dvãsios el̃geta kng. menkysta: Tai būtų ne gyvenimas, Romai. Prislėgtų tuščiai praleistas laikas ir pasijustum niekam nereikalingas, dvasios elgeta, ir tiek. Saj.
dvãsios tė́vas rš. kunigas:
nė̃ gyvõs dvãsios nė kiek, visai nieko (nėra): Jų miestai sunaikinti – juose nė gyvos dvasios. ŠR. Per dieną nė gyvos dvasios nematyti, tylu kaip po maro metų. Žem. Tik iš kurhauzo išėjusios moterys sutiko vos kelis praeivius, o toliau nė gyvos dvasios. Pt. Kieme nė gyvos dvasios. Net šunų nematyti. Simon. Pabrikšt pabaldinau – nė gyvos dvasios. Grd. Atėjęs apvaikščiojau, apsidairiau, ir nė gyvos dvasios neradau. Grž. Stoviu atsirėmęs tvoros ir laukiu. Kad nors kas, nė gyvos dvasios nematyti. Šein. Aplinkui, pats matėte, – nė gyvos dvasios. Ap.
naujà dvasià pùčia pasikeitė laikai, kilo naujos idėjos: Šiandien jau ir gimnazijose ėmė pūsti nauja dvasia. A.
nešvarì dvasià velnias: Buvo žmogus nešvarios dvasios apsėstas. Skv.
paskutìnę dvãsią gáudyti labai sunkiai kvėpuoti merdint: Perkaršęs liūtas drybsojo paskutinę dvasią gaudydamas. Dauk.
paskutìnę dvãsią išléisti mirti: Žmogelis numirė, paskutinę dvasią išleido. Vlkv. Šito[ji] jau paskutinę dvasią išleido. Sur.
piktà dvasià
1.velnias: Per griaustinį pikta dvasia, by kokiais pavidalais pasivertusi, prie žmogaus lenda. Žem. Atsitrauk, pikta dvasia!. End. Kralikas baltas buvo, o ne piktoji dvasia. Vp.
2.nedorėlis: Jug tokios piktos dvasios gundo vyrus, ir gana!. End.
3.įkyruolis: Galvoju, kaip atsikratyti [girtuoklio] kaip piktos dvasios kokios. Mžš.
šventà dvasià tylu, ramu: Per adventą dvasia šventa, po advento dzen dzen dzen (piršliai važiuoja). Kair.
šventà dvasià apie nevalgantį ar mažai valgantį: O, žinote, sako, tas jų amerikonas tai brudo užėstas nabagas buvo pas brolį, šventa dvasia gyveno. Vencl. Juk ir mes ne šventa dvasia mintame, – prisidėjo plonas balselis: – reikia pavalgyti ir apsidaryti. Žem. Ko nevalgai, begi šventa dvasia gyveni?. Pkr.
šveñtą dvãsią įkvė̃pti įprotinti: Vis tik Dievas turėjo išklausyti, nors tiems prancūzams dvasią šventą įkvėpti, kad eitų lenkams pagelbėti. Žem.
tamsióji dvasià velnias: Gal jau tamsioji dvasia jį ant tokio blogo darbo užvedė. Švnč.
tasià dvasià vienodi, tokie patys: Vis tasia dvasia: nei vienų, nei kitų prie žaizdos nedėsi. Kp.
dvasià apgẽso priduso, pailso: Arklių neduoda žabarams parvežti, kol savimi parvelki, dvasia apgęsta.... Žem.
dvãsią atidúoti mirti: Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta". Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią. ŠR.
dvãsią gáudyti sunkiai kvėpuoti (sergant): Ligonis vos kvėpavo – dvasią tik gaudė. Vlkv.
dvasiàs gáudyti sunkiai kvėpuoti (sergant): Grėte, eik atsigulk, juk tu sergi. Tu jau pradedi dvasias gaudyti. Simon.
dvãsios įpū̃sti pamokyti, patarti: Bet kaip tokiam dvasios įpūsi, kad jis neklauso?!. Prn.
dvãsią išléisti mirti: Tuoj numirė ir tie vaikai jai ant rankų, o už menkos valandos ir ji dvasią išleido. Brt.
dvãsią paléisti mirti: Kazokai, išsivilkę ant mėšlyno, taip jį supliunijo, kad vos vakaro sulaukęs tenai pat ir dvasią paleido. LzP.
dvãsios pasiklaũsant
1.smarkiai (mušti): Kad duočiau, kad duočiau tai bezliepyčiai, dvasios pasiklausydama!. Žem. O ponui ne griekas savintis mūsų žemę? Tam utėlei gaspadoriui reikėjo duoti dvasios pasiklausant.... Žem. Duok dvasios pasiklausydamas. KrvP.
2.trūkstant jėgų: Į Plungę ėjau dvasios pasiklausiusi. Krtn.
dvasià pùlti nusiminti: Bet jis, kaip kitados Bruklino gelbėjimo armijoje, kareivių verbavime, nepuolė visa dvasia, dirbo išsivilkęs iš švarko. Cvir.
dvãsią tráukia
1.sunku kvėpuoti (dėl šalčio, karščio, kvapo ir pan.): Verbos, tai verbos! Oras kaip žiemovidžiu – dvasią traukia. Žem. Pirtyje karščiausia – dvasią traukia. Štk. Ėsti nori – dvasią traukia. Eig. Kai reikia ką nors nešti, dvasią traukia. Kv. Kad smirda, dvasią traukia, ir viskas. Trk.
2.malonu: Obuoliai yra tokie kaip auksiniai, švita, kvepia – dvasią traukia. Dr.
dvãsią užim̃ti pritrūkti kvapo: Bebėgdamas taip apdusau, kad dvasią užėmė. Krkl.
dvãsią užtráukti
1.pritrūkti kvapo, sunkiai atsikvėpti: Per apsirikimą išgėriau čysto spirito – man ir dvasią užtraukė. Skd. O kojelių smirdėjimas, dvasią užtraukia. Krš.
2.mirti: Norėjo kaži ką pasakyti vaikams, ale užtraukė dvasią. Krš.
be dvãsios
1.trūkstant kvapo, uždusus (bėgti): Atbėgo be dvasios. Ds. Nelėk taip be dvasios, priilsi. Grž. Parlėkė be dvasios ant arklio ir vėl iškabaldavo. Srv. Ten jie ėjo be dvasios, kol parlėkė. Lnkv. Kogi dabar ana taip be dvasios lekia?. Lb.
2.smarkiai: Talkoje gavo alaus ir degtinės, paskutinę dieną net be dvasios nusigėrė. Žem.
į šveñtą dvãsią atver̃sti sutvarkyti: Tas vagas pakalnėje atverčia į dvasią šventą. Rdn.
į šveñtą dvãsią atvir̃sti susiprasti: Ačiū Dievui, nors sykį ir tetušis atvirto į dvasią šventą. Žem.
į dvãsią eĩti pradėti suprasti: Žinai, jau einu į dvasią. Mrj.
prie dvãsios geras, sąžiningas: Žmogus dar prie dvasios. Ėr. Dar mat prie dvasios žmogus, kad radęs pinigus grąžino. An.
su dvasià
1.apygeris: Miežiai dar su dvasia, juodi. Trs. Man tuos batelius dar giria – sako, su dvasia. Mžš. Dar pirkia su dvasia. Trgn.
2.su saiku, nedaug: Dar čia su dvasia lyja. Ėr. Kad geri, gerk, ale tik su dvasia. Mžš.
3.labai greitai: Kai lietus, tai suvelki tuos audeklus su dvasia. Bsg.
nė̃ dvãsios visiškai (nėra): Praėjusią naktį pelės nė dvasios nebuvo. Lnkv.
kaĩp dvasià be viẽtos apie besitrainiojantį, neturintį kur pasidėti: Vaikšto kaip dvasia be vietos. Grž.
kaĩp be dvãsios skystas, prėskas: Išvirė bulbynė kaip be dvasios. Lkv.
avies dvasia žr avis
kiškio dvaselė žr kiškis
zuikio dvasia žr zuikis
kaip zuikio dvasia žr zuikis