akmuõ ãkmeniu labai kietas: Žemė akmuo akmeniu. Dkšt.
akmeñs píenas Mrj. cinko sulfidas:
akmeñs širdìs negailestingas, nejautrus: Akmenies širdys užkietėjusių žmonių. Dk.
akmeñs šìrdį turė́ti būti negailestingam: Reikia akmens širdį turėti, kad nepasigailėtum. Gs. Jis akmens širdį turi. Jabl. Akmens širdį reikia turėti, kad taip vaikus galėtum mušti. Varn.
káršto ãkmenio piktas linkėjimas: Akmenio karšto tau!. Dglš.
kárštą ãkmenį dúoti sakoma neužsitarnavusiam ką gauti: Duok tu jam karštą akmenį. Ml.
kertìnis akmuõ kng. ko nors pamatas, svarbiausia, esmingiausia dalis: Reikia iš jaunų dienų padėti kertinį akmenį savo įsitikinimams. rš. Drausmė daugiau neliko šeimos kertiniu akmeniu. rš.
mė́lynas akmuõ vario sulfatas: Kviečiai irgi sėjami mėlynu akmenuku neplauti, ir dirva visur silpnai įdirbta. Pt.
žaliàsis akmenė̃lis rš. vario sulfatas:
žãlio akmeñs nieko (neduoti): Katrie nekrutėjo (nedirbo) – akmenio žalio!. Dglš.
ãkmenį išim̃ti iš ùžančio sakoma turinčiam blogų kėslų: Išimk akmenį iš užančio! – rėkė jam iš vietos. rš.
ãkmenį išmèsti iš kišẽnės sakoma turinčiam blogų kėslų: Išmesk akmenį iš kišenės, aš tau niekuomet nieko blogo nenorėjau. Vien.
ãkmenį išmókyti plaũkti apie nesėkmingas pastangas: Išmokyk, žmogau, tu akmenį plaukti. Rz. Akmens plaukti neišmokysi, kvailo neišgydysi. KrvP.
ir akmuõ krùta visi dirba: Per darbymetį ir akmuo kruta. Gs.
ãkmenį laikýti už añčio turėti piktų kėslų: Ir dirbk tu su tokiais, kurie tau špygą kišenėje rodo ar akmenį už ančio laiko!. Paukš.
ãkmenį léisti kaltinti: Man nei vienas akmenio neleido, nei vienas nepyko – nebuvo už ką. Graž.
ãkmenį mèsti kaltinti: Kad ne tas, turbūt būčiau ėmęs gert, kortuot arba su mergomis trainiotis. Ir tokių gyvenime sutiksi. Bet nesiskubink į juos akmenį mesti. Myk-Put. Jeigu aš taip nusidėjusi, meski akmenį ar lygu jam šitą žodį, atsiųstą man, „Sudiev!". LzP. Šiaip į žmogų, kursai yra apsvaigęs, akmens mesti aš neįstengčiau. Pt. Nemesk, daktarai, akmens taip lengva širdimi. Pt. Į žurnalistikos daržą buvo mestas ne vienas sunkus akmenukas. rš.
ãkmeniu mèsti
1.kaltinti: Paskutinė būsiu, kuri mesiu į savo moteris akmeniu. Pt. Į didžiausią, rodos, ištvirkėlį niekas negali akmeniu mesti, nes ir patsai nėra be nuodėmės. Žem.
2.bloga daryti: Aš į jį metu duona, o jis į mane – akmeniu. Klvr. Gera moteriškė – aš jai dovanai duosiu, ir ji akmeniu nemes. Pv.
akmuõ mèsti priemonė kitų rankose: Idealizuot aš jo neidealizuoju. Tarp mūsų kalbant, jis tik mesti į priešą akmuo, kuris paprastai antrą kartą nepaimamas. Gruš.
akmuõ mẽstas į (kieno)dar̃žą netiesioginis kaltinimas: Tai mažas akmenukas, mestas į mūsų daržą... Suprantu.... Pt.
akmenimìs mė́tyti kaltinti: Jie, matyt, ramūs ir į jį, Vasarį, akmenim mėtytų, jeigu žinotų. Myk-Put.
akmuõ neatsilìko ant akmeñs viskas sunaikinta: Neatsiliks čia akmuo ant akmenio. Chyl.
akmeñs negáusi gálvai prasimùšti apie labai šykštų: Nė akmenio galvai prasimušti negausi. Tršk. Nuo tokio ir akmens galvai prasimušti negausi. Brb.
akmeñs negáusi gálvai prasiràkti apie labai šykštų: Ten nė akmenuko galvai prasirakti negausi. Vdžg. Gausi iš jo akmenį galvai prasirakt. iron.
akmeñs negáusi gálvai prasiskélti apie labai šykštų: Pas juos ir akmenio galvai prasiskelt negausi. Ds. Išves ji tau kaminą. Iš jos ir akmens galvai prasiskelt negausi. Balt.
akmeñs nelìkti ant akmeñs būti visiškai sunaikintam: Akmens ant akmens neliktų Gumbo – nei trobos, nei jo paties. Žem.
akmeñs nepalìkti ant akmeñs viską sunaikinti: Nebus paliktas akmuo ant akmenies. Bit. Jei jis žinotų, kad praloš, nepaliktų akmens ant akmens, berneli mano. Avyž. O planai planai, iš kurių gyvenimas nepalieka akmens ant akmens!... Gran.
ãkmenį nešiótis ùžantyje turėti piktų kėslų: Neturėk tu, Laurynėli, širdies ant manęs, nesinešiok akmenėlio užanty. Balt.
akmuõ nukrìto nuo krūtìnės dingo rūpestis, palengvėjo: Daugeliui nuo krūtinės lyg akmuo nukrito. Marc. Ir kada caras pratrenkė, prašvilpė kaip viesulas pro šalį, iš karto paliko jiems lengviau ant širdies, tartum akmuo nuo krūtinės nukrito. Bil.
akmuõ nukrìto nuo širdiẽs dingo rūpestis: Pirmą akimirką jai tartum akmuo nuo širdies nukrito. Mark.
ãkmenį nurìsti nuo širdiẽs pašalinti rūpestį, nuraminti: Paskutiniai ponios žodžiai, rodos, akmenį nuo širdies man nurito. Žem.
akmuõ nusirìto nuo krūtìnės dingo rūpestis, palengvėjo: Tą akimirką pro šalį praūžė motociklas, ir Morkuvienei pats didysai akmuo nusirito nuo krūtinės. „Ačiū Dievui, motinai švenčiausiai – ne jie!". Paukš. Viešnia, neilgai pabuvusi, išėjo, – ir Anei akmuo nuo krūtinės pusiau nusirito. Paukš.
akmuõ nusirìto nuo širdiẽs dingo rūpestis, palengvėjo: Jai lyg būtų koks akmuo nuo širdies nusiritęs. Simon.
akmuõ nusprū́do nuo širdiẽs dingo rūpestis, palengvėjo: Na, pabaigiau! O nuo širdies, – tai, rodos, akmuo nusprūdo. Vaičiūn.
ãkmenį nuver̃sti nuo širdiẽs pašalinti rūpestį: Ir kaip gausiai plaukė ji (užuojauta) jam. Rodosi, ir didžiausią akmenį nuo širdies sugebėtų nuversti. Pt.
ãkmenys pravir̃ktų apie kieno žiaurumą: Akmenys pravirktų tai matydami. Erž.
akmuõ prìslėgė atsirado rūpestis: Vieton pakilaus džiaugsmo sunkiausias akmuo prislėgė. Šein.
ãkmenis skáldyti daug vargo patirti: Visiems mums tenka akmenys skaldyti mūsų gyvenimo kely. Jabl.
akmuõ slẽgia rūpestis ima, rūpi: Berods, Marelė nuo vyro blogo žodžio negirdi, bet vis, rodos, koksai akmuo ją slegia, vis, rodos, prasikaltusi, ką nuskriaudusi jaučiasi. Žem.
akmuõ sleñka nuo širdiẽs rūpestis mažėja: Akmuo neslinko nuo širdies, tamsi praraja nešviesėjo. Marc.
ãkmenis sugraudìnti galė́ti apie graudų verksmą: Ūmai senutė sukniubo į savo skarmalus ir taip pravirko, tokiu balsu, visa tampydamosi, jog akmenis galėjo sugraudinti. Cvir.
kaĩ akmuõ sužaliuõs niekada: Atiduos, kai akmuo sužaliuos. Vlk.
ãkmenis sváidyti kaltinti: Į kitus akmenis svaido, o pats koks. Rš.
akmenimìs táikyti į kãktą kaltinti: Į ką šaukiamasi laikraščiuose, į kieno kaktą taikoma akmenimis, kieno širdys žodžiais kaip peiliais varstomos?. Žem.
ãkmenį turė́ti añtyje būti pasirengusiam gintis: Su juomi kalbėk ir akmenį anty turėk. Valanč.
ãkmenį turė́ti rañkoje būti pasirengusiam gintis: E, su tavim kalbėti – akmenį rankoj turėti: pasakei žodį ir palydėk akmeniu į galvą! Gal bent šitaip proto tau įmuši. Balt. Su juo kalbėk ir akmenį rankoj turėk. Tr.
ãkmenį turė́tis rañkoje būti pasirengusiam gintis: Su ponu rokuokis ir akmenį rankoje turėkis, per amžius su ponais kitaip negali, – pusbalsiu tarė Juozapas. Žem.
ãkmenį turė́ti už añčio būti pasirengus gintis: Su berneliu kalbėk, už ančio akmenį turėk. Upn.
akmuõ ùžgulė šìrdį apėmė rūpestis, sielvartas: Taip užgulė akmuo širdį. Grd.
ãkmenis vartýti sunkiai dirbti: Aš tai nėščia akmenis vartau – kokia stipra. Aln. Ir mes akmenų nevartėm. Drsk.
kadà ãkmenys žaliuõs niekada: Atduos, kada akmenys žaliuos. Dauk.
ant akmeñs mieste (gyventi): Kad reikia ant akmenies gyventi, kitaip išeina. End. Ant akmenio gyvent nepatiktų. Pš.
nórs ant ãkmenio nesvarbu kur: Kad nors ant akmenio, bet ima, tai ir teka. Prng.
ant akmeñs sėdė́ti mieste iš atlyginimo gyventi: Būdamas mokytas, duoną turės ir ant akmenio sėdėdamas. Skrb. Su mumis nesirūpink: ne ant akmenio sėdim. Krš.
ant akmeñs stovė́ti
1.mieste iš atlyginimo gyventi: Neduok Dieve ant akmens stovėti!. Vn.
2.jokio turto neturėti: Nors anas ant akmenio stovėtų, vis už jo eičia. Ml.
akmuõ į (kieno)dar̃žą kritika, kaltinimas: Dar vienas akmenukas į tavo daržą. Varn.
akmuõ po kaklù papjūtis, vargas: Ta žemė – tai akmuo po kaklu, – suvirpo Mykolo lūpos. Marc.
kaĩp akmuõ
1.apie tuoj užmiegantį: Puolu kaip akmenukas. Gs. Parėjęs nė vakarienės nenorėdavo, o tik griūdavo lyg akmuo tiesiai į lovą ir užmigdavo. Mark. Aš sunkiai krentu lovon, kaip akmuo krentu. Al.
2.apie sunkiai atsimenantį: Mano galva kaip akmuo. Aps.
kaĩp akmuõ vandenyjè
1.apie kietai miegantį: Kaip užmigo, kaip akmuo vandeny. Str.
2.apie prapuolusį: Dingo kaip akmuo vandenyje. Lš.
kaĩp akmuõ nusmùko praėjo sunkumas: Tų vaisčiukų užgėriau – kaip akmuo nusmuko. Krš.
kaĩp akmuõ į vándenį apie dingusį: Tik ėmė jis man ir pražuvo, kaip akmuo į vandenį. Vaižg. Kai tik atliko kantoną, pavasarį papūkšt į Ameriką ... kaip tik akmuo į vandenį, su ligi tuo regėjimu nei balso, nei gromatėlės.... Žem. Betgi čia pat, namie, negalima tavęs sužaibyt... Šlumšt kaip akmuo į vandenį. Avyž.
kaĩp akmuõ su kirviù apie labai nesutariančius: Labai mylisi – kaip akmuo su kirviu. Valanč. Sutinku kaip akmuo su kirviu. Mrj.
kaĩp per ãkmenis sunkiai: Skaito kaip per akmenis. Krž.
Alijošius važiuoja po akmenimis žr Alijošius
antį prisikrovęs akmenų žr antis
dalgis tropijo į akmenį žr dalgis
Dievas mėtys akmenimis žr Dievas
kauko akmuo žr kaukas
kirvis kliuvo į akmenį žr kirvis
kirvį patrinti į akmenį žr kirvis
kirvis susidūrė su akmeniu žr kirvis
kirvis susirinko ant akmenio žr kirvis
kaip kirvis su akmeniu žr kirvis
kraujo akmuo žr kraujas
laumės akmuo žr laumė
liežuvį prislėgti akmeniu žr liežuvis
muilo akmuo žr muilas
papiktinimo akmuo žr papiktinimas
pažaidos akmuo žr pažaida
peklos akmuo žr pekla
trūkio akmenėlis žr trūkis
velnio akmuo žr velnias
vėžio akmuo žr vėžys