir dėl jo prakaito neliejau, prieš jį ant kelių nepuoliau, ne!. Marg.
vė́jo diẽnos trys dienos prieš Užgavėnes: Vėjo dienose nedirba. J.
vė́jų duktė̃ vėjavaikė, plevėsa: Buvai tu vėjų švilpiančių duktė – taip ir likai. Sruog.
vė́jai galvojè lengvabūdiškas: Rodos, koks jaunikėlis būtų. Et, vėjai tik galvoje. Žem. Tam Sauliui tai tiktai vėjai galvoj. Alz. Vaikas dar jaunas, galvoj vėjai. Ss. Vyresnėlis, Adomas, taigi nieko, o jaunėlis – jam tiktai vėjai galvoj. Balt. Kaip jūsų Linas? Rimtas ar vėjai galvoje? – kambaryje pasitinka Jolanta. Zur.
vė́jų kalbà plepalai: Juk ji ir pati žino, kad tai neįmanoma, kad tai vėjų kalba, svaičiojimai. Simon.
vė́jų keliaĩs eĩti netvarkingai gyventi: Ar aš tau nesakiau, ar aš nekalbėjau, o tu, bernužėl, vėjų keliais ėjai. LTR. Negražu vedusiam vyrui eit vėjų keliais. Mrj.
vė́jų keliaĩs išeĩti pradėti netvarkingai gyventi: Daug jaunų vėjų keliais išeina. Krš.
vė́jo keliaĩs váikščioti netvarkingai gyventi: Vyro neturiu namuose, jis vėjo keliais vaikšto, paukščių lizde miega. Rm.
vė́jo kulkà Trk. viesulas:
vė́jo kumelỹs Vžns. laumžirgis:
vė́jo lakū̃nas lengvapėdis: Vėjo lakūnas: kur vėjas pučia, čia linksta. Ggr.
vė́jų laukaĩs eĩti netvarkingai gyventi: Jos žmogus jau seniai vėjų laukais eina, nebus gero. Pv.
vė́jo lekẽtas vėjavaikis, plevėsa: Jie yra nerūpestingi, gal ir tuščiagalviai, arba vėjo leketai. Vd.
vė́jo malū̃nas kng. įsivaizduotas priešas: Šitam mano gimtam lizde būk tu, Prani, nuo šiol don Kichotas. Kovok su vėjo malūnais. Trein.
vė́jo malūnė̃lis patarška, plepys: Kalbi – vėjo malūnėlis!. Šl. Aš esu kaip vėjo malūnėlis: aš pikliavoju pikliavoju. Plt.
vė́jo mergiótė vėjavaikė, plevėsa: Šarūnė – vėjo mergiotė, motinos išpopinta. Bub.
vė́jo niekaĩ netikęs dalykas: Vėjo niekai yra gerti. J.
vė́jų padáuža Šts. vėjavaikis, plevėsa:
vė́jo padráika vėjavaikis, plevėsa: O jeigu būtų ir sumojęs, ar išdrįstų su ja susidoroti? Puošeiva, tuščialiežuvis, vėjo padraika!. Avyž.
vė́jo pagalỹs vėjavaikis, plevėsa: Kad tas mano brolis vėjo pagalys. Dkš.
vė́jo pãmušalas vėjavaikis, plevėsa: Tai kurgi tu, vėjo pamušale?! – klausia tėvas ir akimis rodo į saulę, jau pusryčių aukštumoje iškilusią. Dovyd. Jau tas vaikas tikras vėjo pamušalas – nieko doro iš jo neišeis. Klov. Vėjo pamušalas taip ir nebeužsigyvens. Ut. Merga – tai vėjo pamušalas. Kt. Ar ir tu jau vėjo pamušalas pasidarei?. Auk. Tas vėjo pamušalas visada su visokiomis išdaigomis. Bor. Ji tinginė, miegalė, vėjo pamušalas!. LzP.
vė́jų papáuška vėjavaikis, plevėsa: Jis toks vėjų papauška. Grk.
vė́jo papliáuška vėjavaikis, plevėsa: Čia reikia žmogaus, o ne tokio vėjo papliauškos. Trg.
vė́jo pãpūta vėjavaikis, plevėsa: Išleidom, rodos, dukterį į namus, bet vyras vėjo papūta, tai reiks ubagei likti su vaikais. Brt.
vė́jų pãsaka svaičiojimai: Ta vėjų pasaka yra. Sd.
vė́jo pãsmakas vėjavaikis, plevėsa: Kas vėjo pasmakas, tas geras, o kas išmintingas, tas prastas. J.
vė́jo patárška vėjavaikis, plevėsa: Ale kitą jauną mesk į šalį prieš ją. Ką ten piemenė – vėjo patarška. Katil.
vė́jo patáuška vėjavaikis, plevėsa: Irena tebebuvo grynas vaikiūkštis, tikra vėjo patauška. Vaižg. Jis visą laiką kalba niekus – tikras vėjo patauška. Mrj. Kame esi matęs kitą tokią vėjo pataušką?!. Slnt.
vė́jo paũkštis vėjavaikis, plevėsa: Prie tokio vėjo paukščio ką tu prisikabinsi. Krš. Prisibendravai su visokiais vėjo paukščiais, – kad atsitinka vyras, kuris nori tavęs, tai ir eik. Brs.
vė́jų rõžė gražuolė: Jauna šauni moterytė, žandai raudoni, vėjų rožė. Krč.
vė́jo skver̃nas vėjavaikis, plevėsa: Kam jis man reikalingas, toks vėjo skvernas. Mark.
vė́jo švil̃pis Plt. vėjavaikis:
vė́jo tauškalaĩ svaičiojimas: Et, jūs paerzinat savo mergučes, bet tai tik vėjo tauškalai. rš.
vė́jo tauškỹnė vėjavaikis, plevėsa: Šis yra Petro švogeris, vėjo tauškynė ir baisus bimbalas. rš.
vė́jo vaĩkas
1.vėjavaikis, plevėsa: Nežinai, kokia iš manęs vėjo vaikas. Nėr. Vėjo vaikas vėjais ir eina. Krs. Ne vėjo vaikai, rimti. Tlž.
2.kankorėžis: Jonai, parvežk mums šiandien iš miško vėjo vaikų. Brž. Tu, tėve, parvežk vaikam iš miško vėjo vaikų. Všk.
vė́jo vamzdẽlis Pošk. pagyrūnas:
vė́jo vėtỹklė vėjavaikis, plevėsa: Kur jis ten pabus, toks vėjo vėtyklė. Stak. Ką tu su tuo vėjo vėtykle prasidedi? Apsirikai. Slv.
ant vė́jo vėtỹklės bet kur (eiti): Nagi eik ant vėjo vėtyklės, kad nežinai kur eit. Jrb.
vė́jo votãgas vėjavaikis, plevėsa: Dabar vėjo votagams gyvenimas: be bausmės gyvena. Krš.
devynì vė́jai pùčia galvojè labai išsiblaškęs: Jam šiandien devyni vėjai galvoj pučia. Kt.
dykì vė́jai plepalai, niekai: Ką čia sapalioji dykus vėjus, jei nežinai, sakyk – nežinau. Plt.
gaivùs vė́jas geros naujovės: Pasikeitė ir dainavimo mokytojas, iš savo repertuaro išvijęs ašarėles ir motinėles, įsileisdamas daugiau gaivaus vėjo. Ap.
gaĩvūs vė́jai pàpūtė atsirado gerų pakitimų: Gaivūs pertvarkos vėjai papūtė ir Lietuvoje. rš.
gerù vė́ju išmìsti gyvam likti, išgyventi: Jei išmisim geru vėju, reiks tuos staldelius taisyti. End.
gerù vė́ju krìtęs iš prigimimo teigiamas, neištižęs: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštpaučiu arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas. Dauk.
gerù vė́ju liñkęs palankiai nusiteikęs: Jei geru vėju linkęs, paskolins. Šts.
gerì vė́jai pàpūtė atsirado teigiamų pakitimų: Geri vėjai papūtė kaime. rš.
gerù vė́ju vir̃sti gerai augti: Kad būtų geru vėju virtęs tas veršis, jau būtų karvė. Ms.
vė́ju gývas badmiriauja: Vėju nebus gyvulys gyvas. Graž.
jókie vė́jai neùžpučia saugus, aprūpintas: Jeigu jums kada bus kas negerai, kreipkitės į mane – jokie vėjai neužpūs. Vl.
keturíems vė́jams bet kur, į visas puses (išvaryti): Visus išvarė lauk keturiems vėjams. rš.
keturiaĩs vė́jais išeĩti neduoti naudos: Mano daiktai išėjo keturiais vėjais. Rm.
kitì vė́jai pàpūtė pasikeitė situacija: Kaukaze karai, tai čia trinas, papūs kiti vėjai, sudiev. Krš.
kitì vė́jai pùčia atsirado kas nors nauja, pasikeitė laikai: Anykščių padangėje jau pūtė kiti vėjai: jau buvo atgauta spauda. Vien.
kokiẽ vė́jai pùčia kokia padėtis: Tiesa, dėl politinės taktikos, aš manau, jūs nesate neakylus, gerai nujaučiate, kokie dabar vėjai pučia. Paukš.
kitókie vė́jai pùčia keičiasi padėtis: Bet dabar ėmė kitokie vėjai pūsti. Pt.
naujì vė́jai pàpūtė atsirado kas nors nauja: Nuo pernai metų papūtė nauji vėjai. Myk-Put.
negẽras vė́jas pàpūtė atsirado grėsmė: Pajutęs, kad čia papūtė negeras vėjas, išbėgo į Poltavą. Kudir.
paláidas vė́jas lengvabūdis, vėjavaikis: Yra ir moterų palaidų vėjų. Dkš.
vė́ju sótus alkanas: Vaikščioja vėju sotus. Prng.
šaltų̃ vė́jų prastas, niekam tikęs: Šaltų vėjų gaspadinė. An. Be nesi tik šaltų vėjų kalvis?. Plt.
šaltų̃ vė́jų supustýtas prastas, niekam tikęs: Piemuo šaltų vėjų supustytas: piemuo gano, ir piemenį ganyk. Krok. Iš mano vyro darbininkas šaltų vėjų supustytas: laukas dirvonuoja, o jis tąsosi be darbo. Jz. Jis gaspadorius šaltų vėjų supustytas. Vlk.
tùščias vė́jas niekai: Ir tenegundo tavęs pagyros: žmonių svaičiojimas – tai tuščias vėjas!. Mač-Kėk.
tuštì vė́jai pùsto galvojè apie lengvabūdį, plevėsą: Pienas iš panosės dar neišdžiūvo, tai ir pusto tušti vėjai galvoje. Krėv.
víenu vė́ju
1.labai greitai; per trumpą laiką: Taip Sapiehui vienu vėju pasitaisius ir jau beketant į Žemaičius danginties, valdymieras mūsų vyskupystės Puzyna nusiuntė į Vilnių raitą. Valanč. Jeigu laiku pajuntu, pro duris išsprunku, jeigu neužspėju – sugauna vienu vėju. Vkš. Atvežė ligonį po operacijos, mane vienu vėju kitur paguldė. Rdn.
2.labai greitai (eiti, bėgti): Raktą ant grindų pametė ir iš klėties išlėkė vienu vėju. LzP. Nieko netrukus vienu vėju, kaip sako, pagrįžo namo. Tl. Vienu vėju atsidūrė miestely. Skp. Vienu vėju lekia. Kp. Arklys potingis buvo – parlėkė vienu vėju [vilko išsigandęs]. Žr.
visaĩs vė́jais išeĩti pasileisti: Vaikai tai jo visais vėjais išėjo. Slm.
visų̃ vė́jų pùčiamas neturintis tvirto pagrindo: Jei taip gyvensite, visų vėjų pučiami būsite. Jabl.
visì vė́jai ùžpučia labai skriaudžiamas: Siratą visi vėjai užpučia. Tr.
visì vė́jai pro šãlį apie vienišių: Pasiliksi vienas, visi vėjai tau pro šalį. Alz.
vė́ją apgrę̃žti euf. nusilaukinėti, nusišlapinti: Išėjęs apgręžk vėją ir vėl sugrįžk. Krs.
vė́ju apìpūstas neskanus, nešviežias: Mėsa vėju apipūsta, nenorėjau imt. Lkm.
vė́jais ateĩti būti lengvai gaunamam: Atėjo [turtas] vėjais – išėjo vėjais. Ds.
vė́jas àtpūtė netikėtai atėjo, pasirodė: Iš pradžių eidavau vis su baime širdy: juk ginkluoti žmonės ir kaži kokių vėjų atpūsti. Pt. Kokis dabar vėjas tave atpūtė?. Vlkv. Taigi, Savūnyte, ne šiaip mane čia vėjas atpūtė. Tėvelis viską minėjo. Zur.
vė́jo bìjo būti pavogtam: Ar ta tvora vėjo nebijo?. Skr.
vė́jo bùs rukùtei Vlkv. gausi mušti; būsi baramas:
vė́jo dúoti barti, bausti: Sutikęs aš jam duosiu vėjo. Vrb. Aš nuėjęs jam kad duosiu vėjo, tai jis žinos!. Mrj. Davė Mykolui vėjo [žmona]. Rš. Davė anas vėjo karvei. Dglš.
vė́jais eĩti
1.virsti niekais, vykti be naudos: Kas iš to dirbimo, kad viskas vėjais eina. Krš. Šeimininkei neprižiūrint viskas eina vėjais. Btg. Tegu viskas eina dūmais, tegu viskas eina vėjais... Tegu lieka nuogas laukas!. Gric.
2.pasileisti, tvirkti: Eina mergos vėjais, ir gana. Krš. Tų mėlynanosių daugėja, vyrai visai vėjais eina. Drsk. Du vaikai, ir tie vėjais eina – da kaip nuo ko nuzvybt (pavogti). Pns. Vaikai man nepasiskųs nė vienas, ba jie tik iš gero gyvenimo vėjais eina. KzR.
vė́jus gáinioti nerimtai elgtis: Negainiok vėjų – nesugausi. Dauk.
vė́ją gáudyti neįmanoma rasti: Dabar saugojo kiekvieną jo žingsnį. Ko gero išmaus, ir vėl gaudyk vėją. Daut.
vė́jus gáudyti nerimtai elgtis, šėlti: Leiskite jam vesti. Pačią turėdamas ir jis vėjų negaudys. Vaižg. Ir tu, Poviliuk, eik gulti – mokais į kunigus, o visus niekus skaitai, visus vėjus gaudai.... Žem. Pranašai tik vėjus gaudo, ne žodis iš Dievo jų kalba. ŠR. Jai ne mokslas rūpi, ji tik vėjus gaudo. Skr. Prie darbo varyk – nebgaudys vėjų. Krš. Kuris bernas vėjus gaudo, neik už jo. Ign. Mama vargsta dėl dukrelės, o ji vėjus gaudo. Mrj.
vė́ją gáudyti laukè neįmanoma rasti: Be reikalo išleidote Dolengą... Dabar gaudyk vėją lauke. Vencl. Vakarų pasaulyje firma, padariusi broką, atsiprašo ir viską pataiso, o čia pinigus paėmė ir gaudyk vėją lauke. rš.
vė́jus gáudyti laukuõs kvailioti: Ką jis veikia? – Gaudo vėjus laukuos. Bgt.
vė́ją gáudyti kiáuru maišù niekais užsiimti: Negaudyk kiauru maišu vėjo. Lkš.
vė́jus gáudyti plãštakomis nerimtai elgtis: Tos motriškos vėjus plaštakomis gaudo. Tl.
vė́jai gáudo žõdį apie nesilaikantį pažado: Mainaus žmogaus žodį vėjai gaudo. Asv.
vė́jus gáudyti po laukùs neįmanoma rasti: Gaudyk vėjus po laukus, kas ištraukė. Žem.
vė́jus gáudyti po svíetą bastytis be tikslo: O kad išėjo vėjus gaudyti po svietą, jau ir dabar niekas ano nemato ir nežino, ar bėra gyvas, ar ne su savo raganišku darbu. Šmk.
vė́jus gáudyti su kiáuru maišù užsiiimti niekais, tuščiai dirbti: Išėjo su kiauru maišu vėjų gaudyti. Šk.
vė́ją gáudyti su maišù užsiimti niekais, tuščiai dirbti: Ką tu ten eisi vėjo su maišu gaudyti. Gr. Dabar žmogus taip išėjęs ir gaudyk vėją su maišu. Kv.
vė́ją gáudyti su rėčiù Mrk. užsiimti niekais, tuščiai dirbti:
vė́jus gáudyti su regzčiù užsiimti niekais, tuščiai dirbti: Vėjus su regzčiu gaudo eidama. Vž.
vė́jo gáuti būti išbartam: Gavau nuo mamos vėjo, kad ne laiku grįžau. Mrj. Bernas gauna vėjo, kad nemoka kaip reikia varinėti arklių. rš. Parėjau naktį, tai gavau vėjo nuo žmonos. Mrj.
vė́ją gérti
1.labai norėti: Šita vėją geria in jo sūnų. Klt. Norėjo, vėją gėrė in to buto. Švnč. Vėją geriu in grybų. Dglš.
2.labai domėtis: Anas an žmonos nata (labai) vėją gėrė. Švnč.
vė́ju gérti labai domėtis: Tai tavo mylimasis, kurį tu per dieną vėju gėrei. LTR. Ir aš, kur nors nutrūkęs galvą, vėju geriu kiekvieną iš namų atklydusią žinutę. rš.
vė́ju gyvénti badmiriauti: Kaip aš sėdėsiu be nieko, vėju gi negyvensiu, reikia karvelė pirkt. Klt. Nori, kad vėju [karvė] gyventų – reikia duot ėsti. Žl. Ana tiktai dvasia ir vėju gyvena, o kai vėju gyvena, tai bus ne darbininkė. Gmž.
vė́jo ieškóti laukè
1.nežinia ko nori: Tavo tėvas ieško vėjo lauke, o motiną sutikau bevažiuojančią kažin kur. rš.
2.neįmanoma sužinoti: Nei šitie blankai, nei kiti pasirašyti ne mano ranka! O kieno – ieškok lauke vėjo!. Vien. Aš neisiu ir neieškosiu lauke vėjo. Švnč.
vė́jo ieškóti laukuosè nežinia ko nori: Kur eisi vėjo laukuose ieškot!. Vrn.
vė́jai išdulkė́jo iš galvõs surimtėjo: Kad kas su pašleikomis šonus nulaidytų, visi vėjai iš galvos išdulkėtų. Vkš.
vė́ju išeĩti virsti niekais: Vėju išeina viskas. Vn.
vė́jais išeĩti
1.virsti niekais: Menkas juokas, kad tūkstantės vėjais gali išeiti. Krš. Kaip vėjais gauti [pinigai], tai vėjais ir išeina. Kp. Visą gyvenimą ma[no] sopulys: ką ažkrutėjau, vėjais išė[jo]. Grv. Genio turtai išėjo vėjais. Pc.
2.pasileisti, ištvirkti: Augino dukterį vieną – vėjais išėjo. Ps. Šitaip eidamas ne vienas vėjais išėjo. LTR.
vė́jais išléisti nugyventi: Tokį gerą ūkį vėjais išleido. Jnš.
vė́ją kélti bartis, triukšmauti: Tėvai kelia vėją, neleidžia naktims valkiotis. Jrb. Diedas vėją kelia. Aln. Cenzorius, išgirdęs poeto sarkazmą, ėmė kelti vėją. Andr.
vė́ju kvepė́ti
1.būti nerimtam (apie kalbą): Jo kalba vėju kvepia. Vlkv.
2.labai patikti: Man toj gruciukė vėju kvepia, taip seniai aš ją virus, niekaip nenusperku. Šein.
vė́ją kráuti į kùbilą tinginiauti: Ką sūnus veikia? – Ogi vėją kubilan krauna. Klt.
vė́ju léisti eikvoti, švaistyti: Skaitys skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Žem.
vė́jais léisti eikvoti, švaistyti: Ar ilgai taip sūnus tėvo pinigus vėjais leis?!. Vb. Leisk dabar vėjais miltus, kai visa žiema prieš akis. Balt. Laiko turėjome gana daug, bet vėjais jo neleisdavome. rš.
vė́jais lė́kti niekais eiti, žlugti: Ūkėn gersi, visa vėjais lėks. Kb.
vė́jais lė́kti pro ausìs būti neišgirstam: Vaikams tėvų žodžiai vėjais pro auses lekia. Krš.
vė́jus málti
1.niekus kalbėti: Sėdav pasisėdusiu ir vėjus malav. Jdr.
2.apgaudinėti: Ilgai tu mums čia vėjus malsi. Avyž.
vė́jo matýti patirti nemalonumų: Už tą vagystę tai dar jis gana vėjo matys. Skr.
vė́jams mė́tyti veltui plepėti: Jis savo žodžio vėjams nemėto. Lzd.
vė́ju mìsti badmiriauti, badauti: Piemenėlis vėju minta. Adm. Ašara per veidus krinta, anas vėju kasdien minta. Lkm.
vė́jais mùštas skylėtas, suplyšęs: Jų namai vėjais mušti, pro skyles šunes landžioja. Jnš.
vė́jai mùšasi po gálvą lengvabūdiškas: Jaunas, durnas – vėjai mušas po galvą. Krš.
vė́jas nèpučia niekas nežino: Nuo Vaičienės betariant, nė vėjas nepučia, kaip persikėlė grūdai iš vienos į kitą klėtį. Žem. Kad aš ką duodu, visi žino, o kai patys atėję pasiima, niekas nežino, nė vėjas nepučia. Akm. Padirbo, pardavė, nė vėjas nepūtė. Pj. Nė vėjelis nepūtė, kad atvažiuosi. Krš.
vė́jas nepū́stelėjo niekas nesužinojo: Nė vėjas nepūstelėjo, o kiek jin tų bulvių parsivežė. Jnš.
vė́jo nėrà subinėjè vlg. atėjo senatvė: Kad vėjo subinėje nebėra, ir sėdėk pečių apsižergęs. End.
vė́jo nešiójama plùnksna lengvabūdis: Argi ji gali būti tokia vėjo nešiojama plunksna?. Dvd.
vė́jas nẽša labai sulysęs, menkas: Kai atvedė, juos vėjas nešė, o tas juos atganė. Graž. Kai po egzaminų parvažiuoja, tai ją neša vėjas. Graž.
vė́jus nèšti rẽzginėmis nerimtai elgtis, kvailioti: Jaunimas dabar neša vėjus rezginėmis. Klvr.
vė́jo nudúoti išbarti: Kai nuduosiu vėjo, tai tuoj nutilsta. Sur.
vė́jais nudulkė́ti niekais virsti: Tokiu būdu mano projektas nudulkėjo vėjais. Blv.
vė́jais nueĩti
1.niekais virsti: Vėjais visas palikimas nuėjo, nemokėjo suvartoti. Krš. Jis buvo sumanus ir darbštus vyras, todėl Elzės trys tūkstančiai būtų nenuėję vėjais. Mont. Visas mūsų vargas, triūsas, gūdžių naktų darbas – vėjais nuėjo!. Vien. Tokias kliūtis pati dariau, kol mano jaunystė nuėjo vėjais. Snt.
2.būti nesėkmingam: Tūmaitienei jau trečios piršlybos nueina vėjais. Simon. Jis ryžosi padaryti visa, kad jo mintis vėjais nenueitų. Jabl. Pradžiugau, kad mano pamokslas gal ne visai vėjais nuėjo. Pt. Kunigaikštis staiga mirė, visa lenkelių viltis ir džiaugsmas vėjais nuėjo, ir mes nosį nuleidome. Žem.
3.pasileisti, ištvirkti: Jos visi vaikai vėjais nuėjo. Prn.
vė́jais nuléisti iššvaistyti, pragaišinti: Tai ir tebuvo vienintelė man duota akimirka, kurią aš taip nevykusiai vėjais nuleidau. Katil. Visą turtą vėjais nuleido. Krš.
vė́ju nunèšti teig. greitai sudoroti: Motiejus visiems savo šeimyną leido į talką; dabar jam paskutiniam supuolusi visa jaunuomenė įmano vėju jo javus nunešti. Žem.
vė́jais nunèšti iššvaistyti: Ta bendrovė vėjais nuneš piningus. Rdn.
vė́jais nušvil̃pti dingti, nueiti niekais: Kiek turto vėjais nušvilpia. rš.
vė́jai pagãvo buvo iššvaistyta: Ką daviau vaikeliams, tuojau vėjai pagavo. End.
vė́ją pagáuti laukè neįmanoma rasti: Lauke pagausi vėją! Muknickas kur užeis – tenai jis savas. Sruog.
vė́ją pagáuti laukuosè neįmanoma rasti (vagį): Nukabino tuos sūrius kas nors naktį, o dabar pagauk vėją laukuose. Šil.
vė́ją pakélti
1.imti barti: Nueik pas juos, pakelk vėją, tai gal duos ką. Pš. Kad pakėlė vėją ta boba, tai ausės nulinko visiems. Krž. Vėją reikia pakelt, tada dar pasitvarko. Drsk. Jeigu tik girtas pareis, pakelsiu vėją. Vkš. Vyras parėjęs namo kad pakėlė vėją. Mrj. Ką tu pasakytum, jeigu aš pakelčiau vėją?. Cvir. Pakėliau vėją: kaipgi taip, mes, vietiniai, metų metus laukiam, o iš kažkur atsibaldžiusiam kaip ant lėkštės padėta. Avyž.
2.imti triukšmauti: Kai du kvailiai sueina, tai ir pakelia vėją. Šn.
vė́jai pakỹla triukšmauja: Bobos užsičirškia, vėjai pakilna. Rdn.
vė́ju paléisti
1.iššvaistyti, pragaišinti: Tokį ūkį vėju paleido. Krėv. Ir kas per merga! Tėvo piningus vėju paleido. Mžk. Kaip pinigai keitėsi, viską vėju reikėjo paleist. Kpč.
2.nekreipti dėmesio, nepaisyti: Kokis aš tėvas, kad ji vėju paleido mano žodį?!. Krėv. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškė ir juokavo. Regis, kad ir pamokslą būtų užmiršę, kunigo žodžius vėju paleidę. Šein.
vė́jais paléisti
1.iššvaistyti, pragaišinti: Stipriai įsitvėręs turėk, nepaleisk ūkio vėjais. Užp. Tėvas turtus krovė dūsaudamas, o sūnus viską vėjais paleido. Mrj. Uždangstyk bulbas, burokus – viso darbo vėjais nepaleisk. Alz. Ką namo pargabenote, vėjais paleidau. ŠR.
2.išvaržyti: Prieš trejetą metų valdžia jo vos vėjais nepaleido. Marc.
3.nekreipti dėmesio, nepaisyti: Vėjais paleidai mokytojų žodžius. Antš.
vė́ju pàmuštas skylėtas, suplyšęs: Sustingau bažnyčioje – matai, kokie mano apdarai. Vėju pamušti, – rodo Gugis savo senus kailinaičius. Krėv.
vė́jo pànešamas leisgyvis, silpnas: Kad tu tokia liesutė, menkutė, lengvutė, vėjo panešama. Kl.
vė́jo pàpučiamas
1.leisgyvis, silpnas: Kiek gali su tokiu vėjo papučiamu arkliu pavežti. Mrj. Vaikščiot neina: aš slabnas – vėjo papučiamas. Erž. Boba vėjo papučiama, o dar girnas suka. Tvr. Vėjo papučiama, o zirzuliuoja nepatenkinta. Rdn. Jis po tos ligos vėjo papučiamas. Lkč. Karvė vėjo papučiama. Dglš.
2.bevalis, nerimtas: Rimtą vaikį kur tu rasi – visi vėjo papučiami. Krš.
3.visų skriaudžiamas: Visi vėjo papučiami – kokie čia mes ūkininkai. Rdn.
vė́ju pasė́ti iššvaistyti: Amerikoj prakaitu grobė, namie vėju pasėjo. KrvP.
vė́ju pasmìrsti būti neskaniam: Be cibulio valgis vėju pasmirsta. Plv.
vė́jo pérpučiamas leisgyvis, silpnas: Motociklą pirk, ale marčios vėjo perpučiamos man ant jo neatvežk. Skrb. Ne, ne procės paukštelis! Smulkintelys, išblyškęs, vėjo perpučiamas, nė kokio tvirtumo prie darbo. Žem. Karvė išmito menkai – vėjo perpučiama. Lkv.
vė́jas pypurúoja nieko nėra, tuščia: Po tavo dimžakus (kišenes) vėjas pypuruoja. Klp.
vė́jais praléisti iššvaistyti, pragaišinti: Jis toks siaustas, praleidžia vėjais pinigus. Rk. Praleidė vėjais gyvenimėlį. Tr. Kurią nors dieną praleidęs vėjais, esu savimi nepatenkintas. Cvir.
vė́jus pranèšti R., M., N. apmulkinti, apgauti:
vė́jų primálti primeluoti: Vėjų primalė, ir gavom susibarti. Krš. Moteriškė visokių vėjų primalusi. rš.
vė́jas prìpūtė Ml. apie nėščią merginą:
vė́jų pripū̃sti netikusių idėjų prikišti: Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau vėjų pripūtė! – juokėsi šeimininkas. Žem.
vė́jo pùčiamas
1.silpnas, prastas: Arklys buvo vėjo pučiamas. Ėr. Bulbom varinėt davė tokią kumelčeną vėjo pučiamą. Sml. Jo karvės vėjo pučiamos. Plv. Nors atsikėlė iš patalo, bet dar visa vėjo pučiama. Tr.
2.bevalis, nerimtas: Mano sūnus vėjo pučiamas: kur vėjas pučia, čia ir linksta. Vkš.
3.visų skriaudžiamas: Ne bile kame mergelė auga: vėjelio nepučiama, žmonelių neapkalbama. Klvr.
vė́jų pùčiamas
1.bevalis: Jis vėjų pučiamas, visų klauso, reik ar nereik. Prn.
2.visų skriaudžiamas: Kieno ta mergaitė, vėjužių pučiama, žmonužių kalbama. JD.
vė́jo pū̃stas neskanus, nešviežias: Mes viską valgėm – ieškojome vėjo pūsto taukučio. Kpč.
vė́jai pùčia galvojè lengvabūdiškas: Koks tėvas, toks sūnus – abiem vėjai galvo[je] pučia. Varn.
vė́jai pùčia į akìs sunku gyventi: Vargdieniui vis vėjas į akis pučia. Vlkv.
vė́jas stáugia galvojè lengvabūdiškas: Ką, brol, padarysi, kad mergos galvoje visada vėjas staugia. Krėv.
vė́jo stùmdomas
1.besveikatis, silpnas: Eina vėjo stumdomas. Vlkv.
2.benamis: Jis visą gyvenimą buvo vėjo stumdomas. Vlkv.
vė́ją sugáudyti neįmanoma rasti: Ir dabar jau toli Didjonis, o už poros savaičių išeis iš kalėjimo ir kažkur atsidurs – sugaudysi vėją. Lauc.
vė́ją sugáuti laukè neįmanoma rasti: Sugauk dabar lauke vėją!. Vien.
vė́ją sukélti Sb. išbarti:
vė́jai sùkasi galvojè lengvabūdiškas: Jai sukasi vėjai galvoj. Jon.
vė́jais sulakstýti greitai suplyšti: Kol nenešioji, tai stovi, o paimk nešioti, tai vėjais sulaksto. Kdl.
vė́jo supustýtas prastas, netikęs: Ar tai jie (vaikai) vėjo supustyti, ar jie neišprausti, neiššukuoti?. rš.
vė́ju šẽriamas badaujantis: Vėju šeriamas nenutuks. LTR.
vė́jai šóka Švnč. tuščia, nieko nėra:
vė́jai šóka kadrìlį galvojè apie lengvabūdį: Jo galvoj vėjai kadrilį šoka. Tr.
vė́jus šukúoti nieko neveikti: Ką mes gero suveikiam prastą dieną? Bet sau vėjus šukuojam, skvernais žemę šluojam. Balt.
vė́jai švel̃pia po gãlvą apie lengvabūdišką elgesį: Vyrai neremti, vėjai vis po galvas švelpia, nors būtų ir seniausias. Krš.
vė́jai švìlpauja tuščia, nieko nėra: Slapčia susiorganizavęs varguomenės komitetas vylėsi pašalpų iš valstybės iždo, kuriame po eilinės vagystės ir taip švilpavo vėjai. Skodž.
vė́jas švìlpauja tuščia, nieko nėra: Stogai kiauri, sandėliuose vėjas švilpauja. rš.
vė́jas švìlpauja galvojè lengvabūdiškas: Jo galvoj vėjas švilpauja. Ktk.
vė́jai švìlpauja galvojè lengvabūdiškas: Ir tegul niekas nemano, kad jo galvoje vėjai švilpauja. Bub.
vė́jai švìlpauja kišẽnėje neturi pinigų: Žinau – vaikams duonos neužteko, o kišeniuje vėjai švilpauja. Krėv. Ir bėdų nebūtų, kad kišeniuj vėjai nešvilpautų. KrvP. Finansų politikoj yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie turi krūvas pinigų, ir tie, kurių kišenėje vėjai švilpauja. rš.
vė́jas švìlpauja kišẽnėse neturi pinigų: Kur aš kelsiuos [į miestą] – vėjas švilpauna kišenėse. Žž.
vė́jas švìlpauja paausiaĩs lengvabūdiškas: Dar tau, vaike, vėjas paausiais švilpauja. Akn.
vė́jas švìlpauja po kišenès Ktk. neturi pinigų:
vė́jai švil̃pia tuščia, nieko nėra: Jo aruoduos švilpia vėjai. Ds. Kalbaus kalboj vėjai švilpia. Šll.
vė́jo švil̃piamas lengvabūdis, nerimtas žmogus: Vėjo švilpiama, šakar makar, nepašnekės kaip žmogus. Šauk.
vė́jas švil̃pia galvojè apie lengvabūdišką žmogų: Seniai jau praėjo tie laikai, kada galvoje vėjas švilpdavo, trankydavosi po kamaras ir to pakakdavo. Bor.
vė́jai švil̃pia galvojè Jrb. pusprotis:
vė́jas švil̃pia kišẽnėje neturi pinigų: O biesam tas tavo arklys, kai kišenėj vėjas švilpia? Gal dykai daktaras važiuos?. Balt.
vė́jai švil̃pia kišẽnėje neturi pinigų: Viskas bringsta, greitai vėjai kišenėse švilps. Krš. Ką gi nupirksi, kai kišenėse vėjai švilpia. Ds.
vė́ją uždė́ti iškoneveikti: Pats vėją uždėk, ir pijokai sklandžiais išrūks. Žg.
vė́jai ùžpūtė apie netikėtą apsilankymą: Tai kokie gi vėjai čion tave užpūtė?. Švaist.
vė́jas ū̃žia galvojè apie lengvabūdį, padaužą: Jaunas dar berniukas, vėjas galvoj ūžia. rš.
vė́jus vaikýti
1.vaikščioti be tikslo, bastytis: Kaip nesičiaupysi, jeigu man paliepė Vitortas netrukus prišnekinti Aldoną, kad ji metus Erdivilą bėgtų su juoju vėjus vaikyti. Piet. Ir dabar eiti, klajoti po svietą, vėjus vaikyti. Piet.
2.neklausyti:
vė́jų vaikýtis neturėti tvirto nusistatymo: Kas vaikosi vėjų, neturi sveikos nuovokos. ŠR.
vė́jai váikšto galvojè pusprotis: Kam dar viltį čia sudėjai, jei galvoj tau vaikšto vėjai. Tilv.
vė́jai váikščioja po gálvą pusprotis: Jiems vėjai vaikščioja po galvą. Grd.
ant vė́jo
1.be reikalo: Geras šuo ant vėjo neloja. Vl. Ką mes dirbom, vargom, tas viskas ant vėjo. Brž.
2.be naudos, tuščiai: Kiek yra žmonių, vargsta be medžių, neturi pagalėlio valgyt išsivirti, sudegina ant vėjo. Žem. Žodžiai vienok šitie nuskriejo ant vėjo. Piet. Paėmė algą ir taip paleido ant vėjo. Ds. Svaido piningus tik ant vėjo. Krš.
ant vė́jų be reikalo: Tai ne toks žmogus, kad ant vėjų šnekėtų. Kudir.
ant keturių̃ vė́jų be tikslaus adreso: Iškeliavom į svietą ant keturių vėjų – ieškom šakelės sukti sau lizdelį. Žem.
ant tùščio vė́jo nenurodant aiškios vietos: Kur tu jį siųsi ant tuščio vėjo. Lp.
ant vė́jo eĩti
1.virsti niekais: O senis ką pasakys ar padarys – viskas ant vėjo eina. Pjv. Su tabako dūmais eina ant vėjo milijonai rublių. Kudir.
2.atlikti gamtos reikalą, laukinėtis:
ant vė́jo išeĩti
1.niekais išvirsti: Nė tos žemės besusitvarkėm, nė beapsiženijom, ir išėjo taip ant vėjo viskas. Tl. Jaunystė kaip ant vėjo išėjo [betarnaujant]. Šmn. Žodžiai ant vėjo neišeis, į kningas pareis. Krš. Mes daug ką susapnuojame, ir visa kas ant vėjo išeina. Simon.
2.nusišlapinti: Kur čia išeit ant vėjo?. An.
ant vė́jo išléisti veltui eikvoti, netaupyti: Dar nemokėdamas šaudyti, daug kartų ant vėjo išleidė [paraką]. Pšl. Vienas brolis pypkę kūrenęs ir visą savo uždarbį su dūmais ant vėjo išleidęs. Sln.
ant vė́jo nueĩti niekais pavirsti: Nuėjo viskas ant vėjo, ką buvau prakaitu uždirbęs. Ar. Prisdavė (pravertė) man tavo žodžiai, nenuėjo ant vėjo. Sn. Iš jo akių šis ponas tuoj įspėjo – visi grasinimai nueis ant vėjo. Mont. Su tokiu karštumu prie darbo keliaukite sau į Lenkiją: ten nenueis ant vėjo jūsų išmintis ir iš darbo bus tikra nauda. Kudir.
ant vė́jų nuléisti nekreipti dėmesio, palikti be eigos: Būtų velytina, kad kožnas tikras lietuvis šitą svarbų reikalą nenuleistų ant vėjų. A.
ant vė́jo paléisti
1.nekreipti dėmesio, neprisiminti: Vieni žodį girdėtą o neišmanytą drin tinginio savo taip ant vėjo paleidžia. Dk. Tuos žodžius ant vėjo paleisiu. Srj.
2.eikvoti, švaistyti: Dėjo dėjo piningus ir ant vėjo paleido. Krš.
3.duoti valią, neprižiūrėti: Paleistumi vaikus ant vėjo – nebsugaudytumi. Rdn.
ant vė́jo palìkti
1.leisti išnykti, pragaišinti: Ką tu bėgsi, ir paliks ant vėjo!. Varn.
2.niekais virsti, išnykti: Akis užmerksi – viskas liks ir paliks ant vėjo. End.
ant vė́jo pū̃sti veltui eikvoti, netaupyti: Perka niekus [marti], piningus tik pučia ant vėjo. Krš.
ant vė́jo sė́ti veltui eikvoti, netaupyti: Ano mokslus nesėjo ant vėjo. Tl.
ant vė́jo varýti veltui eikvoti, netaupyti: Taupyk, o tamsta sylą ant vėjo varai. Krš.
į vė́ją veltui: Visa jis į vėją kalbėjo. Simon. Šitaipo ir jūs kad liežuviais neišduotumbit kalbos išmanomos, kaipogi bus išmanyta, kas yra kalbėta? Nes tiktai ing vėją kalbėsite. Bit. Pranašai kalbėjo į vėją ir nebuvo gavę Dievo atsakymo. Skv.
vė́jas į akìs nesiseka, bloga: Biednesniam vis vėjas į akis ir į akis. Žal.
vė́jai į akìs nesiseka, bloga: Neturtingam visi vėjai į akis. Rz.
į grýnus vė́jus išléisti niekams išeikvoti: Sako, kad ana išleido auksinius į grynus vėjus. Kl.
į kẽturis vė́jus
1.bet kur (eiti): Arba tu mesk tą darbą, būk kaip visi, arba eik sau į keturis vėjus. rš.
2.visaip (išblaškyti): Buvęs lenkas spyrė apkaustytu atpenčiu į pasimaišiusį vaikų vežimėlį, ištaršė į keturis vėjus vystyklus. Andr.
į kẽturis vė́jus paléisti išvaryti: Bieliūnų Vincas kaltino vyrus, kad jie jo nepaklausė ir Dalengą paleido į keturis vėjus. Vencl. O Jurgiui taip sunku buvo patikėti, kad Navikas tikrai išdrįstų paleisti į keturis vėjus tokį Vilkalakį. rš.
į pū̃stą vė́ją be naudos: Ar porą šimtų iškrėtė į pūstą vėją. Gs.
į visùs vė́jus
1.nežinia kur (išeiti): Niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus paskui savo pavogtus eržilus. Bor.
2.visaip (išblaškyti): Bet aš anus iškra[i]kysiu visup vėjup. Bret. Aš išsklaidysiu juos į visus vėjus. Skv.
į visùs kẽturis vė́jus paléisti išvaryti, priversti išsidanginti: Išveskite iš mano parapijos ribų ir paleiskite į visus keturis vėjus. Bor.
į vė́ją spáusti nešdintis: Duosiu tau pinigų ir spausk į vėją!. Prk.
ne iš vė́jo buvo priežastis, pagrindas, ne iš niekur nieko: Aš žinau, ką kalbu. Ne iš vėjo pagriebiau savo pažiūras, kaip kad jaunieji dažnai daro. Pt.
iš keturių̃ vė́jų iš visur: Iškelkit pietus ir sukvieskit iš visų keturių vėjų elgetas. PnmR. Jie surinks jo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo vieno dangaus pakraščio iki kitam. Skv.
nuo keturių̃ vė́jų iš visur: Ir surinko išrinktuosius jo nuog keturių vėjų, nuog kraštų dangaus iki kraštams jo. Bit. Vartinykai buvo tie nuog keturių vėjų: ties užtekėjimą, ties nusileidimą, ties pusiaunaktį ir ties pietus. Chyl.
nuo vė́jo vir̃sta silpnas: Kur anas kuls, kad anas nuo vėjo virsta. Arm.
per vė́ją kvepė́ti labai norėti ko (valgyti): Kai aš lazarete buvau, tai man kopūstai su bulvėm per vėją, rodos, kvepėjo. Lš.
per vė́ją nueĩti niekais virsti, išnykti: Bernelio meilumas per vėją nuėjo, širdin neužėjo. Ml. Nueis per vėją linksmumas, nukris nuo veidelio gražumas. Žl.
eĩk po šim̃ts vė́jų švelnus keiksmas, siekiant atsikratyti kuo: Eik po šimts vėjų, nė atsidūsėti gali!. Žr.
prieš vė́ją atpū̃sti nugalėti, įveikti (galingesnį): Kažin kas kaip teskaito ar terašo, dėlto prieš vėją niekas neatpūs ir nieko nepadarys.... Žem. Nieko nepadarysi – ar prieš vėją atpūsi!. Krtn. Bet sakyk, Mikėli, ką mes padarysime? Ar prieš vėją atpūsime?. Simon.
prieš vė́ją nepapū̃si Upt. didesnei jėgai nepasipriešinsi: Jei visi stoja, tai ir tu stok, prieš vėją nepapūsi. rš. Prieš vėją nepapūsi, tik grynas liksi. Grv. Anksčiau vėliau – vis tiek surasim. Tada ir tave, dėdė Juza, o kam tau šito reikia? Prieš vėją nepapūsi, kaip žmogus tau sakau. Balt.
prieš vė́ją neužpū̃sti nenugalėti (galingesnio): Prieš vėją neužpūsi. Trgn.
prieš vė́ją pū̃sti priešintis, nepaklusti (stipresniam): Ir mes jau dar (dabar) prieš vėją pučiam. Grv. Supraskit – kur ir kokius laikus gyvenat? Vienąkart nustokit pūtę prieš vėją: neužteks plaučių. Ap.
su vė́ju labai greitai: Gandai su vėju sklinda. KrvP.
su devyniaĩs vė́jais
1.labai greitai: Išsigando, parlėkė su devyniais vėjais. Krš.
2.įtūžus, barantis (pareiti): Vyras parėjo namo su devyniais vėjais. PnmA.
su víenu vė́ju labai greitai: Atlekia su vienu vėju bobelė. Vn. Mes nulėkėm su vienu vėju. Grd.
su vienaĩs vė́jais nesuprantamai, nesąmoningai (kalbėti): Nupezo senis, nušneka su vienais vėjais. Krš.
su vė́jais paléisti palikti be turto, nuskurdinti: Geriau tu nekelki balso prieš mane, juk žinai, kad aš galiu tave paleisti su vėjais ir dulkėmis. Vaičiul.
su vė́ju supū̃sti Alk. greitai padaryti: Aš tau su vėju nesupūsiu. KrvP.
už pū̃stą vė́ją dėl niekų: Ką čia judu už pūstą vėją karščiuojatės. Skr.
kaĩp vė́jas
1.greitas: Traški ir linksma kaip vėjas mergiščia. Katil.
2.greitai: Našus vyras, eina kaip vėjas. Krš. Kalnas ne kalnas, anas kaip vėjas eina. Nmč. Verpt nė trukt, aust nė stukt, o šokt kaip vėjas. Mrj. Jautis lekia an juos kaip vėjas ir bliūvoja. Grv.
3.greitai (apie laiką): Taip mylima ir lepinama keletas dienų kaip vėjas pralėkė. Žem. Vasara prabėgo kaip vėjas. Varn.
kaĩp vė́ju greitai: Va tik lengva, kad eini, tai kaip vėju. Rš.
kaĩp vė́jo kamuolỹs apie greitą: Greitas kaip vėjo kamuolys. Krk.
kaĩp vė́jas laukè apie nevykdomą pažadą: Jų pažadai kaip vėjas lauke. Melas ir klasta!. Vien.
kaĩp vė́jo vėtỹklė apie vėjavaikį, padaužą: Ana tokia kaip vėjo vėtyklė – į tėvą. Jrb.
kaĩp vė́jas išpùstė visi išvyko, išsikraustė: Kiek čia buvo žmonių, kiek džiaugsmo, o kaip vėjas išpustė. Krš.
kaĩp vė́jas ìšpūtė
1.visi išvyko, išsikraustė: Visus vaikus kaip vėjas išpūtė [iš kaimo] – sẽniai tupim. Rdn. Vaikai išvažiavo, kaip vėjas visus iš kaimo išpūtė. Žln.
2.išeikvota, dingo: Iš tų taupomųjų nieko nėra – kaip vėjas viską išpučia. Krš.
kaĩp vė́jo nẽšamas greitai: Ėjau kaip vėjo nešama. Kb.
kaĩp vė́jas nùpūtė staiga dingo: Sielvarto užteko tik tol, kol uždariau trobos duris. Atsidūrus kieme, jį tartum vėjas nupūtė. Gric.
kaĩp vė́jo pùčiamas
1.silpnas, menkas: Sulauksi septyniasdešimt metų ir būsi kaip vėjo pučiama. Blnk.
2.visų skriaudžiamas: Aš augau kaip ir vėjo pučiamas žmogus. Šmn.
kaìp vė́jo suláužytas kreivai, susilenkus: Eina kaip vėjo sulaužytas. Arm.
kaĩp vė́ju supū̃sti labai greitai padaryti: Vis viena kaip vėju supūtė. Tvr.
kaĩp ant vė́jo nesusitarus: Važiavo taip kaip ant vėjo, tuščiais parvažiavo. Krš.
kaìp per vė́ją lengvai: Ir Strazdo dalgis kerta kuo didžiausią pradalgę lyg per vėją. Simon.
dulkės nepapūsi prieš vėją žr dulkė
gaisrų vėjas žr gaisras
galva pilna vėjų žr galva
galva pasiūta vėjais žr galva
galvą pripūsti vėjų žr galva
lauko vėjas žr laukas
žodį leisti vėjais (ant vėjo) žr žodis
žodį mėtyti vėjams žr žodis
žodžius švaistyti vėjais žr žodis