dantų̃ atviepìmas pasilinksminimas: Ženyk juos, ir mums dar dantų atviepimas tektų. Eig.
dantų̃ dygimè (savo) amžiuje: Savo dantų dygime pirmą kartą buvau Vilniuje. Nmk.
ant dantų̃ dygìmo (savo) amžiuje: Ant savo dantų dygimo vieną sykį tebuvau tenai, t. y. per visą savo amžį. J.
nuo dantiẽs dygìmo iš pat mažens: Nuo danties dygimo prastas tas mano vaikas. Gršl.
dantų̃ galaĩs nenoromis (valgo): Susirgo [kiaulė], papjovėm, valgėm tą mėsą dantų galais. Vkš.
nuo dañčio gėlìmo mažai (davė): Tai, davė nuo dančio gėlimo. Šn.
dantų̃ griežìmas aimanavimas: Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Dk. O užsivydėjimas, o dantų griežimas, Dieve Tėve, gelbėk!. Krš.
dantų̃ išplikìmas ko nors gavimas: Ne dėl dantų išplikimo einu, – paveizėti, kaip gyvena. Krš.
dantų̃ kaĩšymas neig. juokimasis, šaipymasis: Nuo dantų kaišymo sotus nebūsi. Vž.
dantų̃ nuvipìmas vaišės: Kad mirtų, būtų dantų nuvipimas ubagams, t. y. duotų gerti, ėsti. J.
dantų̃ pardavinė́jimas neig. juokimasis, krizenimas: Toks jau dantų pardavinėjimas, kad baisu. Kž. Kam dar tas dantų pardavinėjimas?. Rdm.
dantų̃ ródymas neig. juokimasis, krizenimas: Iš to dantų rodymo su bernais – tankiau vaikas. Krš. Įkyrėjo su savo skalijimu, dantų rodymu!. Vencl.
dėl dañčio sópės nevykusiai, apgraibomis: Vėliau įsitraukęs žurnalizman galėdavau sekti užsienio spaudą, versti knygas ir dėl dančio sopės susišnekėti bekeliaudamas po įvairius kraštus. Andr.
nuo dantų̃ sópės apie prastą (darbą): Tai jau jo krutnumas nuo dantų sopės. Rs.
nuo dantų̃ sopė́jimo apie prastą (darbą): Tavo tas darbas tik nuo dantų sopėjimo. Vrn.
nuo dantų̃ sõpsto nevykusiai, atmestinai (atlikti, padaryti): Pataisei ratelį nuo dantų sopsto. Aln.
dantų̃ viršū́ne nelabai, nenuoširdžiai (prašyti): Gal viršūne dantų prašei, kad neatėjo. Mlt.
ãštrūs dañtys apie sugebantį piktai atsikirsti: Jo dantys darosi aštrūs, jis kalba kaip iš knygų. Cvir.
atbulaĩs dantimìs
1.be apetito, prisivertus (valgyti): Laurynas Vainoras kramto atbulais dantimis. Avyž. Karolis atbulais dantimis sukramtė dešros griežinėlį. Bub. Neturiu apetito, valgau atbulais dantimis. Kt. Ką darysi: teko valgyti kad ir atbulais dantimis. Gric.
2.alkanam (gyventi): Jeigu tu ir toliau taip dirbsi, tai atbulais dantimis duoną valgysi. Lš. Atbulais dantimis duoną valgysi, jei nedarbuisi. Lp.
atraitýtais dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Tokią košę atraitytais dantimis gali valgyt. Trg.
atvirkščiaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Neturiu skonio, valgau atvirkščiais dantimis. Mrj.
atžagariaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Atžagariais dantimis gromuliavau elnieną ir galvojau. rš. Ar gardūs virtiniai? – Et, valgau atžagariais dantimis, nelabai patinka. Vb.
visų̃ dañtys baltì iš išorės sunku spręsti: Dantys visų balti, bet už dantų kas yra, tai niekam nežinia. KrvP. Cidra pinigus sukinėjo rankoj, paskui susimanė gerai padėti, nes per vestuves visokio bus svieto, o juk, kaip yra sakoma, visų dantys balti. LzP. Įtari ką? – Ką įtarsi... Visų dantys balti.... Gric. Visų dantys balti – nepaklausi. Šlu.
gerùs dantìs turė́ti mokėti atsikirsti, atšauti: Gerus dantis turi, jo niekas neperkalbės. Jnš. Ji gerus dantelius turi. Skr.
ilgaĩs dantimìs be apetito, prisivertus (valgyti): Žiūrėjau, kaip po visų skanėstų jis ilgais dantimis (o gal be dantų?) ilgai malė burnoje kiekvieną rūkytos kiaulienos kąsnį. Pt.
išvirkščiaĩs dantimìs nenoromis, prisivertus (valgyti): Valgo išvirkščiais dantimis. Gs.
kitùs dantìs įdė́ti primušti: Nesmodyk čia prieš mane, kai įdėsiu kitus dantis, tai žinosi!. Trgn.
sausaĩs dantimìs nevalgęs: Dar esu sausais dantimis – nėra kada valgyt, vis darbų yra. Ml. Išvežė viską, ir palikom sausais dantimis. Krš. Padabosiu, ar tu ilgai sausais dantimis ištesėsi. Prng. Kad taip sausais dantimis būtų snaudęs Doveika, tai ne, tai ne jo gyvai prigimčiai. Katil.
šaltaĩs dantimìs juõktis susilaukti atpildo: Juoksies tu šaltais dantimis, prisilauksi keršto. Lš. Kad tu juoktais šaltais dantimis!. Rod.
šaltaĩs dantimìs pasijuõkti susilaukti keršto: Pasijuoksi šaltais dantimis, palauk!. An.
šaltaĩs dantimìs sėdė́ti nieko nepešti: Ir sėdėsi šaltais dantimis. Ck.
tuščiaĩs dantimìs klapsė́ti būti nevalgius: Tau broliai priklegdinėjo: eik krutėt, ė dar tuščiais dantim klapsėsi, kad neklausei. Grv.
víenu dančiù pakabìnti truputį užvalgyti: Vienu dančiu pakabinau ir vėl išėjau. Švn.
dantìs al̃kštinti be reikalo kalbėti: Ko čia alkštini dantis be jokio reikalo?!. Pd.
dantìs apką́sti nutilti: Anas ir dantis apkando. Dkk. Motina tuoj dantis apkando, kai išgirdo. Km.
dantimìs apžióti susiglemžti viską: Kad įmanytų, dantim apžiotų, kad tik kitiems neatitektų. Jnš.
dantìs atidarýti imti kalbėti (ppr. blevyzgoti): Tas jau dantis atidarė, vaikai, ausis užsikiškit. Jnš.
dañtį atką́sti
1.liautis norėjus, nusivilti, nieko nepešti: Kas į jį bandė kibti, greit dantį atkando. Kv. Aš jau atkandau dantį ir daugiau nesikišu. Pnd. Taip jis norėjo to namo, o dar jau parduoda, regėt, atkando dantį. Vrn. Iš pradžių tai labai jis čia puolėsi į tą mišką, bet paskui atkando dantį. Lkč. Nors kiekvienas buvo ant jos dantį atkandęs ir kitą mergą radęs, bet pagieža nežuvo. Vaičiul.
2.atkeršyti: Ar jau atkandai dantį?. Grž. Pyko pyko, kol atkando dantį, kol atkeršijo. Ps.
3.nepasisekti: Norėjo mane aplenkti, bet atkando dantį. Ds. Ėjo užkietėjusių pagonių krikštyti. Ir visi atkando dantį. Mik.
dantìs atką́sti nusivilti: Lindo lindo prie jos ir atkando dantis, dabar nebereikia. Sk. Sunki ta brigadininko duona, tegu ją bala. Jau aš atkandau dantis – žinau. Mark.
dantìs atkélti imti bartis, prieštarauti: Sako, kad jo troba būtų, kad jis nebūtų užkurinis, būtų ir jis atkėlęs dantis. Jnš.
dañtį atkir̃sti liautis norėjus, atsinorėti, atsikąsti: Jau atkirtai dantį – vieną vagelę išvaręs parėjai namo. Rod.
dantìs atkìšti
1.žiopsoti: Ko sėdi dantis atkišęs, – valgyk, bile duoda. Krš. Sėdėk čia dantis atkišęs, ar jau darbo neturi?. Varn.
2.supykti: Išrėžiau viską, ką žinojau. Ką tu! Tuoj atkišo dantis. Grz.
3.pasidaryti nepatenkintam: Pamatysi, pagyvenus metus kitus su tokiu ir atkiš dantis. Mšk.
dantysè atnèšti grąžinti, atiduoti (priverčiant, pykstant): Numetęs dantyse man atneši, tik per vėlai. Vaižg. Tu man dantyse atneši!. Dkšt. Kaip aš tau duosiu, – dantyse atneši!. Nč.
dantìs atriẽtęs nenoromis, prisivertęs: Bjaurus toks darbas: tik dantis atrietęs dirbi, ir tiek. Sk.
dañtį atsiką́sti nusivilti: Atsikąs dantį ir marti, ir anyta. Pns.
dantìs atsiką́sti nusivilti: Jau ir Petras su tuo namu dantis atsikando. Ps. Ir su kalba jau dantis atsikandau. Vencl.
dantìs atsiraĩtęs nenoromis, prisivertęs: Putrą su pienu prižilindavo ir paduodavo per pietus darbininkams – i[r] valgyk dantis atsiraitęs. Sk.
dantìs atstatýti neig. juoktis, šaipytis: Kol priėdusios, tai besivaipot dantis atstačiusios. Jrb.
dantìs atšìpti nieko negauti: Nuėjau pinigų pasiskolinti, ale atšipau dantis. Vlk. Atšipsi į jį greitai savo dantis. Alv.
dañtys atšìpo labai atsibodo: Turėjom valgyti ilgas nedėles avinieną, kol dantys atšipo. rš. Tegul pasikaria ir tegul liekasi tie, kuriems neatšipo dantys nuo bendro katilo sriubos. Katil.
dantìs áušinti
1.plepėti: Neaušink dantų, užmokesčio negausi. Šl. Neaušink dantų be reikalo. Varn.
2.tuščiai prašyti: Be reikalo dantis aušini, nieko iš to nebus. rš.
dañtys bárška šalta: Kas čia per maudymasis, kad dantys barška. Tt.
dañtys bỹra smarkiai kritikuoja: Tik ypač pabrėžk: ką Dunda gyrė, tai gyrė, bet ką kritikavo, tai dantys byrėjo. Gric.
dantìs blìzginti šypsotis, koketuoti: Sakykit, koks jau buvo tas burtažodis? – blizgina dantis mergaitės. Ap.
dantysè bū́ti nuolat kalbėti apie ką: Kur tik išgirsi, vis ta karė ir karė dantyse, net kylėte kylėja. Žem.
dantimìs čirikúoti labai pykti: Nebijau aš, ką tu dantimis čirikuoji. Pls.
dantìs čiùlpauti rengtis keršyti: Jis seniai čiulpauja dantis. Dglš.
dantìs daužýti mušti: O rekrutai ar džiaugiasi, kai juos prie kaladės prirakina? – surištus į kazermes pristato? – o paskui unteriai ir feldfebeliai dantis daužo?... Myk-Put.
dantìs dė́ti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Dabar, matai, toks laikas, kad, namie sėdėdamas, dantis ant lentynos dėk... – aiškinosi Putelis. Gric. Ateis žiema – ir dėk dantis ant lentynos. rš. Dėkite dantis ant lentynos. Prisigyvenom! – sušvogždė pašnairuodamas į mane. Mar.
dañtys dýgsta uodegojè sakoma apie ilgai miegantį: Ilgai miegi – uodegoj dantys pradės dygti. Srv.
dantìs džiáuti neturėti ko valgyti, badauti: Saulę pramiegojęs dantis džiausi. Švnč.
dantìs džiáuti ant grė̃dų neturėti ko valgyti, badauti: Suvalgyk antsyk viską, paskui džiauk dantis ant grėdų. Dkš.
dantìs džiáuti ant lentýnos neturėti ko valgyti: Tušti visi pašaliai, nors dantis ant lentynos džiauk. Varn.
dañtį galą́sti
1.pykti: Tas paršas Milius, – tęsė toliau Vabalas, vis pikčiau raukdamas kaktą, – kažko ant tavęs dantį galanda. Marc. Aš seniai ant jos dantį galandu. Rdm. Žinoma, tu, suktasprandi, dantį prieš visus galandi!. Sruog.
2.labai norėti gauti: Aš jau seniai dantį galandu ant jūsų vyšnių, gal parduoste?. Jnš. Aš ant šitų slyvų dantį galandu. Mrj.
dantìs galą́sti
1.pykti, rengtis pakenkti: Ansai seniai ant tavęs dantį galanda. Varn. Ans seniai ant mūsų dantis galando, tik vis nebuvo kaip pradėt. Škn.
2.labai norėti gauti: Jei nori, tuojau išperšu: ten merga nors ir be kraičio, bet storai piniguota, tikrai geras kąsnis: nebe vienas galanda dantis, ir tau bus ne pro šalį. Žem.
3.apkalbėti: Visi susirenka ir galanda dantis. Ds. Žinai, žmonės šneka, dantis galanda. Dkš.
4.tyčiotis, erzinti: Jūs visi papratę į mane dantis galąst. Jnš.
dañtį gélti
1.patikti, jausti potraukį: Mano brolis seniai ant jos dantį gelia. Gs.
2.rūpėti: Jam net dantį gelia, kas toje troboje gali būti. Bs. Kad ir man dantį gelia. Katil.
3.norėti gauti: Šinkoriui jau seniai gėlė dantį ant to daržo. Ašb.
dañtį giẽžti pykti, kerštauti: Jis ant manęs dantį giežia. Vlkv.
dantimìs gráužti
1.gailėtis: Nė pažino, nė ko, įlindo kaip šuniui į uodegą (ištekėjo), dabar dantim graužia. Užp.
2.labai pykti: Ir tas graužia dantimis, ir tas graužia dantimis. Dv.
dantimìs griáužti gailėtis: Pripliopei – dabar dantim griaužk. Ktk.
dañtį gríežti pykti: Jis seniai ant manęs dantį griežia. Mrj. Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir norės mums atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėm. ŠR. Aš girdėjau nuo vieno iš lenkų vergučio, jog lenkai seniai jau griežia dantį ant juodriešių. Piet. Vaitas jau seniai griežia ant jo dantį ir įskųstų ponui kaip netinkamą gaspadorių. Myk-Put. Griežė dantį ant kunigo kapeliono ir gailėjo pinigų, gailėjo veltui sugaišęs dieną. Vien. Ko tu ant jo dantį grieži, ką jis tau padarė?. Šk. Tai kad ir Aneliukė ant mūsų dantį griežia. Balt. Jis ant mūsų kiemo dantį griežia. Ps.
dančiù gríežti pykti: Ana griežė dančiu, net griežė iš piktybos. Dv.
dantìs gríežti pykti: Kam tu ant manęs dantis grieži, aš nebijau. Pls. Brolis dantis griežė ant jo už seserį. Grv. Iš apsivylimo pradeda dantis griežti, ir išsiskiria. Krš.
dantimìs gríežti pykti: Kad juos nebaudi – juokiasi, kad baudi – dantimis tik griežia. Donel. Ne tasis drąsus yr, kurs stvėręs už kardo dantimis grieždams, rodos, žvėris koks įniršęs, ant artimo šoka, jo gyvastį ardo. Kudir. Jau vien Šliūpo vardas skatina visus griebti knygą į ranką ir gėrėtis jąja arba griežti iš apmaudo dantimis. Mač-Kėk. O tėvas dantimis grieždavo, kad vaikai nesmoko lietuviškai. Grv.
dantysè įsikándęs apgailėjęs (grąžins): Šiandien nuskriaudei, o ryt atneši dantyse įsikandęs. Mrj.
dantimìs įsikìbęs visomis jėgomis (laikytis): Saugokit savo tarnybą! Laikykitės dantimis įsikibę už valdiškos vietos!. Tilv.
dantìs išbarstýti primušti: Dantis vienam išbarstė. Grv.
dantìs išbìrinti primušti: Tylėk, aš tau išbirinsiu dantis!. Arm.
dantìs išbrãškinti primušti: Neplepėk daug, jei nenori, kad dantis išbraškinčiau!. Ob.
nė̃ dañčiui išbraũkti visai (nėra): Nėr šieno nė dančiui išbraukti. Tr.
dantìs išdaužýti primušti: Iš tokio didelio įpykio norėjo visiems dantis išdaužyti. Lnkv.
dañtys išdýgo subinėjè vlg. juokiamasi iš ilgai miegančio: Ar neišdygo tau subinėje dantys, taip ilgai bemiegant. KrvP.
dañtys išdýgo šikìnėje vlg. juokiamasi iš ilgai miegančio: Miegos, kol šikinėj dantys išdigs. Pnd.
dantìs iškìšti šypsotis, koketuoti: O ji prieš tą vyrą dantis iškišus. Jrb.
dantìs išmaišýti primušti: Geriau nutilk, ba galiu dantis išmaišyt. Dglš.
dantìs išmatóti primušti: Jam už tai tik dantis išmatot!. Lš.
dañtį išmẽtusi turi pavainikį kūdikį: Taip tai, ką sakyt, gera mergelė, tik va, kad dantį išmetus. Sk.
dantìs išpláusti išgerti degtinės: Reikia važiuot į Jonavą turgun dantis išplaust. Upn. Ot buvo alaus – dantis išplaudėm. Švnč.
dantìs išplìkti turėti nemalonumų: Neprašysi daugiau – išplikai dantis!. Grk.
nė̃ dañčiui išràkti visai (nėra): Nėr šieno nė dančiui išrakti. Tr.
dantìs išriñkti primušti: Nenorėk, kad aš tau dantis išrinkčiau. Šv. Aš jam kada kalvek išrinksiu dantis. Arm. Nelok, nes dantis išrinksiu! – kumštį suspaudęs artinosi. – Aš tau!. LzP. Dantis tau išrinkčiau, – pabalino akis Domas. Žem.
dantìs iššiẽpęs piktas: Aš buvau įsitikinęs, kad aplink visi blogi, dantis iššiepę, urzgia ir taiko kur įkąsti. Vencl.
dantìs iššùsti blogo patirti: Jau aš iššutau dantis su juoj būdamas. Vlk.
dantìs iššveĩsti primušti: Aš tau parodysiu, kai dantis iššveisiu, kaip tėvo neklausyt!. Ds.
dantìs ištaisýti primušti: Aš jam ištaisysiu dantis, tada žinos, kaip iš manęs šidytis. Pln.
dantìs ištaškýti primušti: Susičiaupk – dantis ištaškysiu!. rš.
dantìs ištèpti duoti kyšį: Sauso niekas neklauso, ištepk dantis – visi klausys. Užv.
dantìs kabìnti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Miesčionams krautuvė užsidaro – dantis ant lentynos kabink. Krš.
dantìs kabìnti ant síenos neturėti ko valgyti, badauti: Jei nedirbsi, dantis kabink ant sienos. Ds.
dantìs kabìnti į síeną neturėti ko valgyti, badauti: Jei lašinių nepirksi, tai galėsi dantis kabinti į sieną. Skr. Pamatysi, jis greitai dantis į sieną kabins. Ar.
dantìs káišioti neig.
1.juoktis, šaipytis: Aš rimtai [kalbu], o jis dantis kaišioja. rš. Nėr ko čia dantis kaišiot!. Blnk.
2.šiauštis, priešintis: Juk vis nusileidžiu, ir tu nekaišiok dantų. Grk.
dantìs kaišýti neig. juoktis, šaipytis: Kabarkšterėk varlėm lazda, tai nekaišys dantų. Ds. Nekaišykite dantų, kad kas jum neišmuštų. Kzt. Kaišai dantis, kolei balti, kai bus juodi, nekaišysi. Tvr. Nekaišyk dantų, niekas nepirks. Ut.
dantìs kalénti drebėti nuo šalčio: Štai ir jis stovi dabar svetimam mieste, patvory, ir kalena dantis. Bil. Taip ir pakūrei [krosnį], kad reikia dantys kalent sėdint. Sur.
dantimìs kalénti jausti šaltį: Apsivilk šilčiau, paskiau kalensi dantim. Varn. Stovi visi eilėmis tarp barakų skersvėjų... Stovi – ir kalena dantimis. Sruog. Piemenys vėl juokės, kad taip gerai atsakyta „bobai", o Alyzas vis sparčiau straksėjo, kalendamas dantimis nuo šalčio. Balt.
dantimìs kálti jausti šaltį: Eik į trobą, ko čia pusplikis kali dantimis!. Skd.
dantìs kìšti grasinti užklupti: Rodosi, kad iš tikrųjų jis (žiaurus rytojus) jau į mus kiša savo dantis. Pt.
dañtys klẽba senas: Ko čia stebėtis, a[r] pirmoji: žiūrėk, kitam dantys kleba, o pačios reikia, ir gana. Sk.
dantimìs klẽbinti šalti: Kailiniai namie verkia, o tu klebini dantimis. Vlk.
dantìs krim̃sti gailėtis ką negerai padarius: O dar (dabar) jis dantis kremta. Pls.
nórs dantimìs krim̃sk sunku atmegzti, atidaryti: Bobamazgis kai užsiveržia, tai nors dantim krimsk. Dkk.
dantìs láidyti
1.plūsti: Kaip laido ant jos dantis, taip laido. Žem.
2.karštai gintis, atsikalbinėti: Nelaidyk dantų, vis tiek kaltas esi. Krp.
dañtys mãga labai nori (ko valgomo): Aš žinau, tau dantys maga, nori ir tu obuolio. Jnšk. Tau tie pakabinti dantys tik ir maga. Grž.
dañtį maũsti rūpėti, norint užimti (gauti): Rusija užėmė Mandžiūriją, kuri ir Japonijai maudė dantį, nes visai čion po nosia stovėjo. rš. Jam maudė dantį eit pas juos, žino, kad yra alaus. Kri.
dañtį mẽtusi apie merginą su vaiku: Ji jau yra dantį metusi. Brs. Ši panelė jau dusyk metusi dantį. Brs. Gera merga ir gaspadinė, nu kas, kad vieną dantį metusi. Škn.
dantų̃ neapčiáupia džiaugiasi: Toji linksmi linksmi, dantų nebeapčiaupia, kad nebereiks važinėt arų padėt dirbt. Mžš.
dantų̃ neáušia žodžio neištaria (iš baimės): Man vaikai ir dantų neaušia. Trgn.
dantų̃ nedègti mažai teturėti (valgyti): Dantų nedegsim šįmet dėl bulvių. Šts. Su uogom šįmet turbūt dantų nedegsim. Dr.
dantų̃ neišdègti nieko negauti: Lindo lindo tas karšutis ir neišdegė dantų. Bsg. Ten nuėjęs dantų neišdegsi. Šv. Jau ten tu dantų neišdegsi, nemislyk. Grdm.
dantų̃ neišplikýti nieko negauti: Par jį neišplikysi dantų. Krk.
dantų̃ neišplìkti nieko negauti: Neišplinki nuo tų vaikų dantų. Krš. Nebijok, neišpliks dantų nuo tos šykštuolės!. Žem.
dantų̃ neištèkti būti prastai pavalgiusiam: Dantų neišteksi prie prastų gaspadorių. Varn.
dantų̃ neištèpti nieko negauti: Išvažiavo, kur alų dirba, ale dantų neištepę ir sugrįžo. Srv.
dantų̃ neištvil̃kti nieko negauti: Ten žmonės kaip titnagai, niekas ten dantų neištvilksta. Brs.
dantų̃ nekláusti įkąsti: Piktas šuva atitrūkęs dantų neklausia. Trgn.
dantiẽs nenulaikýti ant dantiẽs drebėti nuo šalčio: Spoksojo Šešelga į Girdvainį negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties ant danties. Bor. Lietuvoje tokiose landynėse ir be žiemos būtų per šalta – nenulaikytumei danties ant danties. rš.
dantų̃ nenuviẽpti neapsidžiaugti: Iš anų dantų nenuviepsi: gavau aštuoniolika litų, maniau, kažin ką gausiu. Plt.
dantų̃ nepagailė́ti įkąsti: Nebizeliok šunio, jis dantų nepagailės. Ds.
dantiẽs nepatáikyti ant dantiẽs drebėti nuo šalčio: Danties ant danties nebepataikau, kaip šalta. Kair. Parėjo į trobą danties ant danties nepataikydamas. Varn.
dantìs nepatáiko ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Suėmė toks žvarbis, kad dantis ant danties nebepataiko. Vvr. Taip sušalau, dantis ant danties nebepataiko. Alz.
dantų̃ nepir̃ks sakoma pasišaipant iš nuolat besijuokiančio: Ko tu čia šiepi? Tavo dantų niekas nepirks. Lp.
dantų̃ neprašýti įkąsti: Su šuniu nesierzink, ba šuva dantų neprašys. Trgn. Šuva neprašys dantų. Slm.
dančiù nerìkšterti nieko nevalgyti: Dar aš nū nevalgiau, dar nei dančiu nerikšteriau. Vlk.
dantìs nesíekia dantiẽs dreba nuo šalčio: Taip sušalę – dantis dančio nesiekia. Vlkv. Sušalau – dantis dančio nesiekia. Mrj.
dantų̃ nesudãro apie labai kosintį: Taip kosti, kad ir dantų nesudaro. Trgn.
dantiẽs nesùdeda ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Jis danties ant danties nesudeda – tiek šalta. Rs.
dantìs nesukliū̃va ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Kai sušalau, tai dantis ant dančio nesukliūva. Švnč.
dantiẽs nesuléidžia ant dantiẽs dreba nuo šalčio: Taip šalta, kad danties ant dančio nesuleidžiu. Jnš.
dantų̃ nesuriñkti labai prisitrenkti: Nesisiutink: nulėksi nuo laiptų – dantų nesurinksi. Krš.
dantų̃ nesusiriñkti būti labai sumuštam: Jeigu jis dar tūpčios ir bandys grįžti į fabriką, prižadu, kad šis vyrukas savo dantų nebesusirinks visoje Šiaurės Amerikoje. Cvir.
dañtys niẽžti ima noras (papasakoti): Ką išgirstu apšnekant, dantys niežti pamauti (teisybę pasakyti). Krš. Taip dantys niežti, bet tyliu. Lk.
dantìs nuė́sti pasenti: Aš jau dantis nuėdžiau, ale ir dabar dar mane kiti už nosies pavedžioja. Žg. Žmogus, dantis nuėdęs, proto neįgausi. Slnt.
dantìs nusiláužti įkliūti: Pamatysi, kaip dantis ir jie nusilauš taip daug griebdami. Sk.
dañtį padė́jęs apie nuolatinį svečią ar lankytoją: Aš jau ir dantį padėjęs pas juos. Pun.
dantìs padė́ti ant lentýnos Al. badauti:
dantìs padė́ti ant palýčios neturėti geresnio valgio: Anys jau padėjo dantis ant palyčios, viską duktelei sukišė. Grv.
dantìs padžiáuti
1.imti badauti: Ažkart viską suvalgysi, o paskui dantis padžiausi. Švnč.
2.pastipti: Ir užsibaigė meškyna, priešais saulę padžiovė dantis. Tvr.
dantìs padžiáuti ant lentýnos Vrn. neturėti ko valgyti:
dañtį pagalą́sti paerzinti, papykinti: Jis dirba garbarnėj, sunkiausiai už visus, bet todėl niekad nepraleidžia progos pagaląsti dantį į tėvelį. Cvir.
dantìs pagalą́sti
1.apkalbėti: Ant tavęs visų dantys pagaląsti. Varn.
2.siekti užvaldyti: Giminė, o dantis pagalandęs ant mūsų gero. Varn.
dantìs pakabìnti
1.neėsti, neturėti ko ėsti: Jau gyvulėlis gauna ką norint, nebstovi dantis pakabinęs. Vgr. Kažkodėl karvės dantis pakabinę, rodos, ir pataikiau šerdamas, ir ką. Srv.
2.neturėti ko valgyti: Kai nieko neturėsi, tai ir sėdėsi dantis pakabinęs. Tr. Tokį nevėkšlį papjovė, suvalgė, o dabar ir pakabino dantis. Jnš. Dabar išmėtysi lašinius, o paskum dantis pakabinsi. Rgv. Marš valgyti, paskui visą dieną dantis pakabinęs būsi. Pjv.
3.uiti, graužti, kibti: Per kiaurą žiemą kaip kokia vergė viena dirbu, visus gyvulius veizu, o jūs tik dantis ant manęs pakabinti temokate.... Žem. Jis ant manęs dantis pakabino jau koki metai. Mrk. Argi nematai, kad visi ant tavęs dantis pakabinę?. Paukš. O tas vis ant manęs dantis pakabina. Trg.
4.spoksoti, žiopsoti: Čia daug kas dantis pakabinęs į juos žiūri. Paukš. Truktels porą kartų, veizėk, jau ir pakabinusi dantis į šienpjovį. rš.
dantìs pakabìnti pagrebėstyjè badauti: Suėsk suėsk viską iš karto, paskui galėsi dantis pagrebėsty pakabint. Všk.
dantìs pakabìnti ant grė̃dų badauti: Be darbo tai pakabink dantis ant grėdų. Mrj.
dantìs pakabìnti ant lentýnos Kt. badauti:
dantìs pakabìnti ant pẽčiaus badauti: Galėsi dantis pakabinti ant pečiaus, jei nepasiruoši maisto. Šk.
dantìs pakabìnti ant síenos badauti: Suėskime viską per vieną dieną, o paskui pakabinkime dantis ant sienos. SnV.
dantìs pakabìnti į bálkį badauti: Lauk dantis į balkį pakabinęs. Kal.
dantìs pakabìnti į gémbę badauti: Pamaldas pirks, sugriautas bažnyčias taisys, o žmonės galės dantis į gembę pakabinę badu dvėsti. Žem.
dantìs pakabìnti į síeną Alvt. badauti:
dantìs pakaišýti pasijuokti, pasišaipyti: Eina į bažnyčią dantų pakaišyt. Ėr.
dantìs pakárti ant tvorõs badauti: Jau jos dantys tai pakarti ant tvoros už vaiką. Krok.
nė̃ dañčiui paràkti visai (neturi šiaudų): Nebeturim šiaudų nė dančiui parakti. Krž.
dantìs pardavinė́ti neig. juoktis, šaipytis: Pardavinėk pardavinėk dantis, ar neišdauš kas!. Krš. Nepardavinėk dantų be reikalo!. Rdm. Šipyta, dantų nepardavinėk, čia tau ne turgus. Prng. Visą buitį toj boba pardavinėjo dantis, o ne darbujo. Rod. Ko čia pardavinėji dantis?!. Vlkv.
dantìs parduodinė́ti neig. šaipytis: Ko čia dantis parduodinėji, kas yra?. Rod. Ana tik parduodinėja dantis nežinia už ką. Pls.
dantìs parė́sti labai įgusti, įgyti patyrimo: Jis ant to darbo dantis parėdęs. Ds. Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir dantis parėdžiau. An.
dantìs paródyti
1.nusijuokti, nusišypsoti: O kai ateis, tai gal dantis parodysi. Ds. Vaikas jau sveiksta, jau dantis parodė. Sk. Prasišviepė, dantis parodė, ir nuėjo. Krš. Tu ir an peklą nueitum, kad tik tau dantis parodytų mergiotė. Ps.
2.įgelti, įskaudinti: Egi va šis, visai padorus žmogelis buvo, tylus, ramus, o leisk – ir jis dantis parodys. Vien.
dantìs parválgyti labai įgusti, įgyti patyrimo: Ant šito darbo dantis jau parvalgiau. Lš.
dantìs pasikabìnti į gémbę neturėti ko valgyti: Visus metus velniai drybsojo, nu dabar dantis į gembę gali pasikabinti – netur nė duonos kąsnio. Šv.
nė̃ dañčiui pasikrapštýti visai nėra (šieno): Nebėr šieno nė dančiui pasikrapštyt. Ob.
dantìs pasipustýti pasiruošti (ginčytis): Su šeimyniškiais kirtosi dantis pasipustęs, tik su Tiliumi laikėsi kiek mandagiau. rš.
dantìs paskaitýti primušti: Greitas išsigert, dar greitesnis susipešti, dantis paskaityti, pakaušius padaužyti. KrvP. O velniui čigonui kitą ketvergą paskaitysim dantis. Cvir.
dantìs pláuti gerti (svaigalų): Važiuojam į smuklę dantų plaut. Kt. Kas kur dantis plovė, ten tegul ir valgo. rš.
dantìs praė́sti
1.daug laiko praleisti (bergždžiai): Dantis praėdė, kol proto įgijo. Mrk. Apie daug ką reikėjo patiems pagalvoti ir daryti pagal savo sąžinę, bet dantų nepraėdęs proto neįgausi. Avyž.
2.labai įgusti, gerai nusimanyti: Jau jis dantis ant to praėdęs. Kb. Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis. Lkč. Aš jau dantis praėdžiau šitą duoną valgydamas. Sv. Aš dantis praėdžiau namų ir laukų darbus bedirbdama. Ar. Nekišk nosies į miško prekybą, kur jo senelis jau dantis praėdė. Trein.
dantimìs prakalénti kurį laiką kęsti šaltį: Nereiks grįžti namo su pilnu „katuku" (bekonų gardu) kiaurą naktį šaltyje dantim prakalenus kilometrinėje eilėje. Trein.
dañtį praką́sti gerai išmanyti, būti įgudusiam: Dantis prakandęs ant bičių laikymo. Vrn.
dantìs praválgyti
1.daug laiko praleisti (bergždžiai): Dantis pravalgei, rūrą praperdei, o dar nežinai, kaip paskaityt. Čk.
2.labai įgusti, gerai nusimanyti: Dėl sviesto gerumo manęs neapgausi – dantis sviestu pravalgiau. Mrj. Aš dantis pravalgiau pas svetimus dirbdamas. Dkš. Jisai ant to dantis pravalgęs. Btg. Tėvas pradėjo kalbėti, kad jis kai ko nežino, bet apie bankus – tai ir dantis pravalgęs. Balt.
dantìs pravérti pasakyti: Ar tu negalėjai dantų pravert. Žg.
dantìs priką́sti
1.nutilti: Prikąsk dantis neplepėjęs. Grž. Aš tau sakiau: tylėk, prikąsk dantis!. Mžš.
2.nutylėti, nepasakyti: Blogai, kad tu nemoki dantų prikąst, kur reikia, juk žinai, kad su teisybe toli neisi. Lnkv.
dantìs ródyti
1.juoktis, šaipytis, juokauti: Suėjo ir rodys dantis per mielą dienelę!. Alk. Ko čia dantis rodai?. Grdm. Tas pienburnis negali užimti tarnybos, be to, jeigu būtų valdžios siųstas, būtų rimtas ir nerodytų dabar dantų. Andr. Jaunai mergiotei nepritinka dantis rodyt kožnam berniokui. Ps. Petras ėjo rimtai, nes neturėjo mados rodyti dantis su mergomis. Žem. Švaipos sustoję, dantis rodo. Krš. Magdė prieš Joną vis dantis rodo. Kv. Mokiniai dūko, spardė futbolą, rėkavo, kiti pakraščiuose sustoję mergaites kalbino, dantis rodė. Paukš. Nesuprantu, ko tu rodai dantis, – ūmai atsisuko jis. Daut.
2.būti akivaizdžiai matomam: Vargas rodė dantis iš visų kampų. Kudir.
3.priešintis, šiauštis: Čia, bral, juk garbės reikalas. Inteligentas jau dantis rodo. Avyž.
4.gąsdinti: Nerodyk dantų, aš jų nebijau. Mrj. Nerodyk kaip šuo dantų. Srv.
dantìs skaláuti gerti, girtauti: Einam dantų skalaut. Lp.
dañtį skaudė́ti
1.rūpėti: Jai seniai jau dantį skauda, kaip tą suknelę nusipirkt. Lkš.
2.pavydėti: Daug kam dantį skauda per mus. Šmk.
nèt dañtys sprógsta apie godžiai valgantį: Išėjus sargybiniui, sesuo metėsi valgyti: duoną laužo, sviestą su pirštu tepasi, arbatą pilasi, kad kemša, net dantys sprogsta. Žem.
dantìs statýti atsišnekėti, priešintis: Juozukas nė vienam nenusileidžia: jis prieš visus dantis stato. Prn.
dantìs sučiáupti nutildyti: Tokiam senam vilkui jau labai sunku dantis sučiaupt. Šl.
dantìs sudė́ti ant lentýnos neturėti ko valgyti, badauti: Dabar jam tik dantis sudėt ant lentynos ir laukt, kol galas ateis. Nč.
dantìs sudė́jus nesikišant: Reikia dantis sudėjus sėdėti – nėr ko kištis. Smal.
dañtys sudýgo gerokai pagyvenęs: Jau dantys sudygo, ir aš nebuvau girdėjęs, kad būtų kur tų vabalų. Krž.
dantimìs suė́stų apie piktą, kerštingą: Įmanytų, dančiais žmogų suėstų. Jnšk.
dantimìs sugríežti labai supykti: Ans dantim sugriežė, ale nutylėjo. Varn.
dantìs suim̃ti nutildyti: Jei aš tau nesuimsiu dantų, tai nekur aš būsiu. Lp.
dantìs suką́sti
1.nutilti: Aš tau kartą sakiau, kad sukąstum dantis. Lš. Bet ji sukando dantis ir kentėjo dėl savo nelaimės. Skrb. Bet kai Ėtmė sukando dantis, kai valdžios vyrai ją mėgino apklausinėti, taip ir liko. Simon. Sukando dantis, kantriai nutylėjo. Zur.
2.pakentėti: Kęsk kantriai, sukąsk dantis, tai likimo ranka, – turbūt jos dar nepažįsti!. Simon. Aš paimsiu save į rankas, sukąsiu dantis ir pakentėsiu kurį laiką. Tilv. O gal sukąsk dantis tuos šešis mėnesius, pakentėk kaip nors?... Gran. Adomas sukando dantis. Sėdėjo tylomis abu. Balt.
dantìs sukándęs kantriai: Ir eina žmogus dantis sukandęs, o ką padarysi. Yl. Kenčia žmogus dantis sukandęs. Ds. Tyli tyli žmogus dantis sukandęs. Sdk. Juk ilgai šitaip dantis sukandęs kamavaus, kol išdrįsau savo motinai išsipasakoti. Pt. Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį. Dovyd. Pavargsti, turi atsikvėpti. Bet sukandęs dantis tari sau – reikia eiti, ir vėl atsitiesi. Zur. Tą sekmadienį sukandęs dantis be perstojo ūžino traktorių. Ap.
dantìs sukratýti į gérklę sumušti: Aš tau dantis į gerklę sukratysiu!. Nt.
dantìs suriñkti apkulti: Surinksiu tau tuojau dantis!. Knv.
dantìs susiriñkti į sáują būti sumuštam: Dantis susirinko saujon, kaip netylėjo. Arm.
dantìs suskaitýti primušti: Būtų ir suskaitęs dantis, jei žmonys nebūtų sulaikę. Varn. Palauk tu man, aš tau dantis suskaitysiu!. Skd. Nebe pirmam dantis suskaitė. Užp.
dantìs suturė́ti nutylėti: Jaunam visur reikia dantys suturėt. Trgn.
dantìs šiepdýti šypsotis: Ana šiepdo dantis, reikia nereikia. Grv.
dantìs šiẽpti akivaizdžiai reikštis: Šaltis stiprėjo. Atrodė, kad jis vis labiau šiepia dantis. rš.
dañtys táuška šalta: Man jau dantys tauška, o ano dar nematyti. Varn. Mano draugo betaušką dantys; laimė dar, kad tatulėliai susimylėjo leisti pasišildyti. Žem.
dantìs táuškinti kęsti šaltį: Išvarstėt trobą, o dabar tauškinkiat dantis per naktį. Slnt.
dantìs trãškinti rodyti neapykantą: Dantis traškina mane pamačiusi. Vn.
dantìs turė́ti užkándus Aps. būti nekalbiam, tylėti: Aš neturiu dantų ažukandus. Brsl.
dantìs užčiáupti nutildyti: Kad Marė žinotų, kame Kostutis, tuoj jam praneštų, kaip jį nekaltai apkalbinėja... Tegul pasirodytų – visiems, labiausiai Mortai, dantis užčiauptų. Žem.
dantìs uždarýti nutildyti: Būtinai reikia tą suskutį išvaryti, visiems dantis uždaryti. Žem. Nežinau, kaip jam reikės dantis uždaryti, jis smarkus žmogus. Sk.
dantìs užkalbdýti atkalbinėti: Ko tu užkalbdai jam dantis?. Grv.
dañtį užkalbė́ti
1.įtikinėjant apgauti: Neužkalbėsi tu jam dančio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas. Ut. Aš pats bandysiu jam dantį užkalbėt. Kt. Naujasis pirmininkas dantį užkalbėti moka, tik kai paklausi, ką už darbadienį gausiu, pyksta. Bub.
2.stengtis išsiteisinti: Ko čia sveikam dantį užkalbi – kaltas esi, ir tiek!. Rgv.
dantìs užkalbė́ti įtikinėjant apgauti: Tu čia man neužkalbėk dantų!. Mrj. Tu man nekalbėk, – piktai atsikirto žmona, užstodama sūnų. – Dantų neužkalbėsi. Krėv. Laiko, sakai, nesuradot. Ką tu čia man dantis užkalbi!. rš. Jis man dantis užkalbėjo. Švnč. Liaukis, neužkalbėk man dantų, suprantu, kur suki. Skp.
dantìs užkalbinė́ti įtikinėjant apgaudinėti: Neužkalbinėk dantų – durnių čia nėra. Btr. Užmušti! Čia mums dantų neužkalbinėk. Matai, dar graudins. Ap. Mano drobes? Apie mano drobes tuštuma kaip po maro, nėra ko užkalbinėti dantų. Avyž.
dantìs užkìšti uždrausti kalbėti, nutildyti: Man turėjo būti akys užrištos ir dantys užkišti. Kltn. Buvau, mačiau, man dantų neužkiši!. LzP.
dantìs užrìšti uždrausti kalbėti, nutildyti: Niekas jūsų dantų neužriša, kalbėkit sau, ką tik norit. Žem. Užrišti dantys, nebegali loti. Krš. Dantis užrišt anam ar nemoki?. Kž.
dantìs užšnekė́ti nusukti kalbą nuo nemalonios temos: Žiūrėk, dantis užušneka. Aln.
dañtį užžadė́ti
1.prisimeilinti, įkalbėti (apgaunant): Anys, matai, ažužadėt dantį moka, kam nesopa. Ktk.
2.apsimesti: Dar pagali, ale tik kitam dantį ažukalba. Klt.
dantìs valdýti patylėti, neliežuvauti: Valdyk dantis, kad nenori gaut į kailį. Jnš.
dantìs vérti ant šniū̃ro badauti: Neduok Dieve, kad būtų karas: dantis ant šniūro reikėtų vert. Jrb.
ant dantiẽs
1.patinkamas (valgis): Kaip regėt, ne ant dančio tau šitas valgymas. Vrn.
2.truputį: Petrai, girdi, atnešk čia seniai buvusiam svečiui sūrio, gal kokį šlaką ant danties. Dovyd.
ant dantų̃
1.visiems prieinamas, paimamas (koks valgis): Čia ant dantų obuoliai – visi praeidami skina. Rm.
2.nuolat pykstamasi: Koks čia gyvenimas, tik ant dantų. Prn.
ant karštų̃ dantų̃ supykusiam, liejančiam pyktį (pakliūti): Kaimynė kad atbėgo ant karštų dantų, tai kad pakėlė triukšmą. Mrj. Papuolei, vaikeli, tu man ant karštų dantų, nulupsiu aš tau kailį. Jz.
ant víeno dantiẽs labai mažai, truputį: Nors ant vieno danties atnešk ir man lapienės paragaut. Vrn. Atnešė sūrio tik ant vieno danties. Ll. Ten ant vieno danties anam tas kiaušis. Žr.
ant dantų̃ atsistóti užkliūti: Ką turėjai, tą ir tebeturi. Tau mano pati ant dantų neatsistojo!. Balt.
ant dantiẽs im̃ti erzinti, pašiepti: Tėvas ėmė sūnų ant dančio, ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo. Rod.
ant dantų̃ im̃ti erzinti, pašiepti: Visą vakarą ėmė jį ant dančių. Jnšk.
ant dantų̃ laikýti erzinti, pašiepti: Visi jį laiko ant dantų, prasimano visokiausių dalykų. Mrj. Jį visas kaimas ant dantų laiko. Sv.
ant dantų̃ nešióti apkalbėti, pajuokti: Tai tą ant dantų nešioja. Krns. Ant dantų taip visi ir nešioja. Ds. Ką gi veiks bobos, tik ant dantų ir nešioja. Aln.
ant dantų̃ nèšti apkalbėti, pajuokti: Dabar jau daugelis mane ant dantų neša – vis aš ir aš. Švnč.
ant dantų̃ pagáuti išjuokti: Mes jį kad pagavom ant dantų!. Mrj.
ant dantiẽs paim̃ti paerzinti, pašiepti: Visi vyrai Bridulį su Baiboku ant dančio paėmė. Gric.
ant dantų̃ paim̃ti pašiepti, pajuokti: Gatvėje stovinti publika porelę paima ant dantų, ir ji iš lango dingsta, pavėluotai supratusi neatsargumą. Tilv. Kad mes visi tave paimsma ant dantų, tu į trobą daugiau bijosi įeiti. Ll. Bobos mane ant dantų paėmė. Krkl. Paėmė bobos ant dantų. Pns.
ant dantiẽs pakliū́ti būti apkalbėtam: Visus apšnekėjom, ir tu buvai pakliuvęs ant danties. Ėr.
ant dantiẽs papùlti būti apkalbėtam: Mūsų mergelka Mažrimienei ant danties papuolė. Kv.
ant dantų̃ sueĩti susibarti: Nebuvai su ja suėjus ant dantų, tai ir džiaukis, ba aš ją žinau. Mlt.
ant dantų̃ turė́ti pašiepti, pajuokti: Visos bobos turi tave ant dantų. Lp.
ant dantiẽs uždė́ti
1.šiek tiek užvalgyti: Ilgai negaišk, šį tą ant dančio uždėk, ir einam į mišką. Sk.
2.truputį (duoti): Duok ir man obuolio nors ant dančio uždėti. Vj. Kiek ten davė – ant dančio uždėt, o girias, kad davė. Jnš.
ant dantiẽs užeĩti panorėti; pasakyti: Paisai, kas jai ant danties užeina. Mrj.
ant dantiẽs užmèsti kiek užvalgyti: Užmesk ką nors ant dančio, ir bėgam dėti šieną į žaginius. Sk. Pasipustyk delnus, šįvakar bus ką ant danties užmesti. Katil.
ant dantų̃ užmìnti kliudyti, kliūti: O kuo gi aš tau ant dantų užmyniau?. Balt.
ant dantiẽs užpìlti pasigerti: Buvo vyrai jau ant danties užpylę. rš.
ne ant tõ dantiẽs užsistóti neįtikti: Ne ant to dančio užsistojai gal, sunku šitokiam įtikt. Skdt.
nė̃ ant dantiẽs labai nedaug, tik truputį: Kiek čia tepadėjo valgyti, nė ant danties. Brs.
į dantìs dúoti mušti: Duok į dantis, kad apsilaižytų, kitaip nuo ano neatsikratysi. Krš.
į dantìs gáuti būti sumuštam: Kitą sykį į dantis gausi. Varn.
į dantìs įsikándęs priverstas, kad ir piktuoju (duoti, atiduoti): Tegul neveža. Į dantis įsikandęs atneš!. Saj. Jei nenori geruoju, į dantis įsikandęs atneši. Varn.
į dañtį įtvìnti įstrigti: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino. Žem.
į dantìs nedabóti iš eilės imti, nesirinkti: Kad vėžys, būt greitai pasmaugęs, anas dantysen nedaboja. Švnč.
į dantìs neįmèsti veltui neduoti: Sėdėk sėdęs, niekas į dantis neįmes. J.
į dantìs neveizė́ti nesirinkti: Ar nepasidabojo? – juokėsi urėdas. – Dovanom niekas neveizi į dantis.... Žem. Smertis į dantis neveizi. Yl.
į dantìs nežiūrė́ti
1.nesirinkti, iš eilės imti: Smertis į dantis nežiūri, ar senas, ar jaunas. Šll. Mirtis nežiūri į dantis. Erž.
2.nepataikauti: Nežiūrėsiu aš tau į dantis, kad pilsiu, tai bus pilta!. Lnkv. Tau niekas į dantis nežiūri, ir tu niekam nežiūrėk. Grž.
į dantìs pagriẽbti išjuokti: Pagriebė jį į dantis. Gs.
į dantìs plãkasi labai geras: Vasarojus į dantis plakas. End.
į dantìs spìginti tikėtis gauti (valgyti): Neišsivirsi, nepakąsi kąsnio, kai sustoję, išalkę meilys, spigins į dantis. Žem.
į dantìs ver̃sti smarkiai gerti: Paėmęs pilną taurę vertė sau į dantis. Žem.
į dantìs žiūrė́ti taikstytis, nieko nedaryti: Ar gal jie tau į dantis žiūrės, kai tu jų turtą glemži?. Balt. Lupdavo? – Ar į dantis žiūrės? Įpildavo. Marc. Žiūrėsiu mat aš tau dantys[na]!. Aln.
anė̃ į dantìs visai (nesirūpina): Visą patogumą taisyti aukštesnei luomai, o apie darbininkus ar darbininkų moterų vargų pagerinimą anė į dantis. Žem.
nė̃ į dantìs visai (ne): Nupirkom tokią lepnią karvę, rugienių šiaudų nė į dantis neima. Krp. Tokio viralo negalima nė į dantis. Žem.
ikì dantų̃ smarkiai (apsiginklavęs): Užtenka, rodosi, iš mano pusės parodyti jiems mandagumo, ir aš jiems dėkinga, kad jie, pergalėtojai, iki dantų apsiginklavę, neparodė noro manęs kokiu nors būdu užgaulioti. Pt.
iš dantų̃ neišeĩti nuolat šnekėti: Dabar tos muštynės iš dantų neišeina. Škn. Tokios ir tolygios kalbos iš piemenų, pusbernių dantų neišeina. Žem.
iš dantų̃ neiškrìsti būti nuolat apkalbamam: Jau aš ten jiems, matyt, iš dantų neiškrintu. Skr.
iš dantų̃ neišléisti visą laiką kalbėti apie ką: Motina marčios neišleidžia iš dantų. Kv.
iš dantų̃ nepaléisti nuolat apkalbinėti: Jis jau manęs nepaleidžia iš dantų, darko ir darko. Jrb.
per dantìs braũkti pajuokti: A, tu jau mane per dantis brauki. Šr.
per dantìs iškóšti sunkiai, nenoromis ištarti: Širdyje jis kietai sumanė ir tai per dantis iškošė: jį taip įjungsiąs į darbą kaip Petrą. Vaižg. Kitam sunku ir žodį per dantis iškošt. Kt.
per dantìs kóšti pašiepti: Vai tu mėgsti mane per dantis košt. Kt. Jis visus kaimynus košia per dantis. Kt.
per dañtį patráukti pašiepti: Jis taip moka gražiai per dantį patraukti. Šl. Tada ji taip ir patraukia jį per dantį už tokius kvailiojimus. Simon. Buvo geriausia proga patraukti per dantį. Avyž.
per dantìs pérleisti
1.paragauti: Degtinės negėriau, tik per dantis perleidžiau. Pbr.
2.pašiepti: Pasijuokti galima, per dantis perleisti. Bsg. Jau katrą perleis per savo dantis, tas jau šventas išeis. Ut.
per dantìs pértraukti pašiepti: Jis buvo įpratęs vis kitus per dantis pertraukt. Šln.
per dantìs pérvaryti išjuokti: Turi pervaryti per dantis. Skr.
per dantìs šukúoti pašiepti: Jis papratęs visus per dantis šukuot. Kt.
per dantìs tráukdyti pašiepti: Anys visus per dantis traukdo. Pls.
per dantìs tráukyti nuolat pašiepti: Oi užtrauks užtrauks ant savo vaikų prapultį, kad kitus taip per dantis trauko. Grš. Verčiau neik, o paskui kad kas pasidarys, tai žmonės ir traukys per dantis. Up. Ir kaimynai pradėjo traukyti jį per dantis. SnV.
per dañtį tráukti pajuokti: Tu mėgsti kitą per dantį traukt. Kt. Iš jos visi juokiasi, visi ją per dantį traukia, o ji nesupranta. Prn. Tamstai tai kas, tamstai tai niekis, tik gera proga, – išėjęs gatvėn pradėjau traukti per dantį istoriką. Vien. Kad ėmė ji mane traukti per dantį, tai net turėjau išbėgt. Gl. Apsisukdami traukia ir traukia per dantį, kol žmogui bendras darbas už pragarą nemielesnis palieka. Gran. Nuolat esu traukiamas per dantį, kiekvienas šaiposi iš manęs. ŠR.
per dantìs tráukti pajuokti: Jis visus per dantis traukia. Dkš. Jis visados buvo ant juokų laikomas ir per dantis traukiamas. Piet.
per dañtį trū́ktelėti kiek pašiepti: Anuomet „Raštus" leido tik išrinktieji – J. Erlickas juos ir trūktelėjo per dantį. rš.
per dantìs varýti pajuokti: Ką tu, kaip moka per dantį varyt kitus!. Škn.
per dantìs šmìkšt nieko neliko, nuskurdo: Kaip ištaksavos skolininkai, bus tau šmikšt per dantis. Žem.
po dančiù patinkamas: Jeigu man po dančiu [, tai šneku], jei ne po dančiu, aš nelabai šneku. Grnk. Jiems Petriukas toks tai po dančiu. Pc.
po dantimì nepatinkamas: Aš jam po dantimi, nekenčia manęs. Drsk.
po dantų̃ tinkamas (valgyti): Imkit, sūrelis minkštas, jau jums kaip tik po dantų. Gs.
ne po dantimìs nepatinka: Tavo košė, matyt, jam ne po dantimis. Lš. Aš suprantu, kad tas tavo ištartas žodis jam ne po dantimis buvo. Lš.
pro dantìs nenoromis: Jis pro dantis pasveikino. rš. Benas tada pro dantis klausia: – Tai mums gal eiti namo?. Ap.
pro dantìs išsprū́sti netyčiomis pasakyti: Bet dabar tie žodžiai išsprūsdavo jam pro dantis pusiau sulaužyti ir ne tokie kieti kaip seniau. Mont.
pro dantìs kóšti neaiškiai sakyti: Vaikai, – košia jis pro dantis garsus, – išsiimkit visi iš suolų dėžes, portfelius ar terbas. Ap.
pro dantìs prakóšti neaiškiai ištarti: Paklausė valandėlę vežėjo, suspaudė kumščiais smilkinius ir, išeidamas iš daržinės, prakošė pro dantis iš Balsių Petro girdėtos dainos žodžius. Myk-Put.
pro dantìs prasuñkti neaiškiai ištarti: Tėvas, nežiūrėdamas į sūnų, tik pro dantis prasunkė. rš.
su dantimìs skam̃binti būti neėdusiam, alkti: Arkliai jo, į Šiaulių turgų nuvažiavus, neskambino su dantimis lig išvakarių, nes, vos pabengęs mieste reikalus, grįžo namon. Valanč.
nė̃ su dantimìs jokiu būdu, niekaip: Taip prikibo, kad nė su dantimis neatplėši. Skdv.
už dantiẽs bent kiek, truputį: Parnešk ir man ką nors už danties. Skr. Nors už danties atnešk!. Vrn. Alkanam už dančio, o šuniui už ančio. Lp.
dantìs už dañtį Mšk. apie kerštą: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit.
už dantų̃ kliū́ti apkalbėti: Jam visi už dantų kliūva, nepraleidžia neapkalbėjęs. Jnš.
už dantų̃ laikýti nesakyti, nutylėti: Ji, matyt, ką nors žino, bet už dantų laiko. Skr. Nelaikyk už dantų – supus!. Šk. Nelaikyk už dantų – prismirs!. Grš.
už dantų̃ nesilaĩko apie plepėjimą: Geras liežuvis, tik už dantų nesilaiko. KrvP.
už dantų̃ neužkliū́ti viską išplepėti: Juk Šnekutienei už dantų niekas neužkliūva. Simon.
už dantiẽs užmèsti užvalgyti: Ką šiandien gausim už danties užmest. Mrj.
kaĩp dañtį gẽliamas smarkiai: Blaškosi it dantį geliamas. Erž.
kaĩp nuo dantiẽs gėlìmo labai mažai: Ar daug davė? – Davė davė – kaip nuo dančio gėlimo. Šk.
kaĩp ne sàvo dantimìs nenoromis (valgyti): Valgė, žioburiavo kaip ne savo dantimis, o lėkštėje batviniai nėmaž neseko, kiek įsipylė, tiek ir stovėjo. Žem. Jaunikaitis nesakė nieko, nuliūdęs kažin ko buvo, valandomis ir valgė, ir nevalgė, kaip ne savo dantimis. LzP.
kaĩp ant dantiẽs uždė́ti visai mažai: Davė kaip ant danties uždėti. Pp.
kaĩp be dantų̃
1.lėtai: Ėda kaip be dantų. Skdv. Valgyk greičiau, ko čiaumoji kaip be dantų!. Erž.
2.neaiškiai: Šneka kaip be dantų. Skdv.
kaĩp per dantìs neaiškiai: Šnekėjo, bet tik kaip per dantis. Lp.
kaĩp ne su sàvo dantimìs lėtai: Žiobarauji kaip ne su savo dantimis. Srv.
iš ančio ant dančio žr antis
nuo ančio lig dančio žr antis
arklio dantis žr arklys
ėmimas ant dantų žr ėmimas
giltinė nežiūri į dantis žr giltinė
krutnumas nuo dantų sopės žr krutnumas
kumščiu pamieruoti dantis žr kumštis
liežuvį laikyti už dantų žr liežuvis
liežuvis nesilaiko už dantų žr liežuvis
liežuvį pasikabinus ant dantų žr liežuvis
liežuvį paturėti už dantų žr liežuvis
liežuvį prilaikyti už dantų žr liežuvis
liežuvį turėti už dantų žr liežuvis
lūpos apteks dantis žr lūpa
lūpos neužtenka už dantų žr lūpa
iš nosies į dantis žr nosis
rakčio neišmilminsi dančiui žr raktis
skiedros ritasi iš dantų žr skiedra
smerties dantis matyti žr smertis
smertis paveizėjo į dantis žr smertis
vilko dantis žr vilkas
vilko dantimis žr vilkas
vilko dantys žr vilkas
žodžius košti pro dantis žr žodis
žodžio nelaikyti už danties žr žodis
žodžiai stovi už dantų žr žodis