kẽliais alkū́nėmis visomis išgalėmis: Kad visi dirba keliais alkūnėm, tai ir turi. Žg.
kẽliais alkū́nėmis eĩti labai nusižeminus maldauti: Eik keliais alkūnėmis, negausi pieno lašo iš gaspadorių pirkti, kad esi naujakuris!. Mžk.
kẽlių kẽliais J. iš kartos į kartą:
kẽliais narẽliais eĩti labai nusižeminus maldauti: Eisiu keliais nareliais, ale nueisiu ir išprašysiu. Jrb.
añtras kẽlis apie brolių vaikus: Ji man buvo antro kelio seseria. Brž.
antrì kẽliai ne patys artimiausi giminės: Brolių vaikai – keliai, jų vaikai – antri keliai. LTR. Mamai antri keliai, o man treti keliai su pusseserėm. Pš.
ketvirtì kẽliai tolimi giminės: Tai mes su tamsta, Jasaitiene, vienas trečius, kitas kervirtus kelius kertame. LTR. Mes giminiuodavomės tik lig ketvirtų kelių. Skrb.
trẽčias kẽlis apie pusbrolių vaikus: Mes giminės trečio kelio. RdN.
tretì kẽliai ne visai tolimi giminės: Mes su ja dar giminės – treti keliai. Ėr.
keliùs badýti nósimi knapsėti (snaudžiant): Važiuoja snausdamas, nosim kelius bado. Sb.
kẽliais eĩti
1.nusižeminus prašyti, maldauti: Kad ir keliais eitų, jam nedovanočiau. Slnt. Keliais eisiu, vis tiek atraišysiu. Dglš. Eik man keliais pas pirmininką. Pš.
2.vargingai ką daryti: Neišlaidyk strypų, nabagėle! – bambėjo bobos. – Kuomet nors keliais eidama rinksi.... Žem.
kẽliais išváikščioti rūpestingai išieškoti: Keliais išvaikščiojom tą vietą, kur, ponas viršininkas, sakei – nėra. Gric.
keliùs paleñkti paklusti: Palikau sau septynis tūkstančius vyrų, kurie nepalenkė kelių savo Baalui. Bit.
kẽliais ropóti žemintis: Prieš savo vaikus keliais neroposiu. Lp.
keliùs suleñkti paklusti: Aš pasilaikiau dar septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį. ŠR.
kẽliais šliáužioti pataikauti: Aukštos kilmės! O keliais šliaužioji! Batus laižyti sieki!. Gruš.
kẽliais šliaũžti
1.nusižeminus prašyti, maldauti: Prieš ūkvedžius keliais šliaužk, kol ką gausi. Kv. Keliais šliauši, rankas bučiuosi – nedovanosiu!. Rod.
2.labai norėti gauti: Kitas keliais šliaužtinai šliaužia prie butelio. Rdn.
kẽliais váikščioti rūpestingai prižiūrėti, auginti: Krapštys jis žemę kruvinais krumpliais, aplink kiekvieną grumstą vaikščios keliais. Tilv.
ant kẽlių klaũptis žemintis: Aš ant kelių nesiklaupsiu. Tai būtų žema ir pagaliau nieko iš to aš nelaimėčiau. Tilv.
ant kẽlių nešióti Sir. laikyti prieglobstyje, prižiūrėti (vaiką):
ant kẽlių pùlti nuolankiai maldauti: Pulkim ant kelių, visi krikščionys, didžiai ištroškę Dievo malonės. Strazd. Kas pasimeldė, nuvažiuoja ar nueina toliau, kiti privažiavę ar priėję, iš vienos ar iš kitos pusės, tuoj puola ant kelių. Žem. Norėdama padėti sūnui, motina puolė ant kelių prieš viršininką. Mrj. Bėga pas Moniką, puola ant kelių ir – o laime! – gauna sutikimą tapti gynėja. Trein.
keliù į ùžpakalį šiurkščiai išvarant: Trumpas buvo teismas su sena akla boba: už čiupros, už kupros, keliu į užpakalį ir pro duris laukan. LzP.
į keliùs puldinė́ti nusižeminti pagerbiant: Puldinėjo dukterėlė močiutei keliuosna. Jabl.
į keliùs pùlti nusižeminus prašyti, maldauti: Ana keliuosna puolė – vis tiek nuvedė. Str. Patalėlį klojau, į kelelius puoliau: neduoki, motule, už šelmio bernelio. Ppr. Tai senojo bekerio (kepėjo) puolė į kelius ir meldė atleidimo už apkalbėjimą. Klp.
į keliùs taisýtis stengtis įsiteikti: Gal į kelius kame taisos?. Trk.
ikì kẽlių
1.atrodo viskas įmanoma, lengva bet ką padaryti: Jam visa kas lig kelių. Krs.
2.labai daug: Jis turi mergelių iki kelių. Rdm. Juokų buvo iki kelių. Pd.
ikì kẽlių įklim̃pti patekti (į bėdą): Eigulys su meška įklimpo ligi kelių, susidėdamas su vagims. Jnš.
po kẽlių pùlti maldauti: Juk aš ten puoliau po kelių, juk aš tau rodžiau. Jdr.
kaĩp nuo kẽlių visiškai tyras, nekaltas: Mano duktė kaip nuo kelių, kaip nuo motinos. Slnt.
jūra iki kelių žr jūra
į katės kelį žr katė
liežuvis iki kelių žr liežuvis