po Diẽvo akių̃ mirė: Jau jis po Dievo akių. Dov.
po Diẽvo akimìs mirė: Bet artyn priėjus pamatė, kad Jokūbas Šimonis jau po Dievo akimis. Simon.
po Diẽvo akimìs atsistóti mirti: Grėtė greit atsistos po Dievo akimis, tai tegul jis ją ir teisia. Simon.
Diẽvas añtyje apie viešai rodomą pamaldumą: Ar nežinai, pas ją Dievas anty, velnias širdy, kam būt davatka. Jnš.
Diẽvo anū̃kas apie žmogų, laikantį save išskirtiniu: O kas tu, Dievo anūkas, kad tau nereikės važiuoti. Skdt.
Diẽvo apváizdos pir̃štas neišvengiama padėtis: Aš matau tame Dievo apvaizdos pirštą. Vien.
į Diẽvo aũsį eĩti išsipildyti: Ne visi žodžiai Dievo ausin eina. Alz.
Diẽvo ausiẽs nepasíekti nebūti išklausytam: Išgirdęs varpą supratau, kad mano malda nepasiekė Dievo ausies. Trein.
Diẽvo avẽlė žioplys: Buvo ans toks Dievo avelė, savo žodį bijojo pasakyti. Varn. O tu, avele Dievo!. Gs.
Diẽvo ãvinas kvailys: Avinas Dievo – bėga plėšos per dienas. Vžns.
Diẽvo avinė̃lis žioplys: Adomas negerbė tėvo: Dievo avinėlis, nežinia, kas būtų likę iš ūkio, jei ne kieta motinos ranka. Avyž. Jis nežino! Jis toks Dievo avinėlis, kad nieko nežino. Balt.
Diẽvo bìtys, Diẽvo ir medùs Nt. ne mūsų reikalas:
diẽvo bobùtė džiaũgsis sakoma gerai, stipriai ką padarius: Na, brolau, kad nuvirinsim geležį, net dievo bobutė džiaugsis. Dkš.
Diẽvas burnojè, vélnias už añčio Lg. sakoma apie gražiai šnekantį, bet blogai manantį ar darantį:
Diẽvo čebãtai basos kojos: Kiek nori plėšk, Dievo čebatus nenuplėši. Ds.
po Diẽvo dangčiù apie benamį: Jo namai po Dievo dangčiu. Ds.
Diẽvo dovanà
1.koks nors uždirbtas daiktas: Nors visą vasarą lietus lijo ir viską pūdė, vis dėlto mūsų sodas ir daržas dar pilni gražios Dievo dovanos. Pt. Ans Dievo dovaną nemėčioja be reikalo. KlvrŽ. Čia ne nuodai, nenumirsi, čia Dievo dovanėlė, gerk, gerk iki dugnelio!. Žem. Dievo dovanas negi šunims mėtysi?. KrvP.
2.gabumai: Tai gerklė! Tai tikrai Dievo dovana!. Simon. Tiesa, jo batai senamadiški, bet tai Dievo dovana – taupumas. Dovyd.
diẽvo drigántas LTR. elgeta:
diẽvo gaidỹs menkysta: Eik tu, dievo gaidy!. Šts.
Diẽvo galýbė daugybė: Čia yr akmenų Dievo galybė. Grg. Ne pirmi metai man su studentais. Dievo galybė jų čia persivertė. Vencl.
Diẽvui garbė̃ tesižino (apie susitaikymą su turėtu nuostoliu): Juk dabar nebeatimsi permokėtųjų auksinų, ne šiaipjau žmogus – kunigas... Dievui garbė. Žem.
neĩ Diẽvui garbė̃ neĩ vélniui pagaĩkštis Ds. be naudos darbas:
Diẽvo grū́das skalsė: Mes, būdavo, sukramtom Dievo grūdą, kaip randam. Ml.
Diẽvo karvýtė boružė: Dievo karvytė, sako, naudingas vabaliukas. Slm. Tokia raudona, mažytė lekia Dievo karvytė. Ūd.
Diẽvo karvùtė boružė: Karingoji skruzdė žengia kelis žingsnius prie įsibrovėlio. Dievo karvutė sustoja, įvertina savąsias ir priešo jėgas. Andr. Sugavęs Dievo karvutę padeda ant delno ir sako: jei bus lietaus, tai tupėk, jei nebus lietaus, tai nuskrisk. Grv.
Diẽvo kẽlias toli: Kur tu su tokia koja nuklišuosi Dievo kelią!. Ds.
Diẽvo keliaĩ likimas, lemtis: Nebuvo betgi laiko mąstyti apie nesuprantamus Dievo kelius, nes po dienos kitos ir Lukošiaus jau nebeliko tarp gyvųjų. Simon.
Diẽvo kibirkštìs talentas: Šios piliečio pareigos vardan užmušė savyje Dievo kibirkštį. LzP.
Diẽvo klė́tis juok. kalėjimas: Pasodino nabagą Dievo klėtin. Kp.
Diẽvo krėslẽlis apie pamaldų žmogų: Koks ten žmogus – Dievo krėslelis. Žmt.
Diẽvo kuñkulas varpas: Jau zvanija Dievo kunkulais. Ss.
Diẽvo láimė laimingas atsitiktinumas: Tai dar, sakyk, Dievo laimė, kad gyvi išlikom. Mžš. Dievo laimė, kad už kartelės nusitvėriau – oi, būčiau dėjusis iš aukštybės. Mžš.
Diẽvo lõcką tráukti už uodegõs knarkti: Gerai traukia Dievo locką už uodegos. Ktk.
Diẽvo malónė laimingas atsitiktinumas: Šit nabagai arkliai sustoję pakrūmiais, dar Dievo malonė čia pat mūsų pievose. Žem. Dievo malonė, kad tas vaikas gyvas išliko. Varn. Kaip būdavo sakoma: Dievo malonė – pro šalį ėjo seselė Berta ir išgirdo šnypščiant dujas tarsi gyvatę.... Simon.
Diẽvo malónę išmanýti patirti vargo: Kai pakilosi lopetą, išmanysi Dievo malonę. Krš. Pagyvensi iš savo kišenės, išmanysi Dievo malonę. Varn. Padirbs miške, išmanys Dievo malonę. Rdn.
dėl Diẽvo malónės jokiu būdu: Neik tamsta, dėl Dievo malonės neik, – kalbina Ona prieškambaryje Audvidį. Šein.
Diẽvo Marýtė boružė: Dievo Marytė bėga man per ranką. Srv.
Diẽvo mẽdis P. diemedis: Kertėje didžiausias keras Dievo medžio, antroje kertėje šparagas. Žem. Didžiausis Dievo medis į kampą auga. Grdm. Atlėkė povelis į rūtų darželį ir nutūpė į Dievo medelį. Dauk. Ir atlėkė kivilėlis iš svečių šalelės, ir nutūpė ant šakelės žal[io] Dievo medelio. Lž.
Diẽvo méilė gerai, laimė: Tai dar Dievo meilė, kad tėvas namie buvo, tai atgynė. Alk. Tai Dievo meilė, kad pro šalį, o jeigu akin?!. Mžš.
dėl Diẽvo méilės jokiu būdu (sakoma labai prašant): Dėl Dievo meilės taip nedaryk – žmonos su vaikais iš namų girtas nevaryk. KrvP. Dėl Dievo meilės prašau, niekur neikite, kol išauš rytas. Vencl.
Diẽvo mùlkis ištižėlis: Tikras Dievo mulkis: jei nepastumsi, tai ir neis. Varn. Nė toks Dievo mulkis gerai padarys, nė tu su juom užsiimk. Ll.
Diẽvo nešiõtė pamaldus žmogus: Ką tu su juo pradėsi – jis toks Dievo nešiotė. Alk.
pagal̃ Diẽvo nórą teig. puikus: Aš jau nuveizėjau, kad iš anų pora pagal Dievo norą. Brs.
Diẽvo ožkà kas niekam tikęs: Tu tikras Dievo ožka. Trgn.
į diẽvo paskver̃nę ùžkištas tolimas, nuošalus: Gal ne vienas burnojot, kam pasižadėjot į tuos dievo paskvernėn užkištus miškus važiuoti. Ap.
Diẽvo pãtalas šarvonė: Tėvas guli ant Dievo patalo, o anys sėdi ir kriketuoja (kikena). Arm.
neĩ diẽvui pýpkė neĩ vélniui kačérga Dkš. niekam netinkamas:
Diẽvo pyrãgas kalėdaitis: Ant pat vidurio stalo Dievo pyragų torielius – baltų, rausvų ir mėlynų – visą stalą atšviečia. Žem.
Diẽvo pir̃štas
1.nedidelė nelaimė: Maža tau yra Dievo pirštą pamatyti, nori jo rykštės dar susilaukti – ir susilauksi. Krėv. Dievo pirštas jį palietė. KrvP.
2.piktas likimas: Tai buvo Dievo pirštas, kad išmirė Šalteikių giminė, kuri iš amžių čia gyveno. Simon. Bet klausykite, riteriai, ką aš jums pasakysiu: buvo man Dievo pirštas, kuris nurodė į šį kraštą man kelią ir paliepė geruoju šventą jo žodį šio krašto žmonėms skelbti. Krėv. Čia buvo ir mano tikrasai likimas – paties Dievo pirštas!. Švaist. Tada bylojo burtinykai faraonui: – Tatai yra Dievo pirštas. Bret.
Diẽvo rankà likimas, lemtis: Jis nueina pas [nugriuvusį] tėvą, atkelia jį: – Tėveli, tai Dievo ranka!. Simon.
Diẽvo rañkos pir̃štas lemtis: Kad sūnus sušlapo, sušalo, kol namus pasiekė, kad sušalęs paskui susirgo – tai juk prastas dalykas, o jokis Dievo rankos pirštas. Krėv.
Diẽvo rasà
1.menkas valgis: Ko čia valgysi tą pieną – Dievo rasą, pavalgęs pieno nedirbsi. Grv.
2.laimikis: Čia, sako, Dievo rasa, tegu visi pavalgo, visus kaimynus apdalydavo. Srj.
3.nupiepėlis: Itas Dievo rasa niekados nebus riebus. Pls. Itas mūs Jonas tikras Dievo rasa – kūdas, tik vieni kaulai. Pls.
diẽvo rasodà juok. ūsai: Čia – žinok – dievo rasoda! Ot kas, mergų zabova, tik ne tokių, kaip tu, aitvarų. LzP.
Diẽvo rýkštė
1.nelaimė: Dievo rykštė nutarė išbandyti jų kantrybę. Cvir. Taupyk pinigus, gal Dievo rykštė kada aplankyt. Grl. Ir tu žinok, žmogus, kada Dievo rykštė pradės tave plakti.... Mont. Sicilijos uodai tikra Dievo rykštė ir žmonėms, ir gyvuliams. Vien. Mane skaudi Dievo rykštė ištiko. K. Bet tasai Būblys! Tai Dievo rykštė, tai tikra mano grabo vinis. Simon.
2.vaivorykštė: Va, Dievo rykštė, – vaikai, geri būkit. Pn.
neĩ Diẽvo rýkštė neĩ vélnio pagaĩkštis Rgv. niekam tikęs:
ikì Dievùlio sóčiai užtektinai: Vargo gana buvo – lig Dievulio sočiai. Dglš.
po Diẽvo sparnù saugiai: Kai mane atrasi, būsim abu po Dievo sparnu. Sv.
Diẽvo stãlas
1.komunija: Juk einama prie Dievo stalo, prie šventosios večerės – kaip Mažojoj Lietuvoj sakoma. Simon. Priėjau prie Dievo stalo. Vyž.
2.altorius: Prie Dievo stalo yra, matai, laiptelis lengviau atsiklaupt. Všn. Tempk bažnyčios vidurin, – pasakė, – arčiau Dievo stalo. Balt. Ne jam stovėti bobinčiuj, valakinio vieta arčiau Dievo stalo. rš.
prie Diẽvo stãlo eĩti priimti komuniją: Eina Dievo stalop. Sir. Stalop Dievo eiti. Bret.
Diẽvo tar̃nas kunigas: Čia tarsi pradėjo pildytis saldi mano tėvų svajonė ir viltis – padaryti mane Dievo tarnu visą gyvenimą. Myk-Put.
Diẽvo teliùką suválgyti labai nusidėti: Negi aš Dievo teliuką suvalgiau, kad dabar eičiau [sirgdama]!. Jon.
Diẽvas Tė́vas žìno Srv. nežinia:
Diẽvo tìltas užšalęs ledas: Jau Dievo tiltas per Šventąją – nebereiks aplink važiuot. Dbk.
Diẽvo ugnẽlė žaibas: Dievo ugnele pakorotas. N.
Diẽvo ùžmačia nelaimė: Brolis Liudas tom dienom sliūkinėjo galvą pametęs, ir motina dūsavo: ar ne Dievo užmačia merga, kad tik vaikas ko nors neprasimanytų. Bub.
Diẽvo vaikùtis Švn. kas labai menkas:
Diẽvo valià kaip bus, taip: Bet tik šiandien yra, su rytojum Dievo valia. Sln. Dievo valia... – pro ašaras ištarė Marcelė ir puolė ant kelių prieš Nukryžiuotąjį. Ap.
Diẽvo vãliai palìkti neprižiūrėti: Visus kitus, ypač senius, palikdavo Dievo valiai kartu su sergančiais ir mirštančiais. Vien. Susibarė su vyru ir išlėkė iš namų, o vaikus paliko Dievo valiai. Skrb. Palikęs Dievo valiai savo bandą, su baisiai plakančia širdim ir garsiai verkdamas bėgu namo. rš.
žinóti kuõ Diẽvas vardù sakoma grasinant, gąsdinant: Kai pabūsi metus kalėjime, tai žinosi, kuo Dievas vardu. Alk.
Diẽvo ver̃šis Kzt. naktinis vabalas, žygis:
Diẽvo viešnià sunki ligonė: Ką tau ana, Dievo viešnia, padirbs. Ds.
be Diẽvo žiniõs daug: Pridirbo be Dievo žinios. Ds.
be Diẽvo žõdžio nesusituokę: Be Dievo žodžio gyveno, nesekės ir vaikams, kaip keikte užkeikė. Krš.
neĩ Diẽvui žvãkė neĩ bíesui šãkės LTR. niekam tikęs:
neĩ Diẽvui žvãkė neĩ vélniui kačérga Rm. niekam tikęs:
neĩ Diẽvui žvãkės neĩ vélniui šãkės niekam tikęs: Iš davatkos nei Dievui žvakės, nei velniui šakės. Ds.
neĩ Diẽvui žvãkė neĩ vélniui ant šãkių niekam tikęs: Sena merga, tai nei Dievui žvakė, nei velniui ant šakių, tik ir žiūri, kaip bernui ant galvos užsikart. Ds.
Diẽvas bãsas KrvP., Jnš. sakoma griaudžiant:
Diẽve brangùs susijaudinimui išreikšti: Tikrai dabar daug ramiau – Dieve brangus, niekas su manuoju gyvenimu pasaulyje nei prasideda, nei pasibaigia. Ap.
gývu Dievù
1.būtinai: Atbėgo, prašo – Dievu gyvu duok vištą!. Švnč. Juk jis gyvu Dievu norėjo mane ženytis, ale nė žiūrėt į jį nenorėjau. Stk.
2.vos vos: Tada tik gyvu Dievu parėjau. Rš.
Diẽvas jõ tiek to: Dievas jo – dar aš pragyvensiu. Vdš.
Diẽve màno
1.sakoma stebintis: Akvile! Dieve mano, koks ankštas pasaulis!. Avyž.
2.sakoma aimanuojant: Dieve mano, argi reikia dar didesnės nelaimės!. Vencl.
Diẽvas mieliáusias žìno nežinia: Dievas mieliausias žino, kaip ten buvo!. Rdm.
kìtas Diẽvas laimė, gẽra: Tenai kitas Dievas. Klov.
lãba Diẽve laimei: Siuntė prie uriadniko, laba Dieve, nerado namie. Žem.
pàts Diẽvas siuñčia pačiu laiku pasirodo: Tarytum Dievas pats mums siunčia jį!. Sruog.
svetimų̃ dievų̃ ieškóti niekinti, kas sava: Tegul tad pavažiuoja į šiuos kraštus, tai pamatys, kaip atrodo tikras skurdas. Gal tada nebeieškos svetimų dievų. Vaižg.
kad tavè dievaĩ sakoma stebintis: Kad tave dievai – jau vyrai pusryčio parėjo!. Grž.
Diẽve tù màno sakoma stebintis: Ale kaipgi taip, Dieve tu mano, – tai ji, Agnė, ta, dėl kurios lėkiau. Dovyd.
Diẽve tù mieliáusias sakoma susijaudinus: Dieve tu mieliausias... – atsidūsta Mortūnienė eidama pro daržinę į taką. Dovyd.
víenas Diẽvas žìno nežinia: Kur jie visi dingo, vienas Dievas žino. Vencl. Vienas Dievas težino, kodėl aš nenutrenkiau tavęs laiptais žemyn. Cinz.
vienì dievaĩ težìno nežinia: Ir vieni dievai težino, ar jis tikrai buvo jau paliegęs. Vaižg.
Diẽve apsáugok
1.sakoma ko vengiant: Apsaugok Dieve nuo tokių žmonių!. Tršk.
2.sakoma stebintis: Piktumas – apsaugok Dieve!. Tršk.
Diẽve apsérgėk sakoma ką griežtai neigiant: Apsergėk Dieve, aš to nedariau!. Ds.
Diẽvas àtėmė mirė: Parneški, žirge, mandierėlę mieliems tėveliams, seserims, tegu ją plaus su ašarėlėm, pakolaik Dievas ir juos nʼatims. Vaič.
Diẽvas atidúoda pùpomis lieka skola: O jau kaip paskolinu, tai Dievas pupom ataduoda man. Švnč.
Diẽvas atitráukė sàvo rañką sakoma nesisekant: O jeigu Dievas savo ranką atitraukia, nebeduodamas pasisekimo žemdirbiui, tai jau ir eina viskas atbulai. Simon.
Diẽvo bìjantis pamaldus: Dabar suprato Dreižys, kas jį lydi. Bet jis Dievo bijąs žmogus, ką gali jam tas šiaudų vyras daryti!. Simon.
bijók Diẽvo
1.sakoma stebintis: Bijok Dievo, kiek šiemet javų privertėme!. Grž. Bijokite Dievo, žmonės nevalgę dirba, tai tau juokai!. Iš. Bijok tu Dievo, Jonai, namai kaip stiklinė, žemė ištaisyta. Mišk.
2.sakoma piktinantis: Bijok Dievo, kas tai matė taip daryti!. Gs. Bijokit Dievo, – bandė pertarti Juočbalienė. Bub.
Diẽvo dúota laimė, gerai: Tai dar Dievo duota, kad visi prieš ledus susivežė rugius. Trgn.
Diẽvo dúotas tik iš bėdos tinkamas, prastas: Turės jau po penkias šilkines... o mes vos po tris, ir tos pačios... et, tiktai Dievo duotieji skurliai.... Žem. Tavo ir šliurės Dievo duotos. Gž. Tą Dievo duotą mokyklėlę pėsti lankydavo beveik visi gaidžiškiai. Andr.
Diẽve dúok sakoma linkint: Duok Dieve iš tamstos lūpų į Dievo ausį! Duok Dieve... bet.... Pt. Geras tu vaikas, Kaziuk. Duok Dieve tau laimės, santarvės poroje gyvenant. Vaižg. Žmonės sako – Dieve duok vienam gimt, ale ne vienam dirbt. Myk-Put. Dieve duok, kad tu marškiniuose nesutilptum!. KrvP. Duok Dieve daugeliui taip gražiai moterystėje gyventi!. Švaist. Doras, oi, doras žmogus. Duok jai Dieve, kad ir vaikai būtų geri.... Ap.
Diẽvas duõs sakoma ko tikintis: Tai dargi trys dienos! Dar gal Dievas duos, – guodžia tėvus kūma. Vien. Dievas duos, sugrįš dar, pasimatys ir pasibus su visais. Ap.
Diẽve dúok dañgų sakoma apie mirusį ar mirštantį: Jau ir Vėžio senis Dieve duok dangų. Trgn. Mane taip Dieve duok dangų tėvas mokė. Slm. Ji jau nusišypsojo, kai prinešiau prie mirties patale gulinčios. Dieve duok dangų. Dovyd.
Diẽve dúok kójas sakoma apie greitą bėgimą, staigų nubėgimą: Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas. Šmn. Tik pasimuistė ir duok Dieve kojas – nudūmė. On. Sėdėjo sėdėjo bernas ant suolo, tik šastelėjo, opa pro langą ir duok Dieve kojas!. Ds. Kumpsojo kumpsojo, tik stapt, ir duok Dieve kojas bėgt. Skp. O jeigu supuldavo keli ir matydavai, kad neatsilaikysiu, – „duok Dieve kojas". SnV. Pasimuisčiau gerai, išsinėriau iš švarko ir duok Dieve kojas.... Mišk.
Diẽvas dãvė ir drìbtelėjo apie dosnumą: Dievas davė obuolių ir dribtelėjo, nemokam suvartoti. Krš.
ne Diẽve dúok sakoma ką neigiamai vertinant: Ne Dieve duok tokį gyvenimą!. Gs.
Diẽvas dùria žìburį į akìs sakoma džiaugiantis kito nelaime: Seniai Bendoriams taip reikėjo, žiburį Dievas duria į akis! – šaukė kita boba. – Tai buvo nusukti mano pusantro rublio. Užtai dabar vaikas pasikorė. Žem.
Diẽvą gáudyti būti pamaldžiam: Ans per daug tą Dievą gaudo. Lnk.
Diẽvą gáudyti su glėbiù būti pernelyg pamaldžiam: Dievą su glėbiu gaudo, velnią su subine šaudo. Žd.
Diẽvą gáudyti rieškùčiomis apie perdėtą pamaldumą: Ji atsiklaupė pas groteles, suėmė rankas ir dui melstis, dui poteriaut, rodos, rieškučiom Dievą gaudo. LTR.
Diẽve gìnk jokiu būdu, tikrai ne: Dieve gink iš kito bėdos ieškoti sau naudos. KrvP. Dieve gink jis to nedarys. Gs. Putna pablyškęs sukosi aplink. Nesakė nieko prieš jis – Dieve gink!. Tilv. Mokytoja sugalvojo įdėmiai sekti, kad gink Dieve šokantysis užkliuvęs nenulėktų ant išpuvusių progimnazijos koridoriaus grindų. Ap. Ir – gink Dieve! – nieko neprasitark motinai. Mart. Daktaras jam įsakė nieko sunkiai nedirbti. Nieko, o ypač sunkiai negalvoti, gink Dieve nesijaudint!. Dovyd.
Diẽvas gyvẽna teig. ramu, gera: Jūs namuose Dievas gyvena. Brt.
Diẽvo gulė́ta apie išakijusį pyragą: Bandelė – kaip pūkas, vienos duobutės, kur Dievo gulėta. Vb.
Diẽvui įsiū́lyti numarinti: Augo ir Adomo vaikai kažkaip patys savaime, o su jais ir Rudis, ištrauktas iš patvorio, neįsiūlytas Dievui. Gric.
Diẽve leñk
1.jokiu būdu, tikrai ne: Dieve lenk, aš jos nepjausiu!. Ad. Dieve lenk, kad jau man padėtum darbuit. Aps.
2.sakoma stebintis: Dieve lenk, kaip anys kerpa žmogų. Zr.
3.sakoma būgštaujant, norint ko išvengti: Dieve lenk nuo tokių šalčių!. Ds. Tačiau yra tokių, kad Dieve lenk, nesinori su tokiais net susitikt. rš.
tegù Diẽvas leñkia
1.sakoma norint ko išvengti: Tegu Dievas lenkia, prigyvenau visokio vargelio. Str.
2.sakoma pabrėžiant ką: Tai norėjau šokt – tegu Dievas lenkia!. Ad.
diẽvas máunas kélnėm Ds. sakoma, kai šnekantis staiga visi nutyla:
diẽvas mė́tys akmenimìs sakoma apie papiktinantį elgesį: Kad pradės tokios bobos su kelnėm vaikščiot – pradės tvoros juoktis, dievas akmenais mėtyt. Mžš.
Diẽve mylė́k
1.jokiu būdu, tikrai ne: Dieve mylėk jam tiesos žodį pasakyti – geriau akis jam išbadyti. KrvP. Dieve mylėk, mes nenorėjom, kad ana sau galą pasidarytų. Varn. Dieve mylėk, nuo šio karto jau daugiau nebarsiu. JD.
2.sakoma stebintis: Sumišimas iškilo turguje, Dieve mylėk!. Krš. Dieve mylėk, kiek drapanų prisiuvo, kada gi jas visas ir sunešios!. Vb. Mylėk Dieve, koks šaltis!. Ds.
3.sakoma būgštaujant ko: Kad pasisuktų, Dieve mylėk, žandarai, būtų visiems strioko. Šk. Tik Dieve mylėk saugok pinigus!. KzR.
ne Diẽve mylė́k sakoma būgštaujant ko: Ne Dieve mylėk, kristų nuo tų kopėčių!. Gs. Ne Dieve mylėk, jis ten nueitų, būt po jam!. Alk.
tegùl Diẽvas mýli
1.sakoma stebintis: Kokių aš riebių avinų mačiau šiandien ir kokią daugybę, tai tegul Dievas myli!. Piet.
2.sakoma nerimaujant dėl ko: Kad neima miegas, tegul Dievas myli!. Km.
tylė́k ir Diẽvą mylė́k Krs. sakoma raginant nesikišti:
nedúok Diẽve sakoma ką neigiamai vertinant: Kad pasiuvo, tai neduok Dieve, didžia per didžia!. Slm. Jeigut į jo nagus papulčiau, neduok Dieve!. Šln. Neduok Dieve ugnelės, viskas supleškėtų!. Rdm. Taip sopa, kad neduok Dieve!. Jnšk. Be darbo žmogui būt tai neduok Dieve!. Plv. Toks jau šventuolėlis, kad Dieve neduok!. Lkš. Neduok Dieve ir važiuoti šitokiu keliu: arkliai be kojų, pats be dantų gali palikti. Žem. Dieve neduok!.. ar daug tereikėjo – būtumėm šermenis turėję. Cvir. Žinai, Tekle, neduok Dieve taip gyventi. Ap.
nedúok tù Diẽve sakoma ką neigiamai vertinant: O jau niežėjimas, tai neduok tu Dieve!. Al. Nebeduok tu Dieve, kaip čia dabar atsitiko!. Grž.
Diẽvui nekė́lus labai anksti, pro tamsą: Atsikėliau anksti, Dievui nekėlus. Slv. Kelia Dievui nekėlus. Alk.
dievaĩ (ko)nemãtė tesižino, tiek to: Dievai jų nematė, Ulijon, pragyvensime ir be šito kąsnelio. Vien. Nugi tesižino, dievai jo nematė. Ln. Bronius nutilo, susimąstė – dievai nematė!... Ap.
dievaĩ (jo...)nemãtę tesižino: Dievai tave nematę!. Ds. Jie gi rankas tuojau kišenėn, o kaklą apykaklėn įgūžia. Neką padarysi, – dievai jų nematę!. Šein.
Diẽvas (jo...)nemãtai tesižino, tiek to: Nebeieškosiu daugiau arklio, Dievas jo nematai, ir pėsčias pareisiu. Ds.
dievaĩ (jo...)nèregi tesižino, tiek to: Pagaliau Šešiavilkis pamojo ranka. Dievai jos neregie! Ar kapos metų seniui be galvoje mergų metai skaityti ir jų grožybes atminti?. Vaižg.
Diẽvą nešióti kišẽnėje būti perdėtai pamaldžiam: Dievą kišenėje nešioja, o velnią po laukus gainioja. Simon.
Diẽvas nẽša teig. eina: Kur Dievas neša?. Pt.
Diẽvo nevarýk į mẽdį sakoma be pagrindo besiskundžiančiam: Nevaryk Dievo medin ažu itokią duoną, ba gal ir itokios neturėsi. Arm. Nevarykit Dievo medžian – paskui neperprašysi. Jabl. Gera būklė – Dievo nereikia medin varytie. Grv.
Diẽvo nevýk į karklýną sakoma be pagrindo besiskundžiančiam: Nevyk Dievo karklynan – valgyk, ką turi. Grv.
Diẽvo nevýk į mẽdį Grv. sakoma be pagrindo besiskundžiančiam: Jau tu be reikalo skundiesi – nevyk Dievo į medį. Jnš.
Diẽvo nevýk į medžiùs sakoma nepagrįstai besiskundžiančiam: Nevyk Dievo į medžius – nė gražumu neišprašysi. Brt.
Diẽvui nežìnant labai anksti, pro tamsą: Išvažiuok Dievui nežinant. Vlkv.
Diẽvas numylė́jo apie ištiktą nelaimės: Juos Dievas tai jau tikrai numylėjo: ligomis apleidė, o dabar vėl ugnele pakorojo. Slm.
Diẽvo numylė́tas iron.
1.silpnas: Tas paršelis Dievo numylėtas – vos pastovi. Skr. Ir čiagi Dievo numylėtas tiltelis – nors nešte arklį pernešk. Srv.
2.nesveikas: Ė jau čia Dievo numylėti ir vaikai. Ds.
3.girtutėlis: Eina jau Dievo numylėtas. Kzt.
Diẽve padė́k
1.sakoma sveikinant dirbantį: Padėk Dieve, vyručiai. Graži orės pradžia, – prakalbino linktelėjęs galvą. Myk-Put.
2.sakoma reiškiant nepasitenkinimą: O prie darbo, – tarė Gaidys: – žadam mėšlus baigti. – Na, padėk Dieve, ir darbai bus šiokie! Ar pablūdote?. Žem.
Diẽvas paródė botãgą apie ištiktą nelaimės: Dievas jiems parodė botagą. Plv.
Diẽvas paródė pir̃štą apie ištiktą nelaimės: Dievas savo pirštą parodys. KrvP.
Diẽvas pasìėmė mirė: Bent kartą Dievas jį pasiimtų!.. – pagalvodavo kartais Adomienė, šluostydamasi ašaras. Gric. Per patį pavasario gražumą Rūtelę Dievas pasiėmė. Ap. Paskui vaikelį, kaip žmonės sako, Dievas pasiėmė. Zur.
Diẽvas pàšaukė mirė: Nežinom nė vienas, kada Dievas pašauks. Trgn. Taip sau žmogus vargsti, skursti... lauks, kol ponas Dievas pas save pašauks. Bil.
Diẽvo prašýti
1.melsti:
2.dėkoti: Mes jau sudėję rankas Dievo prašėm, kad nejudino nors vaiko. Azr.
dievaĩ ráuna sakoma apie varginantį dalyką: Tegu juos dievai rauna, tuos mokesčius ir policininkus!. rš.
Diẽvo regė́tas labai geras (giriant ar giriantis): Dievo regėti esat žmonės. Šts.
nėrà kõ Diẽvo rū́stinti nesigiriant: Nėra ko Dievo rūstinti, abiem gerai sekas: jau po pustrečio tūkstančio namo parleido. Bil.
Diẽve sáugok
1.sakoma stebintis: Dieve saugok, kokios buvo muštynės!. Pn. Saugok Dieve, kad diedukas mylėjo anūkus!. Aln. Saugok Dieve, kad mes turėtume atmesti Įstatymą ar įsakymus!. ŠR.
2.sakoma ko vengiant, bijant: Na, Dieve saugok į tokius nagus pakliūti!. Simon. Nenusilenkti prieš jį, neišpažinti visos teisybės, saugok Dieve, nuodėmė!. Žem. Neik, vaikeli, Dieve tave saugok!. Lp. Tai pražuvimas, Dieve saugok!. Krš. Dėkui Dievui – duktė ištekėjo! Dieve saugok – sūnus nori ženytis!. An.
dievaĩ tesáugoja sakoma ko vengiant ar bijant: Nenoriu aš į jį žiūrėti, tesaugoja mane dievai susitikti su juo. Krėv.
Diẽve sérgėk sakoma baisintis: Dieve sergėk, kaipgi sopa koją!. Vrn. Oras – tai Dieve sergėk – dangus su žeme maišos!. Všk. Sergėk Dieve nuo tokių žmonių ir kalbų!. Lel. Sergėk Dieve, kad nereikėtų niekam tiek patirti!. Ap.
Diẽvui skų́stis negãli gerai gyvena, visko pertekęs: Ir ponia Mangirdienė negali Dievui skųstis. Pt.
Diẽvo stovė́ta vešlūs (javai): Kur šįmet grikiai sėta, ten ir Dievo stovėta. Trgn.
Diẽvą stvárstyti už kójų sunkiai sirgti: Mano diedas Dievą už kojų stvarstė. Vlk.
Diẽve susimylė́k sakoma stebintis: Tai plonybė nesvietiška, Dieve susimylėk!. Skr. Dieve susimylėk, tas senukas, ko jis yra matęs!. Vdk.
Diẽve susimìlk
1.sakoma stebintis: Kiek tų bulbų šiemet prikasėm – Dieve susimilk!. Vb. Ten dabar, Dieve susimilk, užgaišo Mykolas su ta varlike. Pavėluoti Sekminėse!. Dovyd.
2.sakoma ko vengiant, bijant: Išsiskyrimas tas koks sunkus buvo, tai Dieve susimilk!. Krm.
3.sakoma baisintis: Susimilk Dieve, koks dabar oras!. Sln.
tegù Diẽvas susimýli sakoma baisintis: Tegu Dievas susimyli – tokia nelaimė!. Gs.
tegù dievaĩ susimýli sakoma baisintis: Tegu dievai susimyli – lyja ir lyja. Skr.
Diẽvas suvãlė neig. mirė: Gerai, kad Dievas ir suvalė: senelė jau bebuvo. Žem.
Diẽvas užmer̃ks akìs (kam) apie mirtį: Gal Dievas akis užmerks man, nereiks važiuot [į senelių namus]. Alks.
Diẽvas užmir̃šo apie seną žmogų: Užmiršo ją Dievas: visiškai paseno, nebegirdi, nebemato, o vis dar tebegyvena. Lnkv.
Diẽvo ùžmirštas atkampus, tolimas: Niekas manęs šiandien neriša su tuo Dievo užmirštu kampeliu. Bub.
Diẽvą varinė́ti į mẽdį per daug reikalauti, skųstis: Ko trūkstam, ko negyvenam, nevarinėkiam Dievo į medį. Krš.
Diẽvą varýti į mẽdį per daug reikalauti, skųstis: Varo žmonys Dievą į medį, zyzia be vieno galo. Rdn.
Diẽvo žadė́tas neig. labai blogas, niekam tikęs: O tai žmogus, Dievo žadėtas: meluoja ir nesisarmatija!. Krš.
Diẽvo žénklintas invalidas (kurčias, aklas, šveplas, raišas): Dievo ženklinta boba negali būti nešiotė, ba vaiko nesaugos. Vlkv.
dievaĩ žìno nežinia: Dievai žino, iš kurio tu karklyno. Klm. Mes neretai linkę perdėti ir dievai žino ką įsivaizduoti. Bub. Dievai žino, kur jis visa tai sumedžioja!. Cvir. Viliau, brisk upės pakraščiu. Kitaip dievai žino kur nuklysi!. Daut.
dievaĩ žìno kàs koks nors svarbus dalykas: Manėme, kad tame maiše dievai žino kas.... Vencl.
dievaĩ (jį...)žìno nežinia: Dievai jį žino, vaikeli, ko jam reikia! – tarė mama. Vencl.
Diẽvas žìno nežinia: Dievas žino, kas išaugs iš to mūsų vaiko, – susirūpinusi sakydavo motina. Myk-Put. Dievas žino, ar tas dangus tikrai yra. Šein. Dievas žino, kuom anas numirė. Ob. Jeigu kas buvo, tai jau ir nuėjo Dievas žino kur. Simon.
ne Diẽvas žìno kàs menkai: Ir toj krautuvėlėj ne Dievas žino kas. Antz.
ne Diẽvas žìno kóks apyprastis: Aš dar ne Dievas žino koks senis esu. Krėv.
Diẽvui ant garbė̃s
1.menkavertis: Kokia čia be suknelė – Dievui ant garbės!. Mžš.
2.tiek to, tuščiai: Apsirėkiau, ir tebus Dievui ant garbės. Skdv. Užtat dėl to nėr reikalo šnekėti, tai būna Dievui ant garbės. Plt.
dėl Diẽvo sakoma labai ko prašant: Jurgi, neik!.. Dėl Dievo, – tarė iš užkrosnės moteriškė. Cvir. Dėl Dievo, tyliau! – pirštą pridėdama prie lūpų, pašoko ji. Vencl. Tegu jis daro, ką nori, nejudinkite dėl Dievo, jis gali užmušti. Ap.
Diẽvui į lángus netaikliai: Šaudyk į taikinį, o ne Dievui į langus. Mrj. Vyrai, tik vakar žagrę išmainę į šautuvą, iš pakrūmių užpulti, pyškina Dievui į langus, kad tik triukšmo daugiau.... Bub. Visi mano pasai lekia į užribį, visi atmušimai – Dievui į langus. Trein.
pas Diẽvą nueĩti mirti: Petras jau Dievop nuėjo. Lz.
su Dievù sudiev: Pasakė su Dievu tėvams. Slnt. Na, su Dievučiu!. Gs.
su Dievaliù ant pùsės pusėtinai, gana gerai: Viskas ėjo su Dievaliu ant pusės, kaip sakoma. Simon.
eĩti su Dievù pasišnekė́ti mirti: Nieko nebus – eisiu su Dievu pasišnekėti. Rdn.
su dievaĩs šnẽkasi labai girtas: Ir mano vyras su dievais jau šnekas. An.
ãčiū Diẽvui sakoma apie normalią padėtį: Ačiū Dievui, dar visi sveiki. Gs. O aš pakūriau krosnelę – bus šilčiau, nors ačiū Dievui šiandien jau gali kentėti. Vencl.
ãmen Diẽve visai blogai: Miglotie ežere paklysti – amen Dieve!. Ggr.
dė̃kui Diẽvui sakoma apie normalią padėtį: Namie ar visi sveiki? – Sveiki. Dievui dėkui. Vien. Dėkui Dievui, dar sveiki esam. Gs. Tesame paprasti ūkininkėliai, esame Dievui dėkui pavalgę, bet stambesnių grašgalių nėr.... Vaižg.
Diẽvui pažél deja: Kurie šitaipo apie Dievo gerybę dūmotų, labai maž ir tarp mūsų (Dievui pažel) yra. Bret.
Diẽvo ir žmonių̃ ùžmirštas apie tolimą užkampį: Skirstymo komisija, aišku, mielai patenkino prašymą, nes ir su žvake sunku rasti tokių keistuolių, kurie savo noru veržiasi į šitokį Dievo ir žmonių užmirštą užkampį. rš.
ne Diẽve o kad taip atsitiktų: Matyti, jis vien tik dorelį temyli ir garbina, ne Dieve jam numirti, valdžia visą turtą apžinotų. Žem.
neĩ Diẽvui neĩ svíetui netinkamai, kvailai: Jei jis jau ką padarys, tai nei Dievui nei svietui. Mrk. Tai nusijuoks ne vietoje, tai užriks arba pasakys nei Dievui nei svietui. Avyž. Lept ir leptelėjo žodį, kad nei Dievui nei svietui. Grž.
neĩ Diẽvui neĩ žmõgui netinkamai, prastai: Kad suraukei suknelę nei Dievui nei žmogui. Šmn.
tegù (tave...)dievaĩ sakoma nustojant rūpintis, susitaikant su esama padėtimi: Pažvelgt, nusišypsot ir atsidust lengvai: tegu tave dievai. Myk-Put.
kaĩp iš Diẽvo arúodo nerūpestingai: Ėmei kaip iš Dievo aruodo. KrvP.
kaĩp Diẽvo ausyjè
1.labai gerai: Kaip Dievo ausy gyvenam. Adm. Gyvena kaip Dievo ausy, ir šiltai, ir sočiai. Krč.
2.jauku: Ramu kaip Dievo ausy. Btg.
kaĩp Diẽvo burnojè apie jaukumą kur: Per ilgą dieną prikaitinta dirvos žemė skleidžia šilimą, ir dvivėžyje kelyje netrukus vėl jauku ir šilta kaip Dievo burnoje. Andr.
kaĩp iš Diẽvo délno apie gražų: Ir gimė [vaikas]. Kaip iš Dievo delno: jau gražus, tamstyte!. Dovyd.
kaĩp už Diẽvo dùrų gerai: Gyvena kaip už Dievo durų. Vj.
kaĩp Diẽvo jautẽlis apie mergininką: Kaip Dievo jautelis gyvena – eina per mergas. Aln.
kaĩp už Diẽvo lãšinius kruopščiai, stropiai: Dirba, stengias kaip už Dievo lašinius. Glv.
kaĩp Diẽvo rasà labai liesas: Parvažiavau namo sudžiūvęs, susisukęs kaip Dievo rasa. Pls.
kaĩp iš Diẽvo sáujos vešliai (auga): Kalnelis prie molio, virstų tie runkeliai kaip iš Dievo saujos!. Balt.
kaĩp Diẽvo ùžantyje labai gerai: Gyvena kaip Dievo užanty. Jnš.
kaĩp Diẽvo ùžpečkyje labai gerai: Butkiuose gyventi buvo taip gera, kaip, anot to, paties Dievo užpečkyje. Vaižg.
kaĩp Diẽvas dãvė
1.visai menkas, prastas: Lyg jaunikis, gavęs iš savo mylimosios mergelės meilų raštelį; turinys – kaip Dievas davė: kita vieta sujudins, kita ir jokio įspūdžio nepadarys. Vaižg. Kambariai, berods, erti ir šviesūs, bet rakandai – kaip Dievas davė. Žem. Prie darbo kaip Dievas davęs, o prie valgio kaip sudegęs. Sd.
2.visai prastai: Pavalgyti vėl, kaip Dievas davė: pasiskerdus vieną meitėliuką reikia visiems metams mėsos užtekti. Žem. Darbo per akis, o valgio kaip Dievas duos. Ds. O jau pietūs – kaip Dievas duos. Ir dažniausiai buvau be pietų. Simon.
kaĩp Diẽvas duõs kaip nors, kaip išeis: Nebūtinai tuojau atiduoti, – tarė komisorius: – prižadėk susitaikinti, o rudenį – kaip Dievas duos. Žem. Nūnai dieną bus ant karto atsikąsti, o rytoj – kaip Dievas duos. Rod. Su ta mokėsena – kaip Dievas duos. Mžk.
kaĩp Diẽvą mataĩ būtinai, tikrai: Versi, Amerikon pabėgsiu, – graso sūnus. – Kaip Dievą matai, pabėgsiu!. Krėv.
kaĩp Diẽvą mýliu tikrai: Aš ir laukiau. Kaip Dievą myliu, laukiau!. Vien. Kaip Dievą myliu, numirėliai nusgąstų atsikėlę!. An.
kaĩp Diẽve padė́k
1.tikrai: Kad gerai uždės diržo skersai, tai atiduosi kaip Dieve padėk. Brs. Taip srėbsi, kad neturėsi ko geresnio, kaip Dieve padėk. Šts.
2.lengvai: Apmoviau (apgavau) kaip Dieve padėk. Brs.
kaĩp Diẽvas taĩsė tartum taip ir reikėjo: Nueisiu kaip Dievas taisė: nesą namie. Gršl.
kaĩp pas Diẽvą už pẽčiaus gerai, be rūpesčių: Gyvena pas mamą kaip pas Dievą už pečiaus. Gs. Kas jums rūpi? Sėdit kaip pas Dievą už pečiaus. Myk-Put. Čia kaip pas Dievą už pečiaus. Kt.
kaĩp pas Diẽvą ùžantyje gerai, be rūpesčių: Tiek metų vargšai sviete kentę, pas Putną kaip pas Dievą jie užanty!. Tilv.
kaĩp pas Diẽvą ùžkrosnyje gerai, be rūpesčių: Gera kaip pas Dievą užkrosny. Jrb. Nu, ir šeimininkėlė. Čia mes jaučiamės kaip pas Dievą užkrosny. Vencl.
kaĩp pas Diẽvą ùžpečkyje gerai, be rūpesčių: Dabar gyvenu kaip pas Dievą užpečky. Žem.
baimė Dievo žr baimė
iš (kieno)burnos į Dievo ausį žr burna
iš (kieno)burnos ir Dievo kojose nekliudytų žr burna
dūšia Dievui žr dūšia
dūšią atiduoti Dievui žr dūšia
garbė Dievui žr garbė
kontrakto nepadarė su Dievu žr kontraktas
iš (kieno)lūpų į Dievo ausį žr lūpa
pono Dievo apžadėlė žr ponas
poną Dievą varyti į mišką žr ponas
pone tu Dieve žr ponas
prie pono Dievo važiuoti žr ponas
kaip prie pono Dievo užkrosnyje (užpečinėje) žr ponas
pirštų nesudėti su Dievu žr pirštas
piršto nesudurti su Dievu žr pirštas
pirštais nesudurti su Dievu žr pirštas
pirštų nesukišti su Dievu žr pirštas
sąskaitas suvesti su Dievu žr sąskaita
sielą atiduoti Dievui žr siela
stiklo dievą pabučiuoti žr stiklas
žąsis ginti ant Dievo žr žąsis