lū́pos atmetìmas išsišiepimas: O išsiviepimas, o lūpos atmetimas!. Krš.
lū́pos kraštù
1.truputį: Kai ne kartą sunku, skųsčiaus lūpų kraštu, kam širdį Aukščiausias man davė. Mair.
2.nenoromis: Atsiliepė Galinis nenoromis, lūpų kraštu. Vencl.
pro lū́pų krãštą nežymiai (šypsotis): Veždamas grūdus į sandėlį, šypsosi valstietis pro lūpų krašteliuką. rš.
lū́pų sudėjìmas šypsena: Tų gražių broliuko lūpų sudėjimą visi vyresnieji parsinešė su savimi. Tat.
lū́pų viršumì nenuoširdžiai (melstis): Kitas laiko save nobažnu (pamaldžiu) dėl to, kad kas dieną viršumi lūpų sukalba daug poterių. Baran.
išvirkščiomìs lū́pomis nenoromis (valgyti): Kad valgau, ale išvirkščiom lūpom, prie širdies neina. Jnš.
lū́pos pienúotos neig. labai jaunas, pienburnis: Dar lūpos pienuotos, o jau ir anas blevėzgoja. Trgn.
pìlna lū́pa sočiai: Šiuosmet duoniniai metai – duoną valgysim pilna lūpa. Rod.
sausomìs lū́pomis alkanas: Lašinius parduosi, o paskui pats sausom lūpom būsi. Lkm.
sausomìs lū́pomis palìkti viską paimti nieko nepaliekant: Matai, kaip išėjo, paliko sausom lūpom, ir gana. Upt.
lū́pos aptèks dantìs B. praeis noras juoktis:
lū́pą atitem̃pti rengtis verkti: Atitempė lūpą kaip kaišeną, ko čia bliauni?. Škn.
lū́pas atitem̃pti nusiminti: Mūsų miestelio šviesuomenė taip pat atitempė lūpas. Gric. Mažoji negavo, tai ir vėl lūpas atitempė. Sk.
lū́pą atkárti nusiminti: Jau lūpą atkorė mūsiškis. Dg.
lū́pą atkìšti
1.nusiminti: Negavai ir tuoj lūpą atkišai, negražu taip daryt. Šl.
2.pravirkti: Ar jau atkišai lūpą!. Krž. Eik, žiūrėk, ko tas vaikas lūpą atkišo. Kž.
3.įsižeisti, užsigauti: Žodžio negaliu pasakyti marčiai, tuojau lūpą atkiša. Vkš.
lū́pą atkrė̃sti pasipūsti, rodyti nepasitenkinimą: Eina boba lūpą atkrėtus. Ds. Lūpa atkrėsta kaip pikto arklio. Ds.
lū́pą atmèsti
1.rodyti nepasitenkinimą: Atmeta lūpą, neprašnekinsi. Krš. Tavasis iš pat ryto kažin ko lūpą atmetė. Sk.
2.apsiverkti: Jau tas mano krioklelis lūpelę atmetęs. Krš. Sunku su vaikais zurzintis, vis zurza, vis atmetę lūpą. Krš.
lū́pą atmẽtęs nieko neveikiant, žiopsant: Atsisėdai vidury aslos ir sėdi lūpą atmetus, eik karvių milžt. Sk.
lū́pą atstatýti rodyti nepasitenkinimą: Bent kiek ne po jo, tai ir atstato lūpą. Skdt. Tik lūpą neatstatyk!. Rg.
lū́pą atvérti prabilti: Ar tu ant jo barkis, ar mušk, ar pešk – nė lūpos neatvers, tylės kaip žemė, ir gana. Žem.
lū́pas atvérti prabilti: Pyksta. Lūpų neatvėrė. Vkš. Vaikis nė lūpų neatvėrė, gavęs per ausį. Šts. Ir ana, gyvatė, nė lūpų neatveria. Trk.
lū́pa atvìpo supyko: Tuoj lūpa atvipo kaip arkliui. Rs. Rodos, nieko bloga nepasakiau, o jai ir atvipo lūpa. Ar.
lū́pose bū́ti dažnai sakyti: Šiomis dienomis žodis „taika" yra šimtų milijonų žmonių lūpose. rš.
lū́pose išlìkti būti neužmirštam: Dainos pateko į liaudį ir jos lūpose išliko. rš.
lū́pą išpū̃tęs nepatenkintas: Sakė, tėvas irgi sėdėjo lūpą išpūtęs. Jnš.
lū́pos lim̃pa apie labai gardų: Gardu, kad net lūpos limpa. Lp.
lū́pomis málti labai daug kalbėti: Tai tas putekšlis mala ir mala lūpom – nė galo jam nėra. Pg.
lū́pų neapčiáupti šypsotis, džiaugtis: Kai pagiri, tai ji lūpų neapčiaupia. Jnšk.
lū́pos neatsivìlgė neužmirštì buvę vargai: Dar mano lūpos neatsivilgė, kaip aš tave auginau. Švnč.
lū́pų nesučiáupti daug kalbėti: Namuose buvo tikra šventė: visi lūpų negalėjo sučiaupti – klegėjo, juokėsi, dovanas gyrė. Paukš.
lū́pose nešióti nuolat minėti: Jam niekas nenorėjo dovanoti, kad jis savo dievus nešioja ne lūpose, o širdyje. Vien.
lū́pos neužteñka už dantų̃ Šts. labai sulysęs:
lū́pas nusišlúostyti nebeturėti (ko valgyti): Dabar tai nusišluostysiu lūpas nuo mėsos. Mrj.
lū́pas nusišlúostyk sakoma pienburniui: Pirma lūpas nusišluostyk, o paskui kalbėk!. Sl.
lū́pas nušlúostyti
1.nieko neduoti: Visus kitus šiuo tuo apdalijo, o jam ir nušluostė lūpas. Dov.
2.įstumti į vargą: Ugnelė lūpas nušluosto. Dkš.
lū́pą nutem̃pti nusiminti: Nutempė lūpą ta boba. Vb.
lū́pą pakabìnti
1.būti nepatenkintam: Kai tik kas, tai tuoj ir pakabina lūpą. Alk.
2.nusiminti: Kažin ko tėvas lūpą pakabino ir snarpso prie lango?. Šd. Kogi taip pakabinai lūpą?. Aln.
lū́pą pakabìnęs
1.liūdnas: Ko vampsai lūpą pakabinęs?. Vl. Tokia zyzla, lūpą amžinai pakabinus. Nmj.
2.atidžiai (žiūri): Vaikai smakso lūpas pakabinę – žiūri, kaip aš dirbu. Ėr.
lū́pą paléisti
1.liūdėti, nusiminti: Ė, Martynai, nėr ko taip paleist lūpą!. Simon.
2.verkšlenti: Kas vaikui, ko anas lūpą paleido?. Pln.
lū́pą paléidęs
1.liūdnas: Lūpą paleidęs, smurglis ištysęs, ir lūgrinėja. Pln.
2.labai atsidėjęs: Liūb dainuos vaikiai mergės, ir aš lūpą paleidusys klausysiuos. Plt.
lū́pą papū̃sti rodyti nepasitenkinimą: Mažasis berniukas papūtė lūpą, bet neverkė. rš.
lū́pas papū̃sti rodyti nepasitenkinimą: Neparnešei dešros, žiūrėk, senelis jau ir papūtė lūpas. Šl. Aldonė papūtė lūpas ir skubiai atrakino spyną. rš.
lū́pą pasiką́sti supykti: Kad tik kas ne taip, tuojau lūpą pasikanda. Grg.
lū́pas pastatýti parodyti nepasitenkinimą: Kažko lūpas pastatė ir išdūlino. Kž. Lūpas pastačius mergaitė. Ėr.
lū́pas pašlãpinti truputį išgerti: Sėdės ans tau [vaišėse] lūpų nepašlapinęs!. Krš.
lū́pą patem̃pti
1.būti nepatenkintam: Kas negerai, ko vaikščioji patempęs lūpą?. Vkš. Kad tik kiek, tuojau lūpą patempia. Sk. Ajau, vis su skara ir su skara! – skundžiaus patempęs lūpą. Bil. Vaikėzai grįžta lūpas patempę ir gerai nesuprasdami už ką. Sav. Kiras šnirpštė lūpeles patempęs, piktai akelėm delbsėdamas. Vaižg. Klausėsi akis pabalinusi, lūpą patempusi. Katil.
2.rengtis verkti: Nieko jai nebesakyk, matai, kad jau lūpą patempė. Jnš.
3.pravirkti: Aš tik pasijuokiau, o ji tuoj ir patempė lūpą ir rauda kaip mažas vaikas. Ėr. Kad tik kiek, tai tuoj ir patempia lūpą. Vv. Dar nepradėjau nė bartis, o jau lūpą patempei. Vkš.
lū́pas pavìlgyti išgerti svaigalų: Su savo mašina nevažiuos [į balių], – bijos ir lūpų pavilgyti. Krš.
lū́pas prakándęs perpratęs, suvokęs: Apie tokius daiktus seniai esu lūpas prakandęs. Nč.
lū́pas praplė́šti imti nenoromis kalbėti: Reikalai yra reikalai, nuo jų nepabėgsi. Turėjo praplėšti kietai sučiauptas lūpas, turėjo kalbint. Zur.
lū́pas pravérti pradėti kalbėti, prakalbėti: Jam turbūt lūpas sunku pravert, tyli ir tyli kaip juoda žemė. Srv. Jis rausta, nieko nesako, nė lūpų nepraveria. Šln. Ir lūpų nepravėrė, tai kantrybė. Užv. Dar lūpų nepravėriau, kai visi rankomis mosto, kad tylėtau. Krėv. Nutilkit, paršeliai, kai senas žmogus lūpas praveria!... Gran.
lū́pą priką́sti susilaikyti nepasakius: Prikandau lūpą tą kartą, ir gerai: gavau atgal savo darbą. Pkl.
lū́pas prikìšti truputį išgerti: Nu, prikišau lūpas, daug negėriau. Jnš.
lū́pas sérgėti vengti daug plepėti: Kas sergi lūpas savo, didžiai išmintingas yra. Dauk.
lū́pas statinė́ti rodyti nepasitenkinimą: Be reikalo lūpas statinėji – niekas nebijo. Žg.
lū́pas sučiáupti
1.neleisti kalbėti, nutildyti: Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpas nesučiaupsi. Krėv.
2.nutilti: Nėmaž nesučiaupia savo lūpų. Šll.
lū́pas surakìnti neleisti kalbėti, nutildyti: Protas, šaltas protas surakina lūpas ir rankai neleidžia plunksnos tvertis. Pt.
lū́pas susùkti rodyti nepasitenkinimą: Kaimynė nudavė būk nematanti, tik lūpas susuko ir pranėrė pro šalį. Jnš.
lū́pas suvìlgyti duoti išgerti: Kaip tik lūpas suvilgiau, tuojau gavau. Prk. Būk toks geras – aš tau suvilgysiu lūpas. Pln.
lū́pą tampýti taisytis verkti: Jau Stasė tampo lūpą. Skr. Kam bešneki, ar nematai, kad vaikas lūpą tampo. Kair. Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima verkti. Bil.
lū́pą tem̃pti
1.taisytis verkti: Palik vaiką, eik į šalį, kad jau lūpą tempia. Sk. Jau mergučė tempia lūpą – šauks. Jrb. Kreivukai pažiūro vaikas, tempia tempia lūpikę. Drsk.
2.verkti: Taip tai spjaudeis į visas puses, o dabar, kai jau neberodo akių, jau lūpą tempi, argi gražu. Sk.
lū́pas užčiáupti
1.nutildyti, versti tylėti: Nors esu geriausių norų, bet jų elgimasis užčiaupia man lūpas. rš. Tegul per daug liežuvio nelaido, atsiras, kas jam lūpas užčiaups. Šl. Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų neužčiaupsi. Krėv.
2.nutilti: Vis lūpų neužčiaupsi, barsies ir barsies už vaikų. Str.
lū́pą užver̃sti rodyti nenorą: Atnešiau šalto vandenio, veršis užvertė lūpą. Jrb.
lū́pas užvérti nutildyti, priversti tylėti: Mum namon sugrįžus, mums lūpų niekas neužvers. Šein. Senam lūpos verte užvertos, neprasižiok. Rdn.
lū́pas vérti prabilti: Prieš jį nei vienas lūpų nevėrė. prš.
ant lū́pų bū́ti
1.turėti ką valgyti: Kam riebu, tai ir per pilvą riebu, kam nėr, tai ir ant lūpų nėr. Švnč.
2.pasakoti: Jis buvo atviras žmogelis, kas buvo ant lūpų, tas ir širdyje. Mont.
ant lū́pos lim̃pa skanus, skanu: Na, alus ar limpa ant lūpos?. Slm.
ant lū́pų turė́ti kalbėti: Kaime ir mažas, ir didelis turėjo tą patį ant lūpų. rš.
į lū́pas įdė́ti leisti pasakyti kieno nors mintis: Į Selmo lūpas autorius įdeda savo mintis apie ponų ir būrų santykius. rš.
į lū́pas neim̃ti
1.nesakyti: Nė į lūpas neimk bjaurių žodžių. Krš.
2.nevalgyti: Aš tos tavo mėsos nė į lūpas neimsiu, labai neskani. Šl.
iš antrų̃ lū́pų per kitus: Jin išgirdo tą žinią iš antrų lūpų. Jnš.
iš (kieno)lū́pų į Diẽvo aũsį kad taip įvyktų: Duok Dieve, kad iš tavo lūpų nueitų tiesiai į Dievo ausį!.. – pagalvojau. Pt.
iš lū́pų į lū́pas eĩti sklisti pasakojant: Yra sakytinė ir dainuotinė poezija, einanti iš lūpų į lūpas. rš. Nuo neatmenamų laikų liaudies pasakos ėjo iš lūpų į lūpas. rš. Eilėraštis sparčiai plito. Jis ėjo iš lūpų į lūpas. Švaist.
nuo lū́pų nenueĩti nuolat minėti: Jo vardas nenueina nuo lūpų. rš. Dabar tos kalbos visiem nuo lūpų nenueina. Mšk.
kíek nuo lū́pų ikì nósies apie neišmanėlį: Tu tiek žinai, kiek nuo lūpų iki nosiai. Plv.
per lū́pų lū́pas iš kitų (sužinoti): Kogi čia per lūpų lūpas, geriau sudrįsus nueik ir sužinosi visą teisybę. Kair.
per lū́pas braukýti įžeidinėti: Lietuviams niekas negali per lūpas braukyti. Dauk.
per lū́pą pérmesti truputį užkąsti: Permetei per lūpą kur ką, ir gerai. Prng.
per lū́pas pérleisti truputį paragauti: Daug to vyno negėriau, tik per lūpas perleidžiau. Kp.
per lū́pas pérvilkti šiek tiek išgerti svaigalų: Per lūpas pervilko ir nužleibo. Lnkv.
per lū́pas užsvìlinti sugėdinti: Anas nepriimdo motinos, kaip užsvilinau per lūpas, mažu dar priimdys. Grv.
pusiáu lū́pų užuominomis: Susitikę šnekasi jie pusiau lūpų, ir Petras ne viską supranta. rš.
už lū́pų nepastóvi neišlaiko paslapties: Jin gera moteris, ale už lūpų jai niekas nepastovi. Sk.
už lū́pos užmèsti
1.truputį užkąsti: Bobut, duok ką užmest už lūpos!. Ukm. Norėtų ir anas ką nors už lūpos užmesti. Rs.
2.truputį išgerti: Jau jis kiek už lūpos užmetęs. Skr. Jau užmetęs už lūpos, kad taip krivu krivais eina. Krš. Labai atsiprašau, gal tu, Jeronimai, miegojai? .. Aš norėjau su tavimi. Po visko šiek tiek užmečiau už lūpos. Dovyd.
už lū́pų užsipìlti truputį išgerti: Duok bent klukšnį už lūpų užsipilti. Grg.
kaĩp ne savomìs lū́pomis nenoromis (valgyti): Tu ir valgai lyg ne savom lūpom. Švnč.
kaĩp į lū́pą įgéltas piktai, irzliai: Ko birzgi kaip lūpon įgeltas?!. Trgn.
paskutinį kąsnį traukti nuo lūpų žr kąsnis
krekena nenudžiūvo nuo lūpų žr krekena
krekenos nenusibraukė (nenusišluostė)nuo lūpų žr krekena
medaus lūpos žr medus
motinos pienas nenudžiūvo nuo lūpų žr motina
nuo nosies iki lūpos žr nosis
pienas nenudžiūvo nuo lūpų žr pienas
pieno nenušluosto nuo lūpų žr pienas
pienas nenuvarvėjęs nuo lūpų žr pienas
pienas už lūpų žr pienas
puse lūpų žr pusė
nė puse lūpų žr pusė
per pusę lūpos (lūpų) žr pusė
seilė spiria į lūpas žr seilė