abiẽm ausimìs gáudyti įdėmiai klausytis: Ji vaikščiojo tarp stalų ir skaitė iš knygos, o mes abiem ausim gaudėm kiekvieną jos žodį ir skubėjom rašyti. Balt. Vaikas abiem ausim gaudė, ką mes šnekėjom. Rd.
abì ausìs ištem̃pti atidžiai klausyti: Reik abi ausi ištempti, kad suprastum. Trg.
ãtviros aũsys apie viską girdintį: Blogai, kad tavo ausys atviros ten, kur nereikia. Mrk.
ìlgas ausìs turė́ti
1.būti smalsiam: Turėk tu jam tokias ilgas ausis – ką reik ar nereik, girdi!. Gs.
2.būti gerai informuotam: Jis turi ilgas ausis. Skr.
kiáuros aũsys
1.nelaiko paslapčių: Motriškų visuomet kiauros ausys. Tl.
2.greit užmiršta: Motriškųjų kiauros ausys. Valanč.
kur̃čią aũsį atsùkti nekreipti dėmesio: Kai žmogus atsuka kurčią ausį įstatymui, net jai maldos tampa pasibjaurėtinos. ŠR.
pìlnos aũsys daug prisiklausęs: Jis mane mokys, būdavo, pasakos – mano ausys būdavo pilnos. Jrb. Jo ausys būdavo visokių atsitikimų pilnos. Ar.
pìlnas ausìs daug (pripasakojo): Tas svetys mums priošė pilnas ausis. Skr. Pilnas ausis pribarabanijo visokių niekų. Rdm.
raudónos aũsys apie norintį atlikti savo reikalą: Jau raudonos ausys, bėk už kampo. Jnš.
sàvo ausimìs netikė́ti stebėtis (teigimu): O kaipgi tu būsi be stikliuko? – paklausiau aš vis dar netikėdamas savo ausimis. – Man jo nebereikia.... Balt. Inspektorė nenorėjo tikėti savo ausimis. rš.
sàvo ausimìs patikė́ti sunkù stebėtis (pasakymu): Jam buvo sunku patikėti savo ausimis: jie drįsta taip kalbėti!. Vencl.
kíek sàvo aũsį visai (nematyti): Regėsi tiek, kiek savo ausį. Lš.
stãčios aũsys rūpi klausytis, dalyvauti: Užgrajino, tai jau ir ausys stačios. Dg. Bobų visuomet stačios ausys. Žg.
suskliaustomìs ausimìs išsigandęs: Suskliaustom ausim ir išbarto šunies šypsniu suvargusiam veide linkčiojo ir dairėsi Krivickas. Katil.
šlãpios aũsys neig. labai jaunas, pienburnis: Dar ausys šlapios, o į mergas jau eina. Prng.
víena ausimì
1.neatidžiai (klausyti): Viena ausimi klausydama motinos, prisiminė, kaip prieš pusantrų metų ji dar tebegulėjo apkasuose. Marc. Mama viena ausia klausė, ką boba kalba, o pati galvojo, iš kur pinigų reik gauti. Kair.
2.apytikriai, užuominomis (sužinoti): Į rusų literatūrą jie maža kreipdavo dėmesio, o viena ausimi nugirstos nuotrupos sudarė visą jų literatūrinį bagažą. Myk-Put. Viena ausimi girdėjau. Brž. Išgirdau viena ausim. Mrj. Viena ausim kažką buvau girdėjęs, bet netikėjau. Bub.
víenos aũsys apie labai sulysusį: Parvažiavo iš ligoninės – vienos ausys. Kv.
nė̃ víena ausimì visai (nesiklauso): O Poviliokas – nė viena ausim. Duoda sau kūjeliu, lyg čia visai ne apie jį šnekama. Balt. Jo melodijų aš nė viena ausim neklausau. Jnš.
aũsį alsìnti skųstis: Kam reikia savo vargais ausį alsinti. Vd.
ausìs apė́sti apie daug ėdantį: Tiekas kiaulių ir ausis jumim apės. Vrnv. Tos kiaulės ir ausis apės. Švn.
aũsys apkur̃to įkyrėjo klausyti: Toks tų vyrų baubimas, kad man ir ausys apkurto. Jnš.
ausìs apléisti nusiminti: Aš ir vėl ausis apleidžiau, mano viltys žlugo. Ob.
ausìs apsidrãskant godžiai (valgo, ėda): Kad ėda ausis apsidraskydamas. Škn.
ausìs apskáldyti apkulti: Aš jam ausis gerai apskaldysiu. Pbs.
aũsys aptẽkusios turi daug (skolų): Skolomis ir ausys yra ano aptekusios. Dr.
ausìs atáušinti apkulti: Aš tau ausis veik ataušinsiu. Klp.
aũsys atbùko nusibodo klausyti: Man ausys atbuko besiklausant tokių negražių kalbų. Mrj.
aũsys atlė̃po aprimo: Pradėjo kumelaitę važinėt, tai ir atlėpo ausys. Lp.
ausìs atmaũkti apkulti: Aš jam atmauksiu ausis, sode pačiupęs. Ėr.
ausìs atplė́šti įdėmiai klausytis: Neprieteliai savo ausis atplėšę bus, tykodami, ką jis dabar sakys. prš.
ausìs atraitýti apkulti, apdaužyti: Už vogimą obuolių vaikams reikia atraityti ausis, nebenorės daugiau. Jnš.
ausìs atsiskleĩdus labai įdėmiai (klausytis): Klausėmos ausis beveik atsiskleidę. Sd.
ausìs atsitąsýti sakoma giriant skanų valgį: Kai skanu labai, tai sako: nors ausis atsitąsai (atsitąsyk) valgydamas. Plš.
aũsys bìjo nemalonu klausyti: Liaukis su bruzginimu – man jau ausys bijo!. Skd.
aũsys dẽga gėda darosi: Kad kausto jį – ausys dega. Ds.
ausìs draskýtis labai skanu: Pirma paragauk, ausis draskysies. Lnkv.
ausìs drãskant godžiai (valgo, ėda): Tą silkę iškepa, sugrūda bulves, išmaišo, ir valgom ausis draskydami. Sk.
aũsys drẽba
1.godžiai (valgo): Srebia, kad ir ausys dreba. Šv. Prie darbo nė vienas neina, ale obelę apžergę maukia, net ausys dreba. Sk.
2.ima baimė: Nieko nesako, bet ausys dreba. Rš. Tada ausys visiems drebėjo. Rš.
ausų̃ dúoti apkulti: Kitas būtų davęs už tokį darbą ausų, o mano žmogus ničnieko. Skr.
ausimìs gáudyti
1.sunkiai girdėti: Įsiklausę ėmėm ausimis gaudyti lyg kaži kokio milžino atsidūksėjimus, plaukiančius iš labai tolimos vietos. Pt.
2.stengtis išgirsti: Kiekvieną Volterio žodį gaudo mergelė ausim ir per mintį į širdį nuleidžia. Kudir.
ausų̃ gáuti būti apkultam: Gausi ausų, nelįsk!. Gs.
ausìs glóstyti malonu klausyti: Man glostė ausis muzika ir lengvas vėjas, atklydęs nuo ežero bangų. Dovyd.
aũsį įdúoti būti nubaustam: Ko čia spardais, ar ne kumelys! – bara kitą: – kojų nesulaikai... nori ausį įduoti?. Žem.
ausìs išgráužti įkyrėti: Eik tu, tos priegaidės jau ausis išgraužė. Švnč.
ausìs išlýginti apkulti: Žiūrėkite, žiūrėkite, tai išlygino ponams ausis, tai išlygino... – kvatojosi iš užpuolikų praeiviai. Mark. Tu tik žiūrėk, kad tau ausų neišlygintų už tokį darbą. Sk.
aũsys išliñko
1.įdomu (klausyti): Ausys išlinko beklausant – taip mokėjo pasakoti. Dr.
2.privargo: Silpnas arklys: išvarė kelias vagas, ir išlinko ausys. Škn.
ausìs išmazgóti viską atimti, nuskurdinti: Kad tu pasirašei man vekselį, aš tau ir ausis išmazgosiu. Brb.
ausìs išpláuti
1.apkulti: Tik kalbėk daug – tuoj ausis išplaunu ir eisi cypdamas. Lkč. Išplovė ausis ir paleido. Mrj. Verta už tai jam gerai ausis išplaut. Alk.
2.sugėdinti: Tai gerai, kad prie visų jam ausis išplovėm. Vl.
ausìs išplė̃tęs atidžiai (klausyti): Išplėtusios ausis klausėva vedvi (mudvi), ką sako ans. J. Moteriškė palipo ant stogo, išplėtus ausis klausės. Valanč.
ausìs išpū̃sti suklusti: Aš ausis išpūčiau, kad išgirsčiau, ką kalba. Šl.
aũsį išpū̃tęs atidžiai (klausyti): Nori, paseksiu pasaką... Tik klausyk ausį išpūtęs: skrido margas genelis. Cvir.
ausìs išpū̃tęs atidžiai (klausyti): Jam visai nereiktų žinoti, o vis jis išpūtęs ausis klausos. Gs. Šnibždas daktarikės: noriu sugauti žodį, klausau ausis išpūtęs. Jd. Magdelė nors ausis išpūtusi klausėsi, bet mažai tesuprato. Žem.
ausìs išravė́ti prilupti: Gali ana tau ausis išravėti, jei neklausai. Varn.
ausìs išsipláuti atidžiai klausyti: Jei negirdi, išsiplauk ausis. Grg.
aũsys išsìplėtė nustebo: Kaip išgirdau, man ausys išsiplėtė. Ms.
aũsys išsìpūtė nemalonu klausyti: Nuo tų visų kalbų man ausys išsipūtė. Klvr.
ausìs išskaláuti apkulti: Kam mušt? Išskalauk ausis ir paleisk. Dkš.
ausìs išskė̃tęs įdėmiai, susidomėjęs: Mama įdomiai pasakodavo, ausis išskėtę klausydavom. Trg.
ausìs išstatýti stebėtis: Tas ausis išstato – kaip čia yra: čia neturėjai pinigų, čia vėl turi. Pgr.
ausìs ištaisýti apkulti: Ištaisysiu auses gyvatei!. Krš. Pasitrauk, ar nori, kad tau ausis ištaisyčia!. Sk.
ausìs ištaškýti apkulti: Tupikui ausis ištaškyčiau susitikęs. Krš.
ausìs ištem̃pti atidžiai klausyti: Danielius ištempė ausis – Kostė su gerom naujienom nevaikščioja!. Paukš. Na, ištempk ausis. Nuo pat ankstyvo pavasario man bloga nuo tų kalbų. Avyž. Juras atsistojo, ištempė akis ir ausis. Cvir.
ausìs ištem̃pęs atidžiai (klausyti): Klausaus klausaus ausis ištempusi, ne ta daina, apsigavau. Žem. Pati klausė ausis ištempus. Kudir. Mes mažieji tik klausėmės ausis ištempę. Skp. Užsidariusi išstovėjo priemenėlėje visą naktį ir vis ausis ištempusi klausė, kur jos ieško ir ar neateina pirtelėn suimti. Vien. Juozapota, visai nustebusi ir ausis ištempusi, tylėjo ir klausė savo vyro. Bil. Šitaip pasėdėjo, pasiklausė ausis ištempęs. Daut.
ausìs išū̃žti įkyrėti (kalbomis): Ausis išūžė bešnekant. Grd. Neramūs vaikai visiems ausis išūžė. Gs. Ausis visiem išūžė su tais savo plepalais. Lkm. Mergelė man ir ausis išūžė su ta permatoma skarele. Kair.
ausìs išver̃sti atidžiai klausyti: Tss! Išverskite ausis!. Sruog.
ausìs išzỹzti labai įkyrėti (šnekomis): Tos kalbos išzyzė motinai ausis. Bub. Visas ausis man tie vaikai išzyzė. Krč.
ausìs išzur̃zti labai įkyrėti (šnekomis): Ausis išzurzė vaikai: duok to, duok šio. Drsk.
ausìs įtem̃pti įdėmiai klausytis: Norėdama suprasti, kas buvo Irenos sakoma, turėjo ne tik ausis įtempti, bet ir akimis sekti kiekvieną jos stambių lūpų judesį. Pt. Visi keturi klausos įtempę ausis, bet girdi tik griežlę. Šein.
aũsys kabaldúoja sakoma apie meluojantį: Tu meluoji – tau ausys kabalduoja. Vb.
aũsys kaĩsta darosi gėda: Kaži ar šiandien nekaista jiems ausys?. Simon. Kad ėmė sarmatyti, net ausys kaista. Gs. Skirmonio rankoje virpteli teptukas, kaista ausys. Avyž. Kad papuoliau tarp tokių senių, kad bliaukoja, net ausys kaista. Kair.
ausìs karpýti
1.būti atidžiam: Karpyk ausis ir dairykis, kad nepult ko. Pl.
2.baimintis: Kas kaltas, tai ir karpo ausis, kad nepagautų. Užp. Kai privažiavom mišką, arklys ėmė karpyti ausis. Blnk.
ausimìs karpýti
1.žvalgytis: Vartykite šieną ir karpykite ausimis, kad neužeitų lietus. Slk.
2.atidžiai klausyti: Karpyk ausim, maž ką nugirsi. Ktk. Žiūrėk, koks gudrus vaikas, tik karpo ausim, karpo. Blnk.
3.baimintis: Ko tu karpai ausimi be reikalo, ko bijai?. Rdm.
4.piktintis: Ausimis jau tas karpo. Švn.
aũsys klàpsi godžiai (valgo, ėda): Gerai ėda, net jų ausys klapsi. Lzd. Geria, ėda, net jų ausys klapsi. Švn.
aũsys klẽba godžiai (valgo, ėda): Tai svotulis valgo – net ausys kleba. Sn.
aũsys klìba godžiai (valgo, ėda): Ryja, net ausys kliba. Brt.
ausìs kraipýti stebėtis: Visi kraipom ausis, ot nuotykis!. Slč.
ausìs krãtant godžiai (valgyti, ėsti): Padėjau ant stalo pieno ir duonos, kad jie kerta, kad kerta ausis kratydami. Jnš.
aũsys krãtosi godžiai (valgo): Kad burzija, tai net ausys kratos. Krkl.
aũsys krùta
1.godžiai (geria, ėda, valgo): Tai kad geria, kad maukia, net ausys kruta. Šmk. Valgo, net ausys kruta. Antz.
2.sakoma meluojančiam: Ausys kruta, meluoji. Ds. Meluoja, net ausys kruta. Kp. Jau meluoji, ausės kruta. Lnkv.
aũsys kur̃sta nemalonu klausyti: Kamgi, Joneli, žirgini broliuką, dėl tokio niekniekio, kad net ausys man kursta. Km.
aũsys lakiója godžiai (ėda, valgo): Ėsi, net tavo ausys lakios. Lp.
aũsys lãksto godžiai (ėda, valgo): Kad ryna, kad ryna, kad kemša, net ausys laksto!. Škn. Musojus nuo pieno sudėjau kiaulėms – ėda, kad ausys laksto. Lkv. Paurija košę, kad ausys laksto. Krš. Taip kąsdavo tą ridiką su bulbėms, kad ausys lakstydavo. Krž. Kad valgom, tai net ausys laksto, žinai, kad valgyt norim. Kpč.
aũsys làpsi godžiai (ėda, valgo): Iš pradžių mano naujuosius šeimininkus tikriausiai stebindavo mano apetitas, – kirsdavau taip, jog, kaip sakoma, net ausys lapsėdavo. Vencl. Kad taiso, net ausys lapsi. Sv. Kertu aš tą sriubą, net ausys lapsi. Sruog. Piemens ėdė, net ausys lapsėjo. Vaižg. Tai anas valgo, net ausys lapsi. Grv.
aũsį leñkti būti paklusniam: Lenksi ausį savo prisakymump ir sergėsi visų jo įstatymų. Chyl.
aũsys lingúoja godžiai (ėda,valgo): Valgo, kad net ausys linguoja. Grz.
aũsys liñksta
1.godžiai (ėda,valgo): Valgo, net ausys linksta. Arm. Gardu negardu, o kemša, net ausys linksta. Gs. Agurkus su medum šveičia, net ausys linksta. An. Obuolį kad triaunija, net jam ausys linksta. Srv. Jis sėsdavo prie stalo ir kirsdavo, net ausys linkdavo, kaip žmonės geba sakyti. Vencl. Kad tik kas duotų, kirstum, net ausys linktų – apsilaižydamas. Glv.
2.gėda (klausytis): Vis juokai, štukos, nėra už ką pykti. Ogi tos kalbelės apie bobarnę, taip gražios, net ausys linksta!. Žem. Taip aš būk sakęs ir taip sakęs... visokių daiktų priskaitė, net ausys linksta, kas ten pripeizota.... Žem. Dieve mano, suaugusiam ausys linksta klausantis, o ką jau kalbėti apie vaikus!. Avyž. Ausys linksta, kai imi galvoti. Ir reikėjo man šitaip apsijuokti prieš visus. Mark.
3.baisu (klausytis): Kiek senieji žmonės pripasakojo apie tokius kraugerius ponus – ausys linksta. Žem. Net ausys linksta klausant tavo keiksmo. Šk. Jei jos (sienos) staiga prabiltų, ausys mūsų pradėtų linkti!. Tilv. Kad drėbė žodį, net ausys linksta. Ck.
4.malonu (klausytis): Milakniui pasakojant ausys pačios linksta klausytis. Dovyd.
aũsys lìnksi godžiai (valgo): Valgo, net ausys linksi. Šd.
aũsys mãzgosi godžiai (ėda, valgo): Kur neatminsi, valgė mūsų barščius, kad ausys mazgėsi!. LzP. Šeimyna, apsėdusi aplink stalą, kliopia juodą putrą, kad net auses mazgos. Krš. Šlepsi paršiokas, net ausys mazgos. Lkm. Valgysi, kad ausės mazgysis. Kž.
aũsys nebìjo malonu klausyti: Geros peršnektės ausys nebijo. Lš.
ausų̃ nèkelia nesirūpina: Mes nė ausų nekeliam apie jį. Všk.
ausimì nèkliba negyvas: Jau ausim nekliba karvė. Švnč.
nė̃ ausiẽs nekreĩpti nesidomėti: Tas nė ausies nekreipia, ką vaikas šneka. Krš. Visą pusdienį loju loju, kad tau ką – nekreipia nė ausies. Škn.
ausų̃ nekreĩpti nesidomėti: Nekreipia ausų anie vyrai. Klk.
ausiẽs nekrùstelėti visai nesidomėti: Kad apibendrins žemes, Amerikonas net ausies nekrustelėjo. Ap.
ausų̃ nelìzginti būti abejingam, nesidomėti, šalintis: Užvargau, užauginau vaiką, o ji nieko nedavė, nė ausų nelizgino, kai prašiau pagalbos. Simon. Sakyk jam nesakyk, o jis ir ausų nelizgina. Slnt. Sakiau anam, kad eitų prie darbo, o ans nė ausų nelizgina. Grg.
ausų̃ nepalìzginti nekreipti dėmesio, šalintis: Anie per savo užkietėjimą ir ausų nepalizgina. rš.
ausimì nesùkerpa apie rambų, nejudrų: Ot rambuolis arklys – jam duoda lazda, o anas net ausimi nesukerpa. Rod.
ausysè nètelpa negalima visko įsiklausyti: Šneka šneka, net ausyse netelpa. Gs.
ausimìs netikė́ti stebėtis: Aš savo akim ir ausim netikiu, ką matau ir girdžiu.... Vien.
ausimì nèveda
1.visai neklauso: Višta kvaksi, o viščiukai nei tąja ausia neveda. Arm. Lig šiol aš ir ausia nevedžiau, ką kur kas ūtura. Tvr.
2.nepaiso: Anas ir ausia neveda, kad šienas neišdžiūvęs. Prng.
ausìs nuáusti apkulti: Jam už tokį darbą gerai ausis nuaudė. Ds.
ausìs nuė́sti apie daug ėdantį: Tie žąseliai mum ir ausis nuės. Sk.
aũsys nukaĩto pasidarė gėda: Jam net ausys iš gėdos nukaito. Vdžg.
ausìs nuléisti
1.bijoti patraukti dėmesį, laikytis nepastebimam: Visi mes tai matome, tik pritrūksta mums drąsos pasipriešinti... tylime ausis nuleidę. Kudir. Tu tylėk ausis nuleidęs. Lp.
2.pasidaryti nuolaidžiam: Tu nuleisk ausis, nešokinėk prieš jį. Lp.
aũsys nuliñko
1.apėmė nuostaba: Paėmęs mano ranką, kai pradėjo pasakoti iš delno, net man ausys nulinko. Žem. Pasikalbėčiau aš su tavim, žmogeli, kad tau ausys nulinktų. Gric.
2.nemalonu klausyti: Nors sykį liaukis barškėjus, man jau ir ausys nulinko beklausant. Gs. Tegul spokso brigadininkas, tegul bent žodį jam pasako. Atrėš taip, kad ausys nulinks. Bub. Man jau ausys nulinko tų kalbų besiklausant. Lkš.
nórs ausìs nupjáustyk apie tylintį: Tyli abudu, nors ir ausis nupjaustyk. Šmn.
ausìs nuplė́šyti apie gardų valgį: Ausis nuplėšyt galima – taip gardūs cibuliai. Kp.
ausìs nuráuti apkulti: Auses nurausiu susitikęs, tegul tik pasimaišo po kojų. Krš.
ausìs nuravė́ti apkulti: Auses nuravėsiu nutvėręs tą krupį. Krš.
ausìs nusidraskýti apie gardų valgį: Prikepė bandelių, pritaisė – vaikai ausis nusidraskys. Ėr. Gardumėlis – nors ausis nusidraskyk. Pšl. Uogienė – nors ausis nusdraskyk. Tr.
ausìs nusiplė́šyti apie gardų valgį: Ausis nusiplėšys bevalgydami – taip gardu. Grž.
ausìs nutrìnti suniekinti: Čia Fokui nutrynė ponia ausis, nulaužė galybę. Žem.
ausìs pabaĩgti įgristi: Maniau, kad ausis pabaigs tas jos karkinimas. Vlkv.
aũsys pabãlo labai išsigando: Man ir ausys iš baimės pabalo. Brs.
aũsį padė́jęs įtempęs dėmesį, atidžiai: Alfonsas klausės padėjęs ausį. Ps.
aũsys pail̃so nusibodo klausyti: Pasakoja pasakoja, net ausys pailsta beklausant. Gs.
ausìs pakabìnti įsiklausyti: Aš tik auses pakabinau ir nekrutu. Krš.
ausimìs pakarpýti kiek pasiklausyti: Reikia ausim pakarpyt. Ktk.
ausìs pakrãtant godžiai (valgo, ėda): Mano ligota širdis jau streikuoja, aš valgyti nė nenoriu, užtat mano abchazas su imeretinu kerta mano lašinius, ausis pakratydami. Sruog.
aũsį pakreĩpti pasidomėti, išklausyti: Viešpatie, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą, paguosi jų širdį, pakreipsi į juos ausį. ŠR.
aũsį paleñkti išklausyti: Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane. rš. Viešpatie, reikoje palenk manęsp ausį tavo. Mž. Palenkiau tik truputį ausį ir priėmiau ją (išmintį). ŠR.
aũsį paliẽsti išgirsti: Netruko Elzės ausį paliesti ir daugiau panašių pastabų. Pt.
ausìs papū̃sti atidžiai klausytis, suklusti: Ausis papūtę kėblinėja, kur nereikia. Vn. Žiūrėk, visi ausis papūtė. Pgr.
aũsį pasíekti išgirsti, sužinoti: Kreivai prelatas žiūrėjo ir į kamendorių Stripaitį, kurio neteisėti darbeliai jau buvo pasiekę jo ausį. Myk-Put. Mokytoja, kurios ausį tas moterėlių niurnėjimas pasiekė, nė kiek nesutriko. Ap.
ausìs pasíekti išgirsti, sužinoti: Tokios kalbos pasiekia ir tėvų ausis, bet ką padarysi. Snt.
ausų̃ pasigailė́ti susilaikyti, ne viską pasakyti: Abejoti reikia, ar tat buvo daroma mano ausų pasigailint. Pt.
ausìs pasistatýti atidžiai klausyti: Nugis išsižiokit, pastatykitės ausis ir klausykit. Valanč.
ausysè paskambė́ti prisiminti: O Viliaus ausyse paskamba motinos verksmas. Simon.
ausìs paskliaũsti suklusus laukti ko nors įvyksiant: Į metų galą jau eik paskliaudęs ausis: kaip tu algą išmokėsi. Plt.
ausìs pastatýti
1.įdėmiai klausytis: Pastatė ausis ir tėmijosi, ką žmonės kalbės, kad turėtų paskui ką pranešti viršininkui. Kudir. Putna Klykūnuos švaistėsi pablyškęs, ausis pastatęs kaip medžioklėj kiškis. Tilv. Išėjęs į koridorių silenciumo metu, jis pastatydavo ausis, bene išgirs kur rektoriaus ar inspektoriaus žingsnius. Myk-Put. Turiu ausis gerai pastatyt, kad suprasčiau. Smln. Silpnoji pusė pastato ausis ir laukia, kol stiprioji pusė pasakys. Žil.
2.susidomėti, suklusti: Nieko sau pieva, – pastatė ausis Grigas. – Vieno tik atolo galima gerą dešimtį vežimų sušienauti. Krėv. O Šnekutienė pastatė ausis: – Kam tu šitą taikai? Juk ne man?. Simon. O kurgi tas? – paklausė popas Kostas ausis pastatęs. Piet. Ramiai! Aš girdžiu ką, – vadas pastato ausis. – Jūs girdit?. Šein. Abu dvasiškieji tardytojai pastato ausis ir akis. Šein.
ausìs pastãtęs atidžiai (klausyti): Klausyk ausis pastatęs ir žiūrėk akis išpūtęs. Gž. Nuo avilio nesitrauk, klausyk ausis pastatęs. Kt. Žmogus būni kaip tas kiškis – tik ausis pastatęs ir klausai. Rod.
ausìs patem̃pęs atidžiai (klausyti): Klauso ausis patempęs. Ds.
nórs aũsį pjáuk labai (pavargti): Vargau privargau, nors ausį pjauk. Slk.
ausìs plė̃sti rš. atidžiai klausytis:
aũsys plýšta apie garsų riksmą ar dainavimą: Rėksmas, klyksmas, beldimas, triukšmas toks, kad net ausys plyšo. rš. Aplenkiu Kavolių kaimą, ten šunų baisi knypava. Ir sukelia jie tokį alasą, net ausys plyšta. Dovyd.
ausìs prabir̃bti prikamuoti, įkyrėti: Tiek mokėdavo pasakų – auses prabirbdavo. Krš.
ausìs prakùlti įkyrėti: Auses prakūlė su toms pasakoms. Krš.
ausìs prarýti galì apie kokį gardumyną: Jeigu druskos pakanka ir ne per tiršta, gali ausis praryti, kai išverda košę [iš arbūzų]. Kp.
ausìs praūžė́ti įkyrėti: Tai, vyrai, ausis man praūžėjo, galvą man kaip puodą padarė. Krėv.
ausìs praū̃žti įkyrėti: Kasdien ateina ir vis klausia: kaip su dvaru? Ausis praūžė!. Balt.
ausìs prazỹzti įkyrėti (kalbomis): Prazyzė auses zyzdama valandų valandas. Krš.
ausìs prignýbti pyktį prislopinti: Pikčiurnienė vaiko nepagavo. Ir ji, ausis prignybusi, nes tie ten prie teismo rūmų dar tebesijuokė, nubėgo prie savo karietos. Simon.
ausimìs prikarpýti pakankamai prisiklausyti: Neprikarpysi ausim paskutinę minutę. Ktk.
ausìs prikùlti įkyrėti (kalbomis): Auses prikūlė su toms pasakoms. Krš. Ausis jau prikūlei... gana jau to skaitymo. Žem.
ausìs prikur̃kti įkyrėti (kalbomis): Prikurkė jaunam vaikinui ausis. Šk.
aũsį prileñkti
1.išklausyti: Meilės ausį prilenk manęsp. Mž.
2.atkreipti dėmesį: Privalome prilenkti anos ausį ant kalbos prasto žmogelio. prš.
ausìs priskaitýti prikaišioti: Gana šaiposi brolienė. Gana priskaitė ausis Sobriai. Simon. Jau dėl Rožės kiek ji priskaito ausis!. Simon.
ausìs priskliaũdus
1.įdėmiai (klausytis): Reikia ausis priskliaudus klausyti, ką kiti apie mus kalba. prš.
2.sunerimus: Linksmas keturių vyrų juokas išlydėjo Pikčiurnienę, kuri išbėgo ausis priskliaudusi. Simon.
ausìs priū̃žti įgristi (ilgomis kalbomis): Priūžė ausis savo prašymais. Švn. Pilnas ausis priūžė. Grdm.
aũsys raĩbsta labai gražu: Čia net ausys raibsta. Vlkv.
aũsys raĩtosi
1.karšta: Troba – ausės raitos, matyt, kad su anglims pakūreno. Ms. Prikūreno pečių, kad ausės raitos. Krš. Aš palipau ant stogo, lipu ir slystu – ausys raitosi, tiek karšta. Sd.
2.šalta: Žiemos rytmečių vėjas spigina, kad ausys raitos. Lkv. Nuo šalčio ausys raitos. Vkš.
3.nemalonu, gėda klausyti: Ausės raitosi tokių kalbų besiklausant. Skd. Ausės raitosi tų tavo anekdotų besiklausant. Krš.
4.godžiai (valgo): Rytoj kad išklegins gaspadinė lašinių, tai ėsim, kad net ausys raitysis!. Lkš. Marijona glemžia, net ausys raitos. Čiurl.
ausìs ramtýti priekaištauti: Aš pasakysiu, pridursiu kai ką, o ji ramtys man ausis iki senatvės. rš.
aũsys raũsta darosi gėda: O tu prisipažink, kad tau kaskart ausys rausdavo, kai jis tau pasakydavo pamokas atsakinėti. Pt. Ir prideda dar tiek visokių niekų, kad ausys ima rausti... nebėr kur dėtis!. Sruog.
aũsį rė́žti nemalonu klausyti: Kiekvienas jų, šitų sakinių, rėžė man ausį neįtikėtinu griozdiškumu, tiesiog kvailumu. Balt. Labai man ausį rėžia jų tūtavimas. Kair.
ausìs rė́žti nemalonu klausyti: Šitokios kalbos Dundelei rėžė ausis kaip stiklas. Mont. Atsakė ausis rėžiąs jų priešų klyksmas. ŠR.
aũsys riẽčiasi nemalonu klausyti: Brūžikliu dremžia, kad net ausys riečias. Švnč.
ausìs skáldyti mušti per galvą: Tu man ausų neskaldysi kitą kartą!. Rm.
ausysè skambė́ti prisiminti: Mano ausyse nuolat skambėdavo kaimynų kalbos apie skolas ir antstolį. Bub. Ir pagalvok, kiek jau metų tatai praėjo, tai dabar taip, kaip šiandien, ausėse tebskamba. Krtn.
aũsys skỹla apie garsų riksmą ar dainavimą: Net ausys skyla nuo tokio rėkimo. Nč.
ausìs skliaudýti
1.atidžiai klausytis: Ausis taipogi skliaudyk neskliaudęs – nebegirdėti paukštelių meilingų balselių. Žem.
2.su baime, įdėmiai klausytis: Ir vyrai ausis skliaudo kaip zuikiai. Vn. Tėvą neša su grabu, žiūriu ir skliaudau auses. Rdn. Skliaudys auses, ar arklį neišves atėjęs. Krš. O tas auses tik skliaudo, dreba kaip epušės lapas. Skd. Kiti ponai ėmė ausis skliaudyti, suprato, jog čia jau šunybė pasidarė. Žem.
3.rengtis sprukti: Buvau nusiminęs, ausis beskliaudąs, į kurią pusę sprukti. Tamsta mus padrąsinai. Žem.
4.stebėtis (kieno kalba): O įlips į sakyklą – ausis tik skliaudyk, kai pradės griauti už degtinę, už vagystes, už apkalbas. Žem. Nėra čia ko ausis skliaudyti – niekus kalba!. Žem.
ausìs skliaũsti
1.atidžiai, su baime klausytis: Aš niekada su tavim negalėjau pakalbėti rimtai. Bet dabar skliausk ausis. Pasakysiu tau tokią rimtą naujieną, kad tu nugriūsi nuo kėdės. Simon. Aš jau ausis skliautau. Vkš. Ausis skliaučiame, kad lyja. J.
2.rengtis sprukti: Mieloji! – ji sakė, o jeigu uošvienė sako „mieloji", tai jau gali pradėti skliausti ausis: išgirsi, kad ir akys apteks. Simon.
ausìs skliautýti su baime klausytis, nerimauti: Kai pasibaidė arklys, ausis skliautau, vežime sėdęs, kol nudauš mane. J. Eidamas per tiltą skliautyk ausis, kad nenušautų. Trk. Girdėdamys tai, tėvai ausis skliautė ir suprato, kame Gustis taip apsčiai pinigų gavo. Valanč.
ausìs spaitýti baimintis: Važiuojant per mišką, arklys ėmė spaityti ausis, ir kad šoks, kad ims eiti, net ugnys iš pasagų lekia. Trg. Važiuojant pro kapus, kumelė ėmė ausis spaityti. Upn.
ausysè speñgia juntama tyla: Kai, pervažiavę Žaliąjį tiltą, išlipome Kauno stoty – net ausyse spengė: čia tokia nežmoniška tyla, tartum būtume pakliuvę į tolimą, nuošalų Europos kaimą. Vencl. Taigi vėl girdžiu, kad miške tylu tylu, net ausyse spengia. Dovyd.
ausìs statýti sunerimus imti klausyti: Arklys stato ausis nuo dviračio. Ėr.
ausysè stovė́ti nejučiomis ar nenoromis prisiminti: Man šita melodija ausyse ir stovi. Slč. Per gegužės mėnesį jos (varlės) iškurkia po balas – ausyse stovi. Vb.
ausìs suglaũsti išsigąsti: Tėvas ausis suglaudė, sako – nesirašys. Srj.
ausìs suglaũdęs
1.apie norintį likti nepastebėtam, neužkabintam: Tylėjau ausis suglaudęs, – pelkės, sakau, tavęs nematę, tik tu manęs neliesk!. Paukš. Jei gerai nežinai, tai ir tylėk ausis suglaudus. Užp. Velnio čia dirbsi, tik tūnok ausis suglaudęs, ateis i[r] nušaus už tą žemę. Iš. Jei katras sugalvodavo ženytis, eidavau ausis suglaudus. Snt.
2.supykęs: Ir eina ausis suglaudęs. Ds.
ausimìs sukarpýti Lp. suklusti:
aũsį sùkti gręžtis šalin: Aš ausį suku – aš nenoriu jos bučiuot. Šmk.
aũsys supùto nemalonu (klausyti): Ką tu čia liurški, sustok, mano jau ir ausės suputo besiklausant!. Šll.
ausìs susiė̃męs išsigandęs: Kad ėmė varyti, kad ėmė kantuot, žmogus ausis susiėmęs išlėkė. Skr.
ausìs suskaitýti Dauk. mušti per galvą: Kazys jam ausis suskaitė per vakarėlį. Šl.
ausìs suskliaũdęs
1.su baime: Kovo mėnesį praleidome ausis suskliaudę, užgniaužę kvapą. rš. Tada gal ir visokios komisijos atlyžtų, žinai, kaip visi ausis suskliaudę klausosi, kas kur dedasi.... Ap.
2.atidžiai (klausyti): Patiks patiks – klausysimės ausis suskliaudę. rš.
ausìs suskliaũsti suklusti išsigandus: Paršas subildėjo – visi ausis suskliautė. Trk. Ko suskliautei auses kaip zuikis?!. Šll.
ausìs suskliaũtęs
1.apie norintį likti nepastebėtam, neužkabintam: Bijodamys vienok arti Trakuose gyvenančio didžio kunigaikščio, ausis suskliautę tylėjo. Valanč.
2.išsigandęs: Suskliautęs ausis smuko šalin. Sim. Veik ant galvų jiems užmaklinau, o tyli abu ausis suskliautę. Balt.
ausìs sustatýti visiems suklusti: Vaikai ausis sustatę klausysmos, ką didiejai šnekės. Rt.
aũsys svỹla
1.karšta: Duoda vantom, kad net ausys svyla. Rd. Kad prikūreno pirtį – ausys svyla. Kair. Jau tu per daug prisigėrei, jau tavo ausys svyla. Jrb. Kur gulim, tai vilkai staugia, o virtuvėj tai ausys svyla. Žal.
2.nemalonu, gėda klausyti: Kad pradeda jos liežuviais malti, kad pradeda pliaukšti – net man, senam velniui, ausys svyla nuo tokių kalbų. rš. Nu ir tavo kalbelė kalbelė – ausys svyla. Šk. Šneka ką, tai ausys svyla. Klp. Jo ausys svyla kaip ugny iš sarmatos. Plv.
nórs ausìs tampýk apie gardų valgį: Gardu, nors ausis tampai (tampyk). Vdš.
ausìs tąsýti labai gardžiai valgyti: Kai grucę su žirniais prasimetam, ausis tąsom. Ml.
aũsys tir̃psta įdomu, malonu (klausyti): Ausys tirpsta besiklausant. Kal.
ausìs tūrė́ti nemalonu klausyti: Kad pradėjo meliodinti, tik tūrėk ausis. Klm.
ausìs uždaužýti įkyrėti (kalbomis): Ausis mano jau uždaužei su tuo savo vakarėliu. Eik, kad jau taip nori!. Kair.
aũsys užkaĩto įsigėrė: Vienam ausys užkaito, kitam iš už apykaklės garuoti pradėjo. Gric.
ausìs užkùlti įkyrėti (kalbomis): Tie visokie barniai, rietynės man ir ausis užkūlė. Užv. Motūzienė auses mamai užkuls su savo kalbomis. Krš.
aũsys užkur̃sta atsibosta klausyti: Ausys užkursta kunigėliui nuo šitų paleistuvysčių. Adm.
aũsį užmèsti pupà dėtis nesuprantančiu: Guli sau pupa ausį užmetęs. Dauk. Tyli kaip pupa ausį užmetęs. Kt.
aũsį užmèsti su pupà dėtis nesuprantančiu: Su pupa ausį užmetus guli, kas jai kaita. Ps.
ausìs užrìšti neleisti klausyti: Plepėjo, žabalijo, rodos, kas jį prašė... tiek žmonių girdėjo... ausis ar dantis kam užriši... tuoj ir iškilo kalbos.... Žem. O kas, lai klausos, ausų žmonėm neužriši. Žg.
ausìs užsiim̃ti gėdytis (klausant): Kai jis pradės pasakot – ausis užsiimkit. rš.
ausìs užsikim̃šti neklausyti: Kas užsikemša ausis vargšo šauksmui, tas pats šauksis ir nebus išgirstas. ŠR.
nórs ausìs užsikim̃šk nemalonu klausyti: Toks aulaburnis, kad jau pasakys ką, tai nors ausis užsikimšk. Dkk.
ausìs ū̃žti varginti, kvaršinti: Pavasarį vasarą ausis tau ūš, iš dainų kad dainuos. Žr.
ausìs užū̃žti įkyrėti (kalbomis): Užūžė auses tos bobos. Krš.
ausìs užzỹzti įkyrėti (kalbomis): Visą dieną zyzia ir zyzia – ausis užzyzė. Jnš.
aũsys výsta nemalonu klausyti: Vyrai juokavo, balsiai juokdamiesi iš savo gudrių žodelių, nuo kurių, kaip svietas sako, ausys vysta, o žemė linksta. LzP.
ausìs zùlinti neig. ilgai ir įkyriai prašyti: Galėjo ir šį rudenį dar pastovėti [neartas laukas]. Bet kas tau davė! Tol lindo tas Benys prie tėvo, tol zulino ausis, kol visiškai užnuodijo gyvenimą ir teko nusileisti. Balt.
ant ausiẽs
1.tyliai, pašnibždomis: Tu, boba, kaukiji ir kaukiji man ant ausies be reikos. Rš.
2.slaptam pokalbiui: Ateik biskį ant ausies pas mane. Snt.
ant ausų̃
1.tyliai, pašnibždomis: Ant ausų šnekėjomės už stalo prie giesmių. Šmk.
2.bematant (išpirko): Prekę, vos pasirodė, tuoj ant ausų išnešė. Nm.
ant ausų̃ krìsti apkursti: Nušalau, ir dabar man labiausiai krito ant ausų. Jrb.
nė̃ ant ausų̃ visai nieko: Jam nė ant ausų nebeliko. Grz. Žmonių daug, padėjo tą vieną lėkštelę, visi kapt kapt – ir jam nė ant ausų nekliuvo. Grz.
apie aũsį sùkti rengtis ar grasinti mušti: Mėnesio neišgyveno ir jau suka vienas kitam apie ausį. Ėr.
apliñk aũsį sùkti rengtis ar grasinti mušti: Aplink ausį sukti. Grž. Mačiau, kaip aną vakarą Jurgis jai kumštį aplink ausį suko. Sk.
į aũsį tyliai, slepiant: Štai man dabar kažkas kušta ausin, kad tu apipyškinai kažkokį Ariją. Krėv. Galėjai jam į ausį kveptelt, kad vakare ateitų. Šl.
į ausìs bū̃gnyti įkyriai kalbėti: Ji man tai visą vakarą būgnija į ausis. rš.
nórs į aũsį dė́k švelnus, mielas: Kas jos šnekumas, meilumas – nors į ausį dėk. Jz. Geras, nors į ausį dėk. KrvP. Ajagi, jos prigludnumas, nors ausin dėk. Ktk. Toks geras, kad nors ausin dėk. Ds.
į aũsį dė́ti numigti: Kad šilta būt, tai dėtų ausin kur po krūmu. Mrs.
į ausìs dė́ti įsiminti: Dėkit tuos žodžius ausysna jūsų. Chyl.
į ausìs dė́tis įsiminti: Reikia į ausis gerai dėtis, kad atsimintum. Šl.
į aũsį įeĩti dingtelėti, prisiminti: Man ir ausin neįėjo, kad lig šiol arklys dar negirdytas. Trgn.
į aũsį įkir̃pti griežtai įsakyti, prigriebti: Jeigu jam į ausį neįkirpsi, tai nelauk, kad atsimintų, kas reikia. Šk.
į aũsį įsidė́k geras, mandagus: Mūsų mokytojas toks mandagus, kad, rodos, į ausį imtum ir įsidėtum. Vl.
į aũsį įsikir̃pti gerai įsidėmėti: Įsikirpk į ausį, ką reikia daryt. Gs.
į aũsį įsikìšti apie paklusnų: Ims tik daryti ką nors ne taip, ji pasakys du žodžius: – Vaciuk, atmink! – Ir Vaciuką galėdavai įsikišti į ausį. Ap.
į aũsį įsùkti įkalbėti, įtikinti: Tėvų buvo įsukta į ausį, kad gražiai su seneliais apsieičiau. Šk.
nórs į aũsį kìšk
1.geras, paklusnus: Vaikis buvo nors į ausį kišk. Krš.
2.minkštas: Molio gi minkštumas, nors į ausį kišk!. Katil. Aš dailiai minkštai suverpiu, į ausį gali kišti. End.
į aũsį krìsti atkreipti dėmesį, įsidėmėti: Žodis buvo negirdėtas, krito į ausį ir užrašė. Škn.
į ausìs kvỹkti prašyti, zaunyti: Nupirk, tėvai, jai tą suknelę, kadai jau man kvykia į ausis. Slv.
į aũsį nedė́k nevertas gyrimo: Nedėk ausin... išlįs. Ds.
į aũsį nedė́ti nekreipti dėmesio: Anie ausin nededa, ką žmonės šneka. Pst.
į aũsį patriū̃byk nieko nepeši: Patriūbyk man į ausį!. Vvr.
į aũsį prieĩti susiprasti: Medžiaširdžiui tokiam ir į ausį neprieina, kad tau sopa. Trgn.
į aũsį pū̃sti pasakoti: Truputį lukterėjusi, kinkuodama savo įmantriai sušukuotą galvą, pūtė tylomis Mineikienei Irena į ausį. Pt.
į ausìs pū̃sti įkyriai pasakoti: Apie Yčą jam pūtė į ausis, kur tik jis bepasisukdavo. rš.
į (kieno)ausìs stótis pasigirsti: Ant tos valandos stojos į ausis ano didis gaudimas ir ūžimas bičių, kurias degančias pagelbėjo. Rs.
į aũsį ū̃žti įkyrėti, varginti: Velnias pramanė ženatvę – vienam niekas neūžia į ausį. Užv.
į ausìs ū̃žti įkyrėti, varginti: Gana gana, neūžk į ausis. Erž.
į aũsį zir̃zti įkyrėti, bartis: Prie darbo niekas nezirzia į ausį, o namie – tos bobos. Jdr.
ikì ausų̃
1.labai daug, užtektinai: Tų pamaldų ir šventimų proga klierikai turėdavo darbo ir rūpesčio iki ausų. Myk-Put. To darbo lig ausų, o naudos nėra. Kp. Pasinėrė į darbą ligi ausų. rš. Įgriso lig ausų man tie seimai!. Sruog. Na, ir prikalbėjom iki ausų. Dkš. Pinigų lig ausų, kogi negert. Kpr. Dabar tokia mada: meluoja, suka visi, bet jeigu ką nugriebia už uodegos, tai kalbų kalbelių iki ausų!. Ap.
2.labai (prasiskolinęs): Jis lig ausų skolose parlindęs. Kp. Lig ausų skolon sulindęs, nebežino ir katro galo stvertis. Užp. Ligi ausų skolose įklimpęs. Snt. Kišk paprikus (kyšius), mėtyk rubliais, nupliksi tuojau, į žydo kišenę įlįsi iki ausų!. Žem.
3.labai (myli): Matai, koks aš į tave iki ausų įsikliopinęs. Cvir. Vyras esąs įsimylėjęs iki ausų. Paukš. Šabaniauskas. Jo klausantis galima gerti arbatą be cukraus. Nemėgstu saldumynų, užtat visos bobos įsimylėjusios jį iki ausų. Avyž. Liudas ir įklimpo ligi ausų, ir nenuleido akių nuo mano klasiokės. Bub.
4.labai (išrausti): Apkaistu iki pat ausų nuo gėdos. Kudir. Veronika, išraudusi iki ausų, pasuko vairą. Avyž. Aš išgirdau, persigandau ir apkaitau lig ausų. Čk.
5.sočiai: Visi parėjo iki ausų prigėrę. Mrj. Nuėjau, tris išgėriau – piltinai pripyliau ligi pat ausų. Grz. Prigėręs lig ausų vėl krautuvėn lekia. Kp.
iš ausiẽs tik klausantis: Jis gaidų nesupranta, iš ausies rėžia. Šk. Iš ausies paimu natą. Dr.
nuo ausiẽs kir̃sti gražiai kalbėti: Ką, vage, kerta nuo ausies, kaip koks tarytum prabaščius. Ašb.
per ausìs siaũra kvailas: Niekas nekaltas, kad per ausis siaura. Kpč.
per víeną aũsį įléisti, per kìtą išléisti nekreipti dėmesio: Ponas iš pradžios tokius pletkus per vieną ausį įleido, per kitą išleido. Žem.
per ausìs eĩna nemalonu klausyti (balso): Tavo balsas skardus, eina per ausis. Rdn. Užsuk radiją – per ausis eina. Ėr.
per ausìs léisti nesidomėti, nekreipti dėmesio: Anas moka per ausis leisti. Šts.
per ausìs nueĩti pasimiršti: Ką tu man kalbėjai, tai man nuėjo per ausis. Lp.
per ausìs nuléisti nesidomėti, nekreipti dėmesio: Kad nori gyvent, daugel reikia nuleist per ausis. Btg.
po ausimì čia pat (girdimas): Kad užcypino po ausia, negali pakęsti. Gs. Dabar mergytė čiulbės ir čiulbės po ausia. Mrc. Traktorius visą naktį po ausia gurgia. Snt.
pro víeną aũsį įeĩna, pro kìtą išeĩna
1.greitai užmiršta: Bet ką pamokslai? Pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Myk-Put. Tada ji mažai juo tesidomėjo. Jai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Simon. Tėtės žodžiai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Bub. Brolis mokslingas, o mums, mergelėms, – pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Rsn.
2.nekreipia dėmesio: Sakai nesakai, pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Mžš.
pro ausìs įeĩna, pro pãžastis išeĩna Prng. greit užmiršta:
pro ausìs léisti būti abejingam, nekreipti dėmesio: Ūkvedžio įsakymus pro ausis leido. Cvir. Kadangi nei viena iš tų ponių, nei jų minimi žmonės nebuvo Elzei žinomi, tai teko jai visą pašnekesį, taip sakant, leisti pro ausis. Pt.
pro ausìs leñda nemalonu klausyti: Tavo birbimas net pro ausis lenda. Ds.
pro ausìs nuléisti
1.nesiklausyti: Sakyk jam nesakęs – nuleidžia pro ausis!. Jnšk.
2.neišgirsti: Šaukiau, gal neišgirdo, pro ausis nuleido, kad nepareina. Btg.
pro ausìs praeĩti nesudominti: Jūsų paskaita fabrike jam pro ausis nepraėjo. Dvd. Visa pro ausis praėjo. Žrm.
pro ausìs praléisti
1.nekreipti dėmesio, nesusidomėti: Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Bil. Kai aiškina, nesiklauso, praleidžia pro ausis, o dabar reikia, ir nežino. Kair. Viską jis praleisdavo pro ausis, kartais nutylėdamas, o kartais paversdamas įžeidimą juokais. Avyž.
2.neišgirsti: Gal ir sakė, gal aš būsiu pro ausis praleidus. Kair.
pro ausìs praslýsti nesudominti: Tai, ką mes skaitėme, ne visiems praslydo pro ausis. Vencl. Girdėjau, sakė, ale man pro ausis praslydo, neatsimenu. Ar. Iš jos to neatims, ko kiti visai neturėjo arba kas jiems praslydo pro ausis. Dovyd.
pro ausìs prasprū́sti nesudominti, neišgirsti: Joks garsas, joks prisiminimo atšvaitas neturi prasprūsti pro jo ausis ir akis. Ap. Teneprasprūsta pro ausis joks išmintingas posakis. ŠR.
pro ausìs pravarýti nekreipti dėmesio: Jaunam vargai nieko vietoje, pro auses pravaro. Krš.
pro ausìs prašvil̃pti nesudominti, neįsiminti: Jis daug ką kalbėjo, bet man viskas pro ausis prašvilpė. Dkš.
už ausų̃ šiaip taip, vargiai, kam nors padedant: Dėkok, kad tave už ausų iš bėdos ištempiau. Gric. Jei tu, Antanėl, pats nesimokysi, tai aš tavęs už ausų neištempsiu. Skrb.
už abiejų̃ ausų̃ godžiai: Žliaubia [arkliai mišinį] už abiejų ausų. Balt.
už ausų̃ šlãpia neig. labai jaunas, pienburnis: Nosį dar nemoki gerai nusišluostyti, už ausų dar šlapia, o imi ginčytis su senu žmogumi. Simon.
už ausų̃ im̃ti aptarinėti: Ant suolo po žilvičiu sėdim ir kaip kiekvieną šeštadienio vakarą gyvenimo reikalus imam už ausų. Dovyd.
už ausų̃ im̃tis stebėtis: Anas kaip perskaitys pro tave, tai tu už ausų imsies. Lz.
už ausų̃ išmė́tyti lengvai visus išvyti: Pradėjo peštis pusberniai, tai vyrai juos už ausų išmėtė lauk. Gs.
už ausų̃ ištráukti išgelbėti: Po Antano katastrofos jo brolis kunigas Andrius ištraukė juodu už ausų iš bėdos. Trein.
už ausiẽs kìšti gãlima labai geras: Gali už ausies kišti – toks puikus buvo vyras. Dr.
už ausiẽs kuštė́ti gundyti: Mumus šatonas už ausies kušta. Dk.
už ausų̃ tę̃sia apie ką labai rūgštų: O rūgštūs kopūstai, net už ausų tęsia. Pls.
už ausų̃ tráukiamas tingus: Ar tu dar nežinai, kad ji už ausų traukiama. Jnš.
už ausų̃ vedžióti valdyti: Ana jį (vyrą) ažu ausų vedžioja, tai jo visa kas padaryta. Klt.
kaĩp sàvo aũsį niekada (nematyti): Mano užmokestį matys kaip savo ausį. Žem. Išvysi kaip savo ausį. Lz.
kaĩp sàvo ausìs niekada (nematyti): Jei tik būtų nepasivėlavęs Balgos komtūras su savo riteriais, tai lenkai Gardino kaip savo ausų būtų nematę. Vien. Matysi tu jį kaip savo ausis. Alv. Negaus, – ginčijasi Virkulis. – Kaip savo ausų nemato, taip jie ir Berlyno nematys. Simon.
kaĩp ausyjè labai ankšta: Kaip anys ten gyvena: suskimšę, susgrūdę, kaip ausy. Lkm.
kaĩp ant ausiẽs lengvai, greit, noromis (išgerti): Alaus bidoną išmetė kaip ant ausies. Gs. Atneša bliūdelį, tai kaip ant ausies išmeta. Plv.
kaĩp ant ausų̃ greit (suvartoti): Kaip ant ausų išėjo varškėčių bliūdas. Kair.
kaĩp į aũsį apie ankštą patalpą: Įeini kaip į ausį, nėr kur apsisukti. Vvr.
kaĩp į aũsį daũžtas greitai (bėga): Kad dengė namo, tai kaip ausin daužtas. Mrk.
kaĩp į aũsį į̃kirptas greitai (bėga): Bėga kaip ausin įkirptas. Ds.
kaĩp į aũsį plótas labai greitai, skubiai: Liepė kinkyt arklius ir išdūmė kaip į ausį plotas į stotį. rš.
kaĩp iš ausiẽs mažas: Ten visos mergos kaip iš ausies. Vdšk.
kaĩp už ausiẽs greitai, lengvai (suvalgyti, suėsti ar išgerti): Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies. Vj. Kiek čia tų žuvų išvirei – kaip už ausies nuėjo. Dsm. Bliūdą mėsos kaip už ausies sudrunijo. Brt. Jam tik duok gerti – meta kaip už ausies. Kp. Išmaukė stiklinę kaip už ausies. Ut. Mano kiaulė labai greit ėda – kaip už ausies išmeta. Up. Anas kaip žu (už) ausies žumetė. Pls.
kaĩp už ausų̃ greitai, lengvai, noromis (suvalgyti, išgerti): Bakanas duonos kaip už ausų – ir nepamačiau, kaip suvalgė. Slk. Sužlobė, kaip už ausų sušlavė. Trgn. Šėmoji kaip už ausų tris viedrus iškuksėjo. Ds. Tokiem nepenam krūva blynų – kaip už ausų. Lel. Kad ruošė, tai ruošė – lėkštę kaip už ausų išmetė. Užp.
akis ir ausis ganyti žr akis
nei į akį nei į ausį žr akis
avinas užmynė ausį žr avinas
iš (kieno)burnos į Dievo ausį žr burna
dalgį pustyti prie ausies žr dalgis
į Dievo ausį eiti žr Dievas
Dievo ausies nepasiekti žr Dievas
kaip Dievo ausyje žr Dievas
koją už[si]dėti už ausies žr koja
liežuvis lekia apie ausis žr liežuvis
iš (kieno)lūpų į Dievo ausį žr lūpa
kaip meškos ausyje žr meška
pupą užmesti už ausies žr pupa
puse ausies žr pusė
sienos turi ausis žr siena
trupučiai lekios pro ausis žr truputis
zuikio ausis žr zuikis
zuikiui iki ausų žr zuikis