pìlnas ùžpakalis neig.
1.apie sotumą: Pilni užpakaliai – nebžino ko ėsti, ko gerti. Rdn. Kad bus išalkusi, suvalgys ir plutas, sakau, – griežtai pareiškė Simonaitis. – Dabar ką, dabar užpakalis pilnas.... Simon.
2.apie girtą:
plìkas ùžpakalis beturtis: Pasinaudojo jo geru ir paleidė pliku užpakaliu. Tr. Veterinaras mano, kad jo vienintelis tikras mokslas, kad baigusi Teresėlė lakstys pliku užpakaliu, amžinai vėpsos tėvui į kišenę. Ap.
ùžpakalyje atlìkti nieko nereikšti: Ir tavo visi turtai užpakaly atliks, jeigu jo nemylėsi. Upt.
ùžpakalį atmèsti susirgti: Laksto atsisagstęs, atmes užpakalį, sargink tu, motyn!. Krš. Atmetė jau užpakalį ir ji. Mrk.
ùžpakalį atsùkti
1.būti nedėkingam, nenorėti bendrauti: Juk tai savas žmogus. Tai ne Erna, kuri man užpakalį atsuko. Simon. Kišė kišė, davė davė viską, o dabar tas užpakalį atsukė. Mžš.
2.išeiti, atsitolinti: Jos į akis saldinės: giria, vaišina; tik užpakalį atsuk, ir plaka. Skr.
3.pabėgti: Keistutas velijos toje vietoje mirti, nekaip užpakalį kryžeiviams atsukti. Dauk.
ùžpakaliais badýtis ankštai, susikišus būti, gyventi: Bobų prisirinko pilna gryčia – užpakaliais badosi. Ėr. Trobelę nutarėme suręsti kiek didesnę, kad nereikėtų užpakaliais badytis. rš.
ùžpakalį bučiúoti pataikauti: Gražiausius juodžemius jiems atkapčiavo, nes užpakalį jie grafams bučiavo. Tilv.
ùžpakalis dìlga apie išdykėlį, vertą pylos: Jau tau dilga užpakalį, turbūt nori mušti gaut. Bgt.
ùžpakalis gróbsto márškinius suima baimė: Kaip užpakalis marškinius grobsto, gerybė žmogaus!. Krš.
ùžpakalį išpraũsti primušti: Pasigavai žirniuos, tai išprausei išprausei užpakalį, kad pusę metų neprisėstų!. Ds.
ùžpakalio nedarýti iš burnõs Kt. laikytis žodžio, nemeluoti:
ùžpakalio nesíekti péntimi smarkiai bėgti: Kad užpjudysiu šunim, tai pentim užpakalio nesieksi. Mrc.
ùžpakalis niẽžti
1.apie išdykėlį, vertą pylos: O pas Simonaičius – oho! Ten man nebuvo leista kalbėtis, ką jau besakyti apie dūkimą, apie žaidimą apsaugok Dieve. – Ar jau tavo užpakalis niežti? – tykojančiai paklausdavo dėdė. Simon. Tau, vaike, užpakalis niežti, ir tiek, kad vis kasdien suleidi gyvulius į javus. Grž. Kokie biesai dabar? – suriko Dovydonis nuo krosnies. – Nusidykinėjot abu, nusirijot, užpakaliai niežti?. Balt.
2.rūpi: Jam tik lėkt kur užpakalis niežti. Ėr.
ùžpakalį paródyti nenorėti bendrauti, išsiskirti: Kovojai kovojai už darbo žmones, o kai šiltą sodybėlę nusipirkai, ir užpakalį mums buvai parodęs. Marc. Kiek pagyveno krūvoje, ir boba parodė užpakalį. Tr. Už gerą rodą užpakalį parodo. Krkl.
ùžpakalį prikir̃pti prigriebti: Ot, kad ir jam užpakalį prikirptų. Sur.
ùžpakalį prisė́sti pabūti, niekur neiti, aprimti: Aš tavęs neleidžiu, prisėsk užpakalį. Rs. Prisėsk užpakalį, kad pelė neįlįstų. Gž.
ùžpakalį prisùkti būti nedėkingam, nenorėti bendrauti: Šitas, prieteliai mano, užpakalį man prisuka. P.
ùžpakalyje stovė́ti būti mažiausiam: Jau ir man atsibodo užpakalyj visų stovėt. Jrb.
ùžpakalį sùkti pralaimėjus trauktis: Velija toj vietoj atlikti nekaip kryžiokams užpakalį sukti. Dauk.
ant sàvo ùžpakalio atsisė́sti pradėti savarankiškai gyventi: Kaip ant savo užpakalio atsisės, gal nebsius, gal protingesnis pasidarys. Rdn. Ant savo užpakalio atsisės, bus gerai. Azr.
ant ùžpakalio atsisė́sti pasiligoti, nusivaryti nuo kojų: Metus dirbau ir atsisėdau ant užpakalio, nebėra kojų. Slnt. Atsisėdęs ant užpakalio kad būsi, tada pailsėsi. Plng.
į ùžpakalį bučiúoti neig. nusižeminus dėkoti: Gavęs ganyklos, jis gatavas ponui į užpakalį bučiuoti. Jnš.
į ùžpakalį įsikìbti neatsitraukti, pristoti: Nelakstyk į užpakalį įsikibęs. NmŽ.
į ùžpakalį kìbti pričiupti: Tadul baimė [vagį] paėmė, kaip milicija užpakalin kibo. Drsk.
į ùžpakalį kìšti apie niekam netinkamą, nereikalingą: Nieko nėr iš jo: kišk į užpakalį. Dov.
į ùžpakalį lį̃sti neig. pataikauti: Dabar jis lankstosi ten prieš vokiečius, lyg kad kitaip ir negali būti, lenda jiems į užpakalį ir dar yra net dėkingas jiems. Simon.
į ùžpakalį pašvil̃pk nieko nebepadarysi, nepakeisi: Pašvilpk tu jam dabar į užpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti. Trg.
į ùžpakalį spìriamas negabus, nesumanus, prasčiokas: Žemaitis ne į užpakalį spiriamas tėra, ant šakės ano nepakratysi. Čiurl. Tas tai buvo į užpakalį spiriamas. Pp.
į ùžpakalį žiū́rėti neig. pataikauti: Aš niekam nežiūrėjau užpakalin. Vrn.
iš ùžpakalio protìngas po laiko susipranta: Iš užpakalio protingas, iš priekio durnas. Dbk.
pãskui ùžpakalį neváikščioja niekas tikrai nežino esmės: Žmonės paplepa, niekas paskui ano užpakalį nevaikščioja. Brs.
su sávo ùžpakaliu platavóti ištvirkauti: Platavojo merga su savo užpakaliu. Krš.
akis turėti užpakalyje žr akis
galvą atsukti į užpakalį žr galva
galvą pridėti prie užpakalio žr galva
grabas stuksi į užpakalį žr grabas
keliu į užpakalį žr kelis
kojos mušasi į užpakalį žr koja
kojos sulindo į užpakalį žr koja
kulnai mušasi į užpakalį žr kulnas
kulnys siekia užpakalio žr kulnis
kaip šlapias lapas prie užpakalio žr lapas
be muilo lenda į užpakalį žr muilas
kaip nabaštiko užpakalis žr nabaštikas
pelai byra iš užpakalio žr pelai
pelenai byra iš užpakalio žr pelenai
pentimi nesiekti užpakalio žr pentis
pipirą grūsti užpakalyje žr pipiras
smėlis byra iš užpakalio žr smėlis
smilgos neįkiši į užpakalį žr smilga
subinė užpakalyje žr subinė
velnias kabina bezmėną (buožę)į užpakalį žr velnias
nors žemę rėžyk užpakaliu žr žemė