kul̃nio rãtais pėsčias: Tokį kelią pėsčios atėjot? – Ne, mes kulnio ratais atvažiavome. Kair.
kad kulnaĩ apsiraitýtų labai greitai (bėgti): Gavai savo ir dumk, kad kulnai apsiraitytų!. Balt.
kulnùs apšìkti vlg. susikompromituoti: Tai kad nieko ir anas nepadarys, tik apšiks kulnus ir nebus kam velėti. Krt.
kulnìs atkélti daugiau, smarkiau padirbėti: Atkelk gerai kulnis, pasiskubink, tai išeisi, o ne, tai ir būk namie. Gs. Toks mažas, varlė, tokią brangią algą imi, o kulnų atkelti nenori. SnV.
kulnùs atraitójant smarkiai (bėgti): Man reikės pasilikt, jei lėksit jūs atraitodami kulnis. Sruog.
kulnìs atsùkti į durìs mirti: Diktas diktas sakės esąs, o dėlto atsuko kulnis į duris. Šll.
kulnysè bū́ti baigti praeiti, baigtis: Tavo pyktis kulnyse tebėra. Šv.
kulnùs daužýti smarkiai plakti (apie širdį): Mano širdis net kulnus daužo iš baimės. Ds.
kulnùs daužýti ãšaromis labai verkti: Kitąkart netikėsiu, nors ir ašarom kulnus daužytų. An.
kulnaĩ daũžo šikìnę vlg. apie greitą bėgimą: Kad eina, tai kulnai šikinę daužo. Ds.
kulnìs išnèšti Šmn. pabėgti: Vos spėjo kulnis išnešti. Marc.
kulnìs išraitýti pabėgti: Kai ims šaudyti, visi atėjūnai ir kiti neprašyti svečiai kulnis išraitysią. rš.
kul̃nys mìrga apie smarkiai bėgantį: Sprūdos dėjo, net kulnai mirgėjo. Trgn.
kul̃nys mùša į sùbinę vlg. smarkiai (bėga ar eina): Eina, kad kulnys į subinę muša. Šts.
kulnìs mùšant į sùbinę vlg. smarkiai (bėga): Ir lėksi, broliuk, kulnis į subinę mušdamas, jei norėsi sveikus kaulelius išnešti. Vkš.
kul̃nys mùšasi į sùbinę vlg. smarkiai (bėga, šoka, dirba): Bėgsi taip, kad kulnys į subinę mušis. Plt. Tie vyrai pagavo bėgti nuo kiemo, kad jų kulnys į subinę mušės. Klp. Lekiu lekiu visą amžių – kulnys į subinę mušas. Krš.
kulnaĩ mùšasi į ùžpakalį smarkiai (bėga): Nu ir bėgi tu! Tik kulnai į užpakalį mušas. Varn. Lekia, kad net kulnys į užpakalį mušas. LTR.
kulnų̃ neàtkelia silpnas, ligotas: Katras kulnų neatkelia, ir tas burną atveria. Nm.
kulnų̃ neàtsuka tingi prieiti: Jis visada palieka atdaras duris, neatsuka kulnų. Skr.
kulnų̃ nematýti apie išvykusį ir nebesirodantį: Ar jau užmiršai, kaip jis tave bėdoj paliko? Išdulkėjo į svetimą žemę, ne jo kulnų nebematei. Simon.
kulnų̃ nepàkelia negaluoja, ligotas: Ko stūksai, kad liepiu eiti – ar kulnų nepakeli?. Gs.
kulnų̃ nepatę̃sti negalėti greitai paeiti: Matau, kad kulnų galiu nebepatęsti. Dbk.
kulnų̃ nepavil̃kti
1.negalėti greitai paeiti: Ko dimbini, ar kulnų greičiau nepavelki?. Gž.
2.nusilpti, parsibaigti: Tas šuo, iš bado kulnų nepavilkdamas, išėjo nuo to žmogaus. Brt. Katrie kulnų nepavilko, ir tie tanciun susirinko. Kp.
kulnaĩ nesíekia žẽmės
1.sakoma apie smarkų bėgimą: Kad eina ji, kad kulnai žemės nesiekia. Jnš. Kad lekia, tai kulnai žemės nesiekia. Pn.
2.yra miręs: Tuokart pasnikas, kai kulnais žemės nesieksi. LTR.
kulnìs nèšti
1.eiti: Man tik kulnis nešti į darbą. Šln. Privargsti, vos kulnius neši gryčion, kada tu juoksies. Sur.
2.sprukti: Gerai dar, kad čia nesuspėjo sušaukti, patys turėjo skubėt savo kulnus nešti.... Pt.
kul̃nys padulkė́jo apie greitą bėgimą: Petras kad smuko į trobą, net ir kulnys padulkėjo. Dr. Žinoma, supyko. Kaip tvos lazda per laužą! Kaip suūks! Aš šokau – ir tik kulnys padulkėjo. rš.
kul̃ną pakélti sukilti: Kursai su manim valgo duoną, pakėlė prieš mane kulną savo. Bit.
kulnùs pakélti imti bėgti: Zuikutis susiprato, – pakėlė kulnus, bėga. Tat.
kulnìs panèšti paeiti (sunkiai): Mes vos kulnis panešėm. Graž.
kulnùs paraitýti smarkiai eiti: Rūzuoja kaip šimtametis senis, gal negali greičiau kulnų paraityti. Sv.
kulnìs paródyti pabėgti: Vyrukas tik kulnis prie durų parodė, ir nėr. rš. Kai tik vyrukai gavo pinigus, tai ir parodė kulnis. rš.
kulnùs parvil̃kti sunkiai pareiti: Led ne led parvilko kulnis namo. Vb.
kulnìs pasidžiáuti ant sprándo sakoma labai ilgai negrįžtant: Ar kulnis ant sprando pasidžiovėt, kad šitaip vėlai?. Balt.
kulnìs pasispjáudžius smarkiai (bėga): Tegul tik mūsų armija vokietį nublokš už Smolensko, šoksiu kulnis pasispjaudęs į brangius vakarus. Cvir.
kulnùs pasitèpti pasirengti (sprukti): Dieve duok jiems tik kulnis pasitepti. rš.
kulnìs patem̃pti padvėsti: Kiškelis iš bado patempė kulnis. rš.
kulnìs patiẽsti neig. susirgti: Šito dar betrūko! – pagaliau suriko ji. – Per patį darbymetį kulnis patiest!. Balt.
kulnùs pavil̃kti vos paeiti: Dar pavelku kulnus. Vb. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnus pavelku. Šmn.
kulnùs raitýti
1.šokti: Eina meška per šventorių kulnus raitydama. Kp. Visi šoka, kulnus raito – kur nešoksi, kad užkaito. Kp.
2.bėgti, sprukti: Jei pasaulis tau brangus – eik šalin! Raityk kulnus!. Sruog. Greitai bėga, kulnus raito. Strazd.
kulnaĩs raitýti šokti: Abėcėlę gražiai skaitė, kiti dyki kulnais raitė. rš.
kul̃nys rū̃ksta sakoma smarkiai ką darant: Užtraukė dūmų, kad net kulnys rūksta. Šv.
kulnaĩ síekia sùbinę vlg. smarkiai (bėga): Nudūmė, kad net kulnai subinę siekia. Zp.
kulnaĩ síekia šìkną vlg. smarkiai (bėga): Bėga, kad net kulnys šikną siekia. Gs.
kulnaĩ síekia ùžpakalį smarkiai (bėga): Langą išdaužęs kad šveitė iš kiemo, tai kulnai net užpakalį siekė. Dbk. Kad nekliūtų ir man, kad daviau namo, kad net man kulnai užpakalį siekė!. Grnk.
kul̃nys skam̃ba labai smarkiai (bėga ar eina): Rodos, jau sena, o kad eina, tai net skamba kulnys. Gs.
kulnùs suraitýti pabėgti: Nespėsim nė iš nugaros bajorą pamatyt, kai kulnus suraitys. Mač.
kul̃ną sutriñti nugalėti: Tujen sutrinsi jai kulną. Chyl.
kulnaĩ svỹla prasti reikalai, neįmanoma išsilaikyti: Matyt, blogai fašistams klojasi, kulnai svyla, kad jau bažnyčios paramos prireikė. rš.
kulnùs tèpti rengtis išvykti: Jaunieji dabar nebenori būti kolūky, žiūrėk, jam kulnus ir tepa išlėkt į miestą. Žg.
kulnù treñkti energingai žengti: Pasispjaudė delnus ir energingai trenkė kulnu link jos. Žil.
kulnùs užkélti imti smarkiai ką daryti: Kai reikia užkelt kulnus, tai ir ligos išlaksto. Ėr.
kulnùs vil̃kti sunkiai eiti: Aš tai vos kulnus velku. Sur.
kul̃nys žaibúoja sakoma smarkiai bėgant: Bėga abudu, kad kulnys žaibuoja. Nm.
ant kulnų̃ pridurmui: Vejasi ant kulnų. Ėr.
ant kul̃no bū́ti pridurmu, neatsiliekant eiti: Jis man ant kulno ir ant kulno, vos spėju iš pradalgio išbėgt. Pg.
ant kulnų̃ bū́ti pridurmu, įkandin vytis: Arklys alsavo, o žalčiai dar vis ant kulnų. prš. Rytą jau rusai buvo ant kulnų. Šln. Jis visą rytą vis buvo Tautrimui ant kulnų. Simon. Bėgu į kiemą – žandarai ant kulnų. Kas daryt?. Švaist.
ant kulnų̃ eĩti pridurmu, įkandine sekti: Pamatė juodu vyrą, pro juodu lyg prasiskubinantį ir mistrui ant kulnų einantį. Bs.
ant kulnų̃ gul̃ti pridurmu, įkandin vytis: Algimantas vijosi Aršųjį, kone guldamas jam ant kulnų ir neduodamas jo vyrams nei lemtai pasilsėti, nei pavalgyti. Piet. Ant kulnų gula pjaudamas šieną. Dkš.
ant kulnų̃ lìpti
1.pridurmu, įkandin eiti, vytis: Visos rišėjos lipė pjovėjams ant kulnų ir nedavė jiems nė atsipūst. Skrb. Pjovėjas ant kulnų lipa. Šd. Jis čia pat jam ant kulnų veik lipa. Mont. O kaip bolševikai staiga apsisuko ir ėmė vytis vokiečius, ir vis stipriau jiems ant kulnų lipti, tai tada ir pats fiureris atsiminė Dievą. Simon.
2.skubinti, raginti skubėti: Laukų valymas prasidėjo, statyba lipa ant kulnų. Avyž. Jei lipsi ant kulnų, dirbs. Srv. Ką čia reikės daryt, jei jis visus metus mums taip ant kulnų lips... – dūsavo piemenukas. Gric. Vieni matuoja, kiti nurodinėja, treti prižiūri darbininkus ir vis lipa ant kulnų, ragindami, kad iki pavasario polaidžių spėtų sudoroti nustatytą normą. Švaist.
3.reikalauti: Visokie valdininkai ant kulnų lipa su mokesčiais. Alz.
ant kulnų̃ mìnti Šk. skubinti, raginti skubėti: Pšemickis su vaitu ir tijūnu neatsitraukdami mina ant kulnų, varo, spartina darbininkus. Myk-Put. Jei leidėjas ar redaktorius nemina ant kulnų, ilgam pamirštu tą žaliavą numetęs stalčiun išsigulėti. Andr.
ant kulnų̃ tríesti vlg. labai jaudintis, perdėtai rūpintis: Netriesk ant kulnų!. Kdl.
ant kulnų̃ užgul̃ti pridurmu pavyti: Tai puikus šienpjovys – katram nori, tam ant kulnų užgula, nei vienas nepabėga. Dkš.
ant kul̃no užlìpti priversti: Kai jau ant kulno užlipo, tai padarė. Žg.
aukščiaũ kulnų̃ neiššóksi Erž. nepadarysi daugiau, negu gali:
į kulnìs čiùpti reikšti pretenzijas: Merga pirmoji, kur su vaiku, į kulnis čiumpa. Stl.
į kulnìs dúoti
1.bėgti: Turbūt jis žinojo, kodėl reikia duoti į kulnis. Simon. Čia tie vyrai jau jį užspeitė, ale tas kad davė į kulnis – nagi pavyk!. Nm.
2.nugalėti: Gadas bus puolamas užpuolikų, betgi jis duos jiems į kulnis. ŠR.
į kulnìs gáuti būti mušamam: Dėstyk dėstyk greičiau, bo gausi į kulnis. Gl.
į kulnìs kir̃sti trūkti (pinigų): Man su pinigais kerta į kulnis. Lkš.
į kul̃nį pabučiãvęs su džiaugsmu, mielai: Aldona į kulnį pabučiavus gali eiti už Broniaus, geresnio negaus. Žg.
į kulnìs paplàkti paskubinti, paraginti skubėti: Ans į kulnis moka paplakti, papliauškyt. rš.
į kul̃nį varýti pavyti dirbant: Jau jūs (grėbėjos) mane kulnan varysit. Rdm.
ikì kulnų̃
1.smarkiai: Net ir tuomet, kai jam pasitaikė lageryje įsimylėti iki kulnų į vieną tokią sudžiūvusią apykreivę moteriškaitę su dideliais akiniais, – ir jai jisai pavyzdingai meluodavo. Sruog. Taip labai sulijo, kad permerkė iki kulnų. Jnš.
2.labai daug: Šiandien išleidžia į armiją, tai ašarų ligi kulnų. Jrb.
pãskui (kieno)kulnìs sèkti dėtis į draugystę kad ir neapkenčiamam: Kad kvaila esi, sek paskui jo kulnis. Skr.
per kulnìs išeĩti įkyrėti, būti nenaudingam: Išeis jam bajorystė per kulnis. Skr.
po kulniẽs pamìnti įveikti: Džiaukis, kad po kulnies nepaminčiau. Šts.
už kulnų̃ įkandine: Šuo už pat kulnų vijosi kiškį. rš.
kaĩp kulnìs neturtingas: Vienos plikos kaip kulnis, kitos juokus iš manęs krečia. Tai tau ir ženykis!. SnV.
Achilo kulnas žr Achilas
batas graužia kulnį žr batas
grabas stuksi į kulnis žr grabas
kurapkai iki kulnelių žr kurapka
nugarą daužyti su kulnimis žr nugara
žemės nesiekia kulnais žr žemė