kelmų̃ laũmė vėpla, ištižėlis: Eik eik, laume kelmų – ir tu ką išmanai!. Ms. Ko slampinėji kaip laumė kelmų!. Sd.
kelmų̃ svaiginỹs nenaudėlis, pakvaišėlis: Svaiginy kelmų, ko čia svaiginiuoji su tais radijais!. Šts.
gývas kélmas daug: Trečioj brigadoj darbininkų yra gyvas kelmas. Brt. Ale pirma tų pempių būdavo gyvas kelmas. Grdm. O ten tų krautuvių gyvas kelmas buvo. Sd.
gývą kélmą daug: Per dieną padirba gyvą kelmą. Lkv. Anūkų turi gyvą kelmą. Kv.
kókio kélmo
1.nežinia ko: Ans kokio ten kelmo išmokęs buvo. Trk.
2.ko (piktai): Kokio jūs čia kelmo lendat?!. Alvt. Ar aš žinau, kokio kelmo jie norėjo; sako, jie norėjo mane pirkt. Graž.
kurìs kélmas kas (piktai): Ar užmigai, ar kuris kelmas, kad neatsiliepi?!. Ėr. Kurio kelmo niauzgi, sakyk, ko trūksta?. Vvr. O man rūpi, kas čia yra, kuris kelmas!. Trk.
sàvo kélmą viską (išmanyti): Kai aš tave užlaušiu kertėj, tai tu savo kelmą išmanysi. Vvr.
sẽnas kélmas persenėlis: Juk ji užkurinė. Ką nori – gali daryti. O šito seno kelmo kaip smarvės nekenčia. Švaist.
tas pàts kélmas vis tiek: Tas pats kelmas yra. Tv.
žãlią kélmą gráužti badauti: Ar mes žalią kelmą graušime?. Erž.
kélmas àtnešė neig. atsibastė, atsigrūdo: Kelmas jį čia atnešė!. Graž. Ką čia dar kelmas beatneša?. Saj.
kelmaĩs kráuti J. keikti:
kélmas nedẽgintas niekam tikęs: Tokia jau kelmas nedegintas ta tavo žmona. Prng. Ak tu, kelme nedegintas! Tavo galvoj baroniukai bados. Ml.
kélmas nešiója vaikščioja kur nereikia: Kur tave kelmas vakarais nešioja?. rš.
kélmas nẽšė neig. apie nevykusį nuėjimą: Ar kelmas mane nešė į tiek vaikų! (ištekėjo už našlio). Plt.
kad kélmas paráutų toks keiksmas: Kad tave kelmas kame parautų už tokį tavo neklausymą!. Vvr.
kélmas patráukė žuvo, mirė, dingo: Tik tik kelmas nepatraukė, jau buvo mirtinoji pusė. Šts.
kélmas ráuna apie ko pražuvimą, išnykimą: Neraus kelmas taip greit: ko lakstei kaip padūkus – būtumei nesusirgus!. rš.
sùk (tave...)kélmas tesižino (sakoma susitaikant su esama padėtimi): Kaip bus taip išvažiavus, suk tave kelmas!. KlvrŽ.
nė̃ kélmui šùtęs niekam netinkamas: Tinginys žmogus nėra nė kelmui šutęs. Vvr.
tráuk (ką)kélmas keiksmas, sakomas numojant į ką ranka, atsisakant ginčytis: Trauk kelmas tuos rūpesčius visus!. Prn.
kélmus vartýti sunkiai dirbti: Gal kelmus vakar esi vartęs, kad nū iki pietų lovoj druni?. KrvP. Kelmus nevartys, ale bile gyvens, tegul gyvena. Krč.
kelmaĩ žìno nežinia: Kelmai jį žino, kur jis yra. Jrb. Kuomet ana parvažiuos, kelmai žino. Trk.
kélmas žìno nežinia: Nusidangino ir gyvena kelmas žino kur!. Krt. A kelmas aną čia žino, ko jis norėjo. Grdm. Vaistai buvo, nuo ko ten, kelmas žino. Yl. Kelmas žino, ar bus ta pagada. Klp.
ant kélmo
1.nenupjauti (javai); nepjautas (šienas): Jau kviečiai ant kelmo sudygo. Gs. Ant kelmo rugiai ir labai geri. Rod. Mūsų šienas dar ant kelmo. Lp.
2.tuščioje vietoje: By tik už Petriuko, kad ir ant kelmo. Adm. Pasodink lietuvį ant kelmo, ir tai gyvens. Šmn.
ant kélmo sėdė́ti nieko nedirbti, dykinėti: Ant kelmo sėdėsi – duonos neturėsi. Vlkv.
į kélmą suvarýti sutrukdyti augti: Mane tas darbas kelman suvarė, aš toks mažutis ir palikau. Svn.
iš kažìn kókio kélmo dýgęs nežinia iš kur atsibastęs: Už kelių varsnų nuo Klubo namų stovėjo valsčiaus kanceliarija, kur raštininkavo iš kažin kokio kelmo dygęs lenkelis Psarskis. Kudir.
iš tõ patiẽs kélmo spìrtas giminė: Mes visi iš to paties kelmo spirti. Snt.
nè iš kélmo išspìrtas
1.pakankamai gudrus, supratingas: Juk aš esu ne iš kelmo išspirta. Jabl. Negi iš kelmo išspirta, kad taip kalbi. Grz. Palaukš! dar ne iš kelmo ir anas išspirtas – atsirūgs tau jį ažkliudžius!. Užp. Kalbininkai, tie vėl ne iš kelmo išspirti, tauzija, kalbina, bet tik jiems daugiau negirdėtų žodžių iš tavęs ištraukus. Vien.
2.pakankamai judrus: Ei, motin, parodykime jaunimui, kad ir mes ne iš kelmo išspirti. – Eik tu, juokdary: iš mudviejų šokėjai kaip grybų rinkėjai. Vien.
nè iš kélmo spìrtas pakankamai gudrus, supratingas, gabus: Meiliai žiūri į draugą meisteris: siuvėjas ne iš kelmo spirtas, atskiria lepšę nuo baravyko!. Cvir. Nesu iš kelmo spirtas, moku atsimokėti už gerą širdį. Balt. Visos tos kalbos ir pavydai kaip tik kėlė Mykolo nuotaiką – pasirodyti, kad ir jis, mažažemis, ne iš kelmo spirtas. Marc. Ir ans ne iš kelmo spirtas. Trk.
iš kelmų̃ vir̃sti vešliai augti: Rugiai iš kelmų virsta. Pls.
iš už kélmo nematýti labai mažas: Aa, tai šitas. Bet iš už kelmo jo nebus matyt. Marc.
nuo patiẽs kélmo
1.nepaprastai: Motina ta mitri nuo paties kelmo. KlvrŽ.
2.labai smarkiai: Lyna ir lyna nuo paties kelmo. Skd.
pas kélmą áugęs Sir. šiurkštus, storžieviškas:
po kélmo toks keiksmas: Pakils sau lėkti [ganomos žąsys] ir nulėks po kelmo. Rnv.
po kelmų̃ toks keiksmas: Eik tu po kelmų namo!. Bgt.
po šim̃to kelmų̃ toks keiksmas: Aš pasakiau – eik tu po šimto kelmų!. Yl.
po kélmu áugęs prš. kvailas:
po kelmų̃ eĩna žinokis: Eina po kelmų, nereikia man tų žirnių!. Graž.
po kélmo eĩti nedorai elgtis: Na, o Stasė eina po kelmo su visokiais velniais. Trk.
po kélmo išeĩti niekais virsti: Buvo išėjęs dvaras po kelmo, ponas nė paėsti nebeturėjo ko. Lkž.
po kelmaĩs išeĩti niekais virsti: Visi karaliai po kelmais išėjo. Šv.
po kélmu išeĩti sugesti: Širdis po kelmu išėjo, ir viskas; aš seniai lavonas esu. Plt.
po kélmu nueĩti išnykti, žūti: Šalta yr. Bitės nueis po kelmu. Krtn.
po kélmo tráuk toks keiksmas: Na ir trauk po kelmo, leisk iškepti!. Trkn.
su kelmaĩs labai (vikrus): Mitrus su kelmais buvo žmogus. Šts.
su pačiù kélmu labai (šalta): Šalta su pačiu kelmu. Gršl.
su víenu kélmu labai: Graži ta ano pati buvo, su vienu kelmu. End.
su kelmaĩs ir velniaĩs sumaišýti iškeikti: Pradėjo keikti, sumaišydamas su kelmais ir velniais. I.
pusiáu su kélmu vidutiniškai: Kaip tau eina? – Taip pusiau su kelmu. Trk.
nė̃ kélmui niekam (tikęs), visiškai (nevertas): Jau ta jų mergučė nė kelmui neverta. Skr. Karvė pienui nė kelmui neverta. Grg.
nė̃ kélmo nieko: Nė kelmo nežinau!. Šl. Aš nė kelmo nežinau, ką man nupirks. Mrj.
kaĩp kélmas
1.apie nejudrų: Sėdi kai kelmas ir nepajuda. Ds. Tas senis eina kaip kelmas. Graž.
2.apie kurčią: Kurčias kaip kelmas. Dkš.
3.apie sunkų: Tas sunkus kaip kelmas. Snt.
4.apie apsileidusį: Paspirdo tik kojom ir gyvena kaip kokis kelmas. Grv.
kaĩp kelmų̃ daug: Kai kelmų pamušta karininkų. Str.
kaĩp apsamanójęs kélmas apsileidęs: Vaikšto kaip apsamanojęs kelmas. Vs.
kaĩp kélmas dėl tūlė̃s sakoma apie dykinėjantį: Jis kaip kelmas dėl tūlės. Šv.
kaĩp iš kélmo išrietė́jęs apie neišmanėlį: Nieko nežinai, kaip iš kelmo išrietėjęs būtumei. Žeml.
kaĩp iš kélmo išspìrtas
1.apie neišmanėlį: Kad jis man atrodo toks lyg iš kelmo išspirtas. Mrj.
2.apie visiškai vienišą: Aš taip esu kaip iš kelmo išspirta: nė man vyro buvo, nė man vaikų yra. Žd. Kaip iš to kelmo išspirtas esu – čystas vienas. Pln.
kaĩp per kélmus nevykęs: Kas čia do darbas, eini kaip per kelmus. Pgr.
saulė nelenkia ir kelmo žr saulė
ne zuikio išspirtas iš kelmo žr zuikis