Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
žemė
Apibrėžtis
žẽmės ãpačia sunkiai, varganai: Ten, kalėjime, anie gyvena žemės apačia. Krtn. Nors žemės apačia, vis tiek liuob gaus. Lnk.
žẽmės druskà svarbus dalykas: Didžiausia pareiga yra būti liaudies vadais, būti tos žemės druska, kurioje likimas pastatė juos budėti. Pt. Juos pats V. Christus praminė ne tiektai druska žemės, bet ir šviesybe pasaulio. Dk.
žẽmės dùlkė menkysta: O aš, žemės dulkė, keturių klasių kunigas, vos įšventintas.... Vien. Ir tu tikies bendraut su žemės dulke?. rš.
žẽmės dúona pumpotaukšlis: Žemės duona paruduoja. Dv.
ikì žẽmės graĩbymo apie nusigėrimą: Gerkim, vyrai, iki žemės graibymo. Pn. Dabar tik duok [degtinės]: kad lupa, tai lupa, kartais ligi žemės graibymo. Jrb. Išgeria, ale lig normai, ne lig žemės graibymui. Mžš.
ikì žẽmės graĩbstymo apie nusigėrimą: Prisisprogsta iki žemės graibstymo, o paskui serga. Pn. Prisigeria dabar vyrai ir bernai lig žemės graibstymo. Žln.
netolì žẽmės graĩbstymo apie nusigėrimą: Jis niekada nepraranda saiko [gerdamas], o vakar buvo netoli žemės graibstymo. Avyž.
žẽmės gum̃bas mažas vaikas: Žemės gumbas dar tik toks, o jau prie vyrų skaitosi. Plv. Ar neisi namo, tu žemės gumbe!. Švn.
žẽmės kir̃minas neig. žmogus: Jis turi kentėti ir liūdėti, mylėti ir neapkęsti, džiaugtis ir verkti, kaip daro visi žmonės – tie žemės kirminai. Mont.
žẽmės knisė́jas žemdirbys, artojas: Jo vaikai visi bus žemės knisėjai. Paukš. Ne amatininkas vyras buvo, žemės knisėjas. Vdk.
žẽmės knisìkas žemdirbys, artojas: Laimingi žemės knisikai! Laimingas, kas pats ją dirba, pats jai vergauja!. Vaižg. Žemės knisikas buvau, tai labai įdomiai ko ir nežinau. Snt.
žẽmės knyslė̃ žemdirbys, artojas: O Valentinas? – Paprastas žemės knyslė. Avyž. Tai pats būsi žemės knyslė, a?. rš.
žẽmės knyslỹs žemdirbys, artojas: Žemės knyslys buvau visą amžių. Varn.
žẽmės kuilỹs viesulas: Ištiko didelis viesulas, kurį pas mumis vadina žemės kuiliu, žemės ožiu. Šmk.
žẽmės kùrmis
1.žemdirbys, artojas: Ir surūgęs, aklas žemės kurmio gyvenimas jo netraukė. Bor. Kaimas jau man priprastas – aš jau žemės kurmis. Bt.
2.prastuolis: Mes esame menki žemės kurmiai. Tilv. Ai, tu žemės kurmi, dirbk savo darbą, nesikišk į tas politikas. Krš.
žẽmės obuolỹs bulvė: Juodišius, apsimetęs kurčias, velka ir velka krepšius, pilnus rausvų ir balkšvų žemės obuolėlių. Pt.
žẽmės ožỹs Šmk. viesulas:
ant žẽmės pavir̃šiaus nėrà miręs: Ant žemės paviršiaus to velnio nebėr. Krš.
nuo žẽmės pavir̃šiaus nušlúoti sunaikinti: Reikia agresorius nušluoti nuo žemės paviršiaus. rš.
žẽmės plùnksna LBŽ. žalčialunkis:
žẽmės rauslỹs žemdirbys: Mes tai tokie vargdieniai, žemės rausliai. End.
žẽmės rõjus ideali laimės vieta: Šią valandą buvo tai žemės rojaus kampelis. LzP.
žẽmės rumbà P. pavasarinė viksva: Vasarojų sėk į žemės rumbą nusiveizėjęs. Šts. Jau žemės rumbos žydi, galima karves ginti [į ganiavą]. Grg.
žẽmės taukaĩ paprastoji poniabudė: Žemės taukai yra toks grybas, baisiai smirda. Bdr. Miške tie tatai kur auga žemės taukai, anie kaip piršto galas. Plt. Žemės taukai tokie kaip kiaušinis be kevalo. Erž.
žẽmės vãbalas
1.darbštuolis: Ans yra žemės vabalas, dirba ir dirba be perstojimo. Dr. Žemės vabalas esu, vis rūpesniai, vis leki ir leki. Jdr. Su vedega ir su kastuvu ateina žemės vabaliūkštis žmogėnas į ištisą kalną. Vaižg.
2.prastuolis: Už milijonus neatkentėsiu aš, paprasčiausias žemės vabalas, bet prie savo laimės neisiu per kitų kančias, per kitų skriaudą.... Pt. Čiurlionio ciklai tokie nepermatomi, tokie ypatingi... aukštos minties. Gal jo artizmas ir didelis, bet ne žemės vabalams, o gal tik man nesuprantami. Žem.
žẽmės žiedaĩ LBŽ. elninis laumriešutis:
žẽmėje daugiaũ negù viršujè
1.paslaptingas: Jo daugiau žemėje negu viršuje. Mrj.
2.atsikertama niekinančiam mažą: Tu nedabok, kad aš mažas, ma[no] žemėje daugiau kaip viršuj. Prng.
didžióji žẽmė laisva šalies teritorija, jos reguliarioji armija (partizanams): Jis palaikė ryšius su vietiniais gyventojais okupuotų garnizonų dislokavimo vietose, ir tai leido operatyviai informuoti didžiąją žemę apie padėtį priešo užnugaryje. rš.
juodà žẽmė sielvartas: Jei būtų pralošę, būtų juoda žemė buvusi. Krš. Ta karvė duos duos, bliaus bliaus nemelžta visą dieną – juoda žemė. Kč.
kad (tave...)kiaurà žẽmė toks piktas linkėjimas: Tau tik su kiaulėmis būti!.. Kad tave perkūnas! Kad tave kiaura žemė!... Žem.
kiáura žemè nueĩti nugrimzti: Čičinsko triobos nuėjo kiaura žeme. Rm.
žẽmėse kìta tíek atsikertama niekinančiam mažą: Tai kas kad mažas, kita tiek žemėse. Ds.
lengvà žẽmė tebùs sakoma apgailint mirusį: O sudie sudie, žirgeli, – te lengva bus tau žemelė!. Sruog.
pažadė́toji žẽmė brangi, maloni vieta: Nežinojau, kaip ten, toje Marijampolėje, kas toji gimnazija, bet ji mane nenugalimai traukė kaip pažadėtoji žemė.... Vencl. Gal čia niekada nieko ir nebuvo, tiktai miglota prisiminimų linija, kai vaikas žvelgdavo pro langą į tą pusę ir kai rodydavosi, kad tenai, toli, yra jo pažadėtoji žemė. Ap.
kaĩp šventà žẽmė nešiója Ds. sakoma piktinantis kieno nors nedorumu: Kaip ta šventa žemė nešioja tokį bjaurų žmogų!. Jnš. Kaip tave dar lig šiol šventa žemė nešioja!. Užp.
žẽmėmis apsiklóti mirti: Kad nesgydyčiau, būč seniai žemėm apsiklojus. Tr. Nebevieni metai, kaip mano motulė žemėm apsiklojus. Šmn.
žemè apsinèšti papilkėti: Jis neilgai jau gyvens – jo veidas žeme apsinešęs. rš.
žẽmę árti nósimi girtam griuvinėti: Pasigėrė ir nosim žemę aria. Vlkv.
žẽmę ãriant nósimi apie girtą: Eina žemę nosim ardama. Kv. Itas laidokas namuosa dar nebuvo, regi, eina nosia žemę ardamas. Grv. Nuėjo girtas nose žemę ardamas. Mrj.
žẽmę ãriant su nósimi šlitinėjant: Eina su nosia žemę ardamas. Skr.
žemè atsidúoti būti persenusiam: Sena boba, jau žeme atsiduoda. Dglš.
žẽmės atsiką́sti pargriūti (partrenktam): Vabaliuko neužminsiu, bet kad jau paleidai liežuvį, žemės atsikąsi. Bsg.
žẽmė atsivė́rė kiauraĩ apie pykčio proveržį: Koks žodis [marčiai] nepatiks, kiaurai žemė atsivertų, oi oi oi!. Grž.
žẽmę badýti sùbine vlg. labai stengtis: Nors subine žemę badyk, vis tiek nieko nepadarysi. Ob.
žẽmę badýti šikinè vlg. labai stengtis: Nors tu šikine žemę badyk – kaip nebėr, taip nebėr. Ds. Šikine žemę badytų, utėlę Rygon nuvarytų dėl tų pinigų. Svn.
žẽmė bìlda taip ir turi būti: Sykį žodį pasakiau – žemė bilda!. Jrb.
žemè bū́ti nusižeminti, tylėti: Jis tokio gymio – ūmus. Nėr jam kur sylos dėt, dėl to ir ūžia. Kai tik jis pradeda – būk žeme, vaikeli. Cvir.
žẽmėje bū́ti apie mirusį: Tiek ir tegyveno, ta dabar seniai jau žemėj yra. Sd. Sako, mano tėvas jau antra dešimtis metų, kaip žemėj yra. Gd.
žẽmėse bū́ti apie mirusį: Pats mažasai seniai žemėse. Šmn. Stefanija jau žemėse, amen. Drsk.
ar žẽmė dẽga sakoma skubančiam: Ar žemė dega, kad taip leki?. Varn.
žẽmė dẽga po kójomis labai neramu, netvirta padėtis: Dega žemė po kolonizatorių kojomis!. rš. Karas baigiasi, draugai! Priešui baisu!.. Žemė dega po jo kojomis. Priešas bijo. Dvd.
žẽmė drẽba
1.apie energingą judėjimą: Taigi aš ir sakau! Eini tu – žemė dreba, šneki – ugnis byra!. rš. Jauni šoka – žemė dreba, seni šoka – dantys kleba. Pnd. U, eina boba, žemė dreba. Krš.
2.apie skardų balsą: Taip groja, net žemė dreba. Užp.
žẽmė drẽba po kójų netvirta padėtis: Kas čia gali prasidėti su bankais, kada žemė po kojų dreba! Šiandien tu indėlius krausi, o rytoj – pašmaukšt sukilimas, ir nujos tavo turtelį.... rš.
žẽmę graibýti svyrinėti girtam: Kad pamylėjau, tai žemę graibydamas parėjo. Skdv. Girtas kaip šiaučius, eina žemę graibydamas. Pnd. Kaimas žinojo – Vincas atitrūko nuo grandinės ir prisimaukęs kur nors žemę graibo. Bub.
žẽmę graibýti su rañkomis labai sielvartauti: Iš to pergyvenimo tik žemę graibo su rankomis. Sd.
žẽmę graibstýti svyrinėti girtam: Kožną vakarą pareini žemę graibstydamas. Varn.
žẽmėje gulė́ti būti mirusiam: Vakar suėjo dveji metai, kai mano mamutė guli žemelėj. Stak.
žẽmė kvẽpia
1.visai silpnas, arti mirties: Jam jau žemė kvepia, tik šiltas gyvas. Lš. Kur eini, juk tau žemė kvepia. Gs. Tėvui žemė kvepia, o jis dar visko prisirinkęs. Erž. Aš savo jau pragyvenau, jau man žemė kvepia. Bgt. Riejas, o jau žemė kvepia. Krš. Metas pro metą bėga, jau pasenom, jau žemė kvepia. Jrb.
2.labai nori eiti (apie mažą vaiką): Žemė labai kvepia – pradėjo eiti. Krč.
žẽmė kvẽpia blỹnais arti mirties: Man jau žemutė blynais kvepia. Snt. Tai va, vaikai, man jau žemė blynais kvepia. Ldv. Kam man tos žemės, jau man žemė blynais kvepia. Erž.
žẽmė kvẽpia dúona artėja mirtis: Jau žemė duona kvepia. Bt.
žẽmė kvẽpia óbuoliu
1.labai miela: Jau kai tokiam aukštam name gyvensi, tai žemė obuoliu kvepės. Mrj. Ten žemė obuoliu kvepia. Dg.
2.visai silpnas, arti mirties: Jau jam žemė obuoliu kvepia, reikia jau tokiam ženytis!. Alv.
žẽmė kvẽpia obuoliaĩs visai silpnas, arti mirties: Žemė obuoliais kvepia, o tau vis dar maža. Pn. Nieko nebus, jau aiškiai matosi, kad jam žemė obuoliais kvepia. Lkč. Jau jam žemė kvepia obuoliais. Ps.
žẽmė kvẽpia pyragù visai silpnas, arti mirties: Žemė jau pyragu kvepia, ale kada atkąsi, nežinia. Vrn.
žẽmė liñksta
1.sakoma apie smarkų balsą, šaukimą, keiksmą, griežimą: Šluotos beveik neišleisdavo iš rankos, apsisukdama talžė ja, kur papuolė, o nuo keiksmo, kaip žmonės sako, žemė linko. LzP. Kitados išėjusi šeimyna į laukus, dainuodavusi, kad žemė linkdavusi, dangus skambėdavęs. Simon. Kai grodavo dūda, tai net linko žemė. Ign. Jauni keikūnai, rusiškai ūžina, kad žemė linksta. Krš.
2.smarkiai ką daro: Kad nuvažiuoja, duoda su ta Želviene, tik žemė linksta. Trk.
žẽmę maišýti su dangumì visokiais būdais kliudyti: Mūsų klubo nenorėjo leist kunigai: žemę su dangum maišė, kad tik negautų susimest krūvon geležinkelio darbininkai!. rš.
žẽmę matúoti girtam strapinėti: Ėjo matuodamas žemę. Kb.
žẽmė nèdega (po kuo) nėra priežasties nerimauti: Tuo tarpu žemė po mumis nedega ir ant kulnų dar niekas nelipa. Vien.
žẽmės negáuti kójomis būti pakartam: Kad tik būtų sugrobę, tai būtų kojomis nebegavęs žemės. Žem.
žẽmės negriẽbti kójomis smarkiai (bėgti): Leidosi, nė kojomis žemės negriebė. Vn.
žẽmės nekliùdo apie greit einantį: Žemės nekliudo, kaip eina. Lp.
žẽmės neliẽsti kójomis smarkiai (eiti): Eina kojom žemės neliesdamas. KrvP.
žẽmės nelypáuti kójomis apie smarkiai judantį: Kai šoka, kojom žemės nelypauna. Rod. Tai uliavojo jaunas jaunimėlis, kojom žemelės nelypaudami. Rod.
žẽmės nelýpoti
1.apie greit einantį: Jis kad eina, tai net žemės nelypoja. Lš. Ir eina ji tartum žemės nelypodama. Vien.
2.apie gražiai šokantį: Va katris lengvai šoka, rodos, kad jis žemės nelypoja. Mrk.
žẽmės nelýpoti kójomis apie greit einantį: Lekia, kad net kojom žemės nelypoja. Lp.
žẽmės nelypsnóti apie greitą ėjimą: Aš išsėdau iš žirgelio, nelypsnojau nė žemelės, kepurėlė rankoj, o aš pas mergelę. Klvr.
žẽmės nelýpstyti kójomis apie greitai einantį: Kai ištrūko – nuėjo nelypstęs kojom žemės. Alvt.
žẽmės nematýti sakoma daug ko esant: Tų lepšikių – nematyti žemės: parsinešiau gurbą ir ryšulį. Skr.
žẽmės nemãto
1.apie labai girtą: Gėrėm, kad net žemės nebematėm. Dl.
2.apie labai išdidų: Labai būdavo mandras, eidavo, tai žemės nematydavo. Aln.
žẽmės nènešamas rūstus, nusiminęs: Jis žemės nenešamas parėjo iš teismo pralošęs. Dr.
žẽmės nesíekdamas labai greitai: Atalėkė žemės nesiekdamas iš džiaugsmo. Krs.
žẽmės nesíekia kójomis
1.apie smarkų ėjimą, bėgimą: Eina kaip vėjas, kojomis žemės nesiekdamas. Grž. Ir rambiausias arklys vieškelyje pastato ausis ir jau be botago ima risnoti, o jo gavęs, nebesiekia kojom žemės. Andr. Jau kad lėkiau, net kojom žemės nesiekiau. Lkm. Pasigėrė arielkos, tai kojomis žemės nesiekia. Mrk.
2.apie labai smarkų: Kai aš jauna buvau, kojom žemės nesiekiau, o kai pasenau – duonos neįkandu. Btg.
3.sakoma pasibaigus mėsos atsargoms: Dabar mėsos nevalgo, kas kojom žemės nesiekia. Grž.
4.miręs: Ita bobelė jau kojom žemės nesiekia. Grv.
žẽmės nesíekia kulnaĩs apie smarkų ėjimą, bėgimą: Kad lėkiau – kulnais žemės nesiekiau!. Šmn.
žẽmę nuárti nósimi pargriūti: Kaip davė bobai, toji ir nuarė nosimi žemę. Kb.
žẽmėmis nueĩti papilkėti (veidui): Toks vyras buvo, o dabar veidas žemėm nuėjęs. Blnk. Baisu žiūrėti: visas veidas jo žemėm nuėjęs. Aln.
žẽmę pabučiúoti pargriūti (partrenktam): Kad vožė į šnyples, tuoj žemę pabučiavo. Jnš.
žemè padúoda visai silpnas, laikas mirti: Išdvėsėli, tu jau žeme ir paduodi!. Ds.
žẽmė pàšaukė mirė: Kreivinasi kojos, jau pašauks žemukė. Drsk.
kad (tave...)žẽmė prarýtų toks keiksmas: Kad tave žemė prarytų!. Gs.
žẽmė prìglaudė mirė: Dabar, Maniuse, gal man pirmiau... – parodė nykščiu į salono duris. – Kai ją žemė priglaus. Dovyd.
žẽmę rašýti kitù galù labai stengtis: Nors jūs rašykite kitu galu žemę, tai vis tiek. Krok.
nórs žẽmę rė́žysi šiknà vlg. jokiomis sąlygomis, jokiu atveju: Neduosiu, nors šikna žemę rėžysi!. Vlk.
nórs žẽmę rė́žyk ùžpakaliu jokiu atveju, niekaip: Nors užpakaliu žemę rėžykite – aš duoto žodžio nekeisiu. rš.
žẽmę rė́žti sparnaĩs didžiuotis: Eina sparnais žemę rėždamas. Mrj.
žẽmė rū̃ksta smarkiai, greitai (bėga): Žiūriu, kad kaičia visi namo, tai net žemė rūksta!. Srj.
žẽmė skìriasi apie smarkų veiksmą: Arkliai būdavo geri: net žemė skiriasi, būdavo, kai važiuoja. Krs. Keikia, net žemė skiriasi. Mrj.
kad (kam)žẽmė skìrtųsi jokiu būdu: Už ko norėsi, už to tekėk; bet už kuprio, kad čia man žemė skirtųs, niekuomet neištekėsi!. Šein.
žẽmė skìriasi po kójų apie smarkų bėgimą, ėjimą: Tai bent vyras: kai eina, žemė po kojų skiriasi. Dkš.
žẽmė slýsta iš po kójų apie netvirtą padėtį: Tai pavaduotoją pribloškė. Pajuto – žemė slysta iš po kojų. Zur. Žemė slydo jai iš po kojų, ji atsirėmė baltos ir slidžios sienos.... Mart. Juk visko žmogus prisigalvoji, kai slysta žemelė iš po kojų. Mik.
žemè smirdė́ti būti persenusiam, sukriošusiam: Bijo į jį glaustis – smirdi žeme. Klt. Žeme jau smirda anas. Ds. Diedas jau žeme smirda, dar bobos rūpi. Žl.
žemès spárdyti niršti: Pamėgink ką pasakyti – žemes spardo. Trk. Tėvas žemes spardė, tiek gyniojo vesti. End.
žẽmė tráukia arti mirtis: Aštunta dešimtis, jau žemė traukia. Krš.
žẽmę úodžia arti mirties: Aš paslenkus, ale ir ana jau žemę uodžia. Klt.
žẽmė úodžiasi neilgai gyvens, arti mirtis: Gudonas, tai tas visų seniausias – jau jam gal nebetoli žemelė uodžias. Pbr.
žẽmė užbìro akìs mirė: Pirklys buvo nelaimingas, kol jo nematančias akis užbiro juoda žemė. Bs.
žemès ver̃sti labai ieškoti: Žiūrėk, tik nenukišk kur, kad vėl nereiktų žemes verst, kol rasi. Jnš.
žẽmė vìrpa apie skardų balsą: Žemė virpa, kad tu rokuojies. Trk.
ant žẽmės gul̃tis sakoma apie smarkų juoką: Anys kaip pradėjo juoktis, tai gulės ant žemės. Str.
ant juodõs žẽmės susikriñtant smarkiai (verkti): Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė ant juodos žemės susikrisdama. Kltn.
ant žẽmės sėdė́ti neaugti: Dobilai sėdi ant žemės – nėr šiemet. Klt.
į júodą žẽmę atsigul̃ti mirti: Senutis jau keleri metai atsigulė į juodą žemelę, dar prieš numirimą atsiėmęs nuo vaikų savo penkiolika rublių. Žem.
į sàvo žẽmę važiúoti mirti: Važiuosma greitai į savo žemę. Rdn.
į žẽmę eĩti mirti: Senka viskas, senka, einu į žemę. Krš. Kurie buvo silpni, visi ėjo į žemę. PnmŽ. Ką ten, eini į žemę, nebėr gražumo. Sn.
į žẽmę gul̃ti mirti: Jei netikęs, nevark, žemėn gulk. Drsk.
į žẽmę įkìšti palaidoti: Nespėja į žemę įkišti, kitos [žmonos] veizas ir čiumpa. Krš.
į žẽmę įlį̃sti palaidotam būti: Keturiasdešimt metų – ir įlindo į žemę. Snt. Į žemę įlindai, ir kaip būtumei negyvenęs, kaip tavęs nebuvo. Krš.
į žẽmę įmùrdyti palaidoti: Nuveš į žemę įmurdyti: kiek yra visur prikištų, amžinai niekas negyvens. Rdn.
į žẽmę įsikàsti mirti: Nori pats, kad tik greičiau įsikastų žemė̃s. Alks.
į žẽmę įsmẽgo dingo: Vokiečio nė balso, rodos – į žemę įsmego. Žem.
nórs į žẽmę įsmèk sakoma gėdijantis: Iš gėdos nors į žemę įsmek. Plt.
į žẽmę kàsti gývą stengtis pražudyti: Negana be vainos, anas gyvą žemėn kasa. Ml.
į žemès kàstis
1.labai sielvartauti: Kai numirė tėvas, ji stačiai į žemes kasės. Alk.
2.energingai gintis, teisintis, nepripažinti: O ji ginasi, į žemes kasasi, kad taip nesakius. Mrj. Ji į žemes kasasi, girdi, ji nepaėmė. Dkš.
į žẽmę kìšti palaidoti: Kad ir gailėtųs, turi į žemę kišti. Grd.
į žẽmę liñkstant apie smarkų juoką: Juokiasi net į žemę linkdamas. Prng.
į žẽmę lį̃sti mirti: Mes jau pasenę, veik lįsime į žemę. Simon. Būk tu nežinau kas, lįsi į žemę, neišsisuksi. Rdn. Lįsk į žemelę, ir gana, ir viskas pasibaigia: ir darbai, ir vargai. Yl.
į žemès lį̃sti mirti: Šitiek vargo išvargęs ir lįsk in žemes. Ps. Nenori niekas žemėsna lįst, geriau čia gyvent. Drsk.
gyvám į žẽmę lį̃sti
1.sakoma jaučiantis labai silpnam, nuskriaustam: Moterys beįmanytų gyvos su vaikais į žemę lįstų: rauda, verkia, meldžiasi. Pt. Taip užeina liūdna, kad nenoriu gyvent, Dieve, rodos, lįsk gyvas žemė̃s. Aln.
2.sakoma nežinant ar priverstam ką daryti: Pamatys ką mergaitės, tai grizina – nors tu gyvas žemėn lįsk, o jom duok!. Krok. Tiesiog nežinau, kur dingsiu. Nors gyva lįsk į žemę, – atsiduso. LzP. Dabar ne, – rytoj. Ką darysi – gyvas į žemę nelįsi. Pasiūsiu visoms, parėdysiu kaip lėles. Cvir. Kaip apsdairė visuosna šonuosna, ažvydo sūnų ir vainot pradėjo, ale gyva žemėn nelįsi. Grv.
3.sakoma gėdijantis: Kiekvieną žodį palydėdavo kvatojimas, kad nors kiek ir gyvas lįsk į žemę. Mark.
gyvám į žemès lį̃sti
1.sakoma jaučiantis silpnam: Jaučiaus toks apleistas ir toks nesveikas, kad sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemėsna lindęs. Bil.
2.sakoma patekus į sunkią padėtį: Nors tu gyvas žemėsna lįsk, kai valgyt nori. Sld.
nórs į žẽmę lį̃sk
1.sakoma gėdijantis: Kai suklys dainuodamas, tai nors žemė̃s lįsk. Ds. Kas iš šalies ką ant jo pasako, nors į žemę lįsk!. Žem.
2.sakoma patekus į didelį vargą: Vyrą varo į kariūmenę, iššaukė į policiją... kur dingsiu dabar, kur pasidėsiu su kūdikiais... nors į žemę lįsk. Žem.
į žẽmę mìnti niekinti: Sena, į žemę minama. Krš.
į žẽmę mùrdyti smukdyti, kenkti: Lietuviai suprastėjo: vienas kitą į žemę murdo, ėda. Rdn.
gývas į žemę neįlį̃si yra kokia nors išeitis: Ką dabar darysi, gyvas į žemę neįlįsi. Grž.
į žẽmę nelį̃si yra kokia nors išeitis: Bėda tai bėda, bet vis į žemę nelįsi. Šmk.
gývas į žẽmę nesulį̃si yra kokia nors išeitis: O ką darysi nėjęs? Gyvas į žemę juk nesulįsi – valgyti reikia.... Paukš.
į žemès nueĩti mirti: Taip be laiko ir nuėjo žmogus žemėsna. Slk.
į žẽmę padė́ti palaidoti: Vienut [dukterį] turėjo ir tą žemėn padėjo. Grv.
į žemès pakàsti pražudyti: Iš sveiko galėtų išeiti labai geras ir Lietuvai naudingas kalbininkas. Tik nepakask žemėsna šios dovanos!. Būg.
nórs į žẽmę prasmèk sakoma gėdijantis: Sutikęs žmogų, akis nedrįstu pakelti. Nors prasmek į žemę. Vaičiūn.
į žẽmę riñktis pamažu visiems mirti: Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis dėlto palieka toks pat pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Žem.
į žẽmę smègti
1.silpnai jaustis, norėti miego: Smengu į žemę, kaip noriu miego!. Brs. Prieš oro atmainas esu visa į žemę smenganti. Šts.
2.nykti: Sniego per žiemą mažai tebuvo, dabar tas pats, rodos, staiga į žemę smenga. Žem.
3.netekti vertės: Per tokias perkaitas piningas tankiai smenga į žemę. Krš.
į žẽmę sugul̃ti išmirti: Visi žemėn sugulsim. Tr.
į žẽmę sukìšti daug nužudyti: Žmonių sukišė nekaltai žemėn ir patys sulindo. Blnk.
į žemès sulį̃sti išmirti: Visi turtų mušasi, žemėsna sulįs, nieko nereiks. Drsk. Ne tokie galiūnai sulindo į žemes ir niekas nebeprisimena, o ką čia mes, prasti žmonės!. Krš.
į žemès sumálti suniekinti: Lietuviai mokam smerkties, save į žemes sumalti. Krš.
į žẽmę sumìnti suniekinti: Išsiskyrusi, tėvą vaikams į žemę sumina. Rdn.
į žemès važiúoti mirti: Pilvą plėšia, va žemės[na] liepia važiuot. Sur.
į žẽmę vir̃sti mirti: Kaip į žemę reikia virsti, žemę atidavė. Krš.
tegùl skrãdžiai į žẽmę sakoma piktinantis ko blogumu: Kai apsipratau [gyvenvietėje], tai nieko, o anksčiau tai tegul skradžiai žemėn!. Vv.
iš žẽmės ìškasa būtinai (gauna, duoda): Tegu nors iš žemės iškasa! Kiek kaštuos, tiek!. Gric. Susirgęs neturi daktarui – mirk sau, – prisidėjo kita, – o numirus dar užmokėk kunigui, nors iš žemės iškasęs. Žem. Nors iš žemės iškasiu, turiu arklį gauti. Jdr. Duok, ir viskas. Nors iš žemės iškask. Grdm. Nors iš žemės iškask, o man kad būtų!. Mrj. Nors iš žemės iškask, bet piniginė kad būtų. Lnkv.
iš žẽmių iškàsti būtinai rasti ar gauti: Man iš žemių iškask Joną. Dkš. Jeigu norės, iš žemių iškas. Sur. Jis tave iš žemių iškas, bet stengsis surasti. Mark. Prieš kelias minutes visas pulkas jūsiškių buvo. Gal trisdešimt knygų ištempė. Vien poeziją. Ar iš žemės beiškasiu?. Zur.
iš žẽmės iškeliáuti mirti: Vieną sykį reiks iškeliauti iš šios žemelės. Klp.
iš žẽmių neiškàsi niekur negausi: Kai nėr, tai iš žemių neiškasi. Trgn.
kiauraĩ žẽmės prasmègti dingti (iš gėdos): Rodžiau būč kiaurai žemės prasmegęs. Negaliu pamiršt to apjakimo. rš.
nuo žẽmės atáugti apie pusbernį: Tik ataugo neataugo nuo žemės, ir jis listinas prie mergų. Rod. Dar nuo žemės neataugo, o jau rūko. Arm.
nuo žẽmės atsiplė́šti apie pusbernį: Ne, tu man pradedi patikti. Nuo žemės dar neatsiplėšė, o jau dygus!. Balt. Tai šelmis! Vos spėjo nuo žemės atsiplėšti, o jau kaip išvedžioja!. Bub.
nuo žẽmės gróbstyti labai žiūrėti savo naudos: Ne pėsčias ir Lebedys: tas tai į dangų žiūri, o nuo žemės grobsto, ir ką bepadaro – vis kreivai, vis iš kito kišenės savon. Vien.
nuo žẽmės nušlúoti išnaikinti: O! kada ateis tokie laikai, kai tokios siurbėlės bus nuo žemės nušluotos!. Simon. Lėktuvai visą miestelį nušlavė nuo žemės. Mrj.
nuo žẽmės pakìlti paaugti: Mortai nuo žemės kiek pakilus, viena teta, panelė Malvina, ėmė dailinti jos sielą. LzP.
nuo žẽmės pasistiẽbti paaugti: Ogi metai kiti, ir jis pasistiebs nuo žemės, eis piemenauti, ir pravers jam šitas mokslas!. Balt.
pagal̃ žẽmę visai mažas: Vaikas dar pagal žemę, o jau armoniką tampo. Ėr.
per žemès nueĩti prasmegti, dingti: O trečią naktį ir nuėjo per žemes. Lb.
per žemès varýti labai peikti, plūsti: Per žemes varo savo vaiką. Klt.
po žemè miręs: Gal Vytutis jau po žeme. Žem. Mama jau po žeme buvo. Kč. Abu jau ilsis po žeme, galėję tarti „mano mažyte". Dovyd. Trys sūnai jau po žeme. Drsk. Po žemele seniai mano augimo, visos po žemele. Slnt.
po žẽmėmis miręs: Ana jau seniai po žemėm, o aš dar vaikščioju. Dglš. Vaistų gi geriausių apsikrovus, tai ir gyvena, o kad ne, tai seniai būt po žemėm. Plvn. Kai dirbdavom, tai va ir gyvenu, o kas jau bijo darbo, tai seniai jau po žemėm. Kp.
po júoda žemè miręs: Maž tu ant rudenio gali būt po juoda žemyte. Žl.
po júoda žemè ilsė́tis būti mirusiam: Iš to būrelio vienas tik Petkevičius tesulaukė šių laikų gyvas, o kiti visi ilsisi jau po juoda žemele. Žem.
po žemelè apsikàsti būti mirusiam: Jei ant lovos gulėt, verčiau po žemele apsikast. Vdk.
po žemè eĩti mirti: Žmonės geri apsies be jų, tegul eina po žeme. Tat.
po žẽmėmis eĩti mirti: Užgimei, pagyvenai, atvargai, atsidžiaugei, kiek tau skirta buvo, ir eik po žemėm, užleisk vietą kitam. Trein.
po žemè gulė́ti būti mirusiam: Jau mano visi draugai guli po žeme. Kpč. Mano seni jau po žemele guli. Srj.
po žẽmėmis gulė́ti būti mirusiam: Diedas mano kadaisčia guli po žemėm. Klt. Ot gyvenimas, pavydžiu tam, kas po žemėm guli. Str.
po žẽmėmis léisti laidoti: Kai mane leisit po žemėm, tai, žiūrėkit, tik jau netoli tėvo. Andr.
po žẽmėmis lį̃sti mirti: Jaunas žmogus, keturiasdešimt metų nėr – jau reikia lįst po žemėm. Dgč.
po žemè nueĩti mirti: Kiek jau mano amžiaus kaimynų nuėjo po žeme. Slk. Toks netikęs buvo, ir nuėjo po žeme, o aš likau. Kpč.
po žẽmėmis nueĩti mirti: Tai daug jaunų nuėjo po žemėm. Ut.
po žẽmėmis pakàsti palaidoti: Lageryje dykinėja ir rašytojas Miltakys iš Barstyčių bažnytkaimio, kurio pluksna ne vieną valsčiaus poną pakasė po žemėm. Andr.
po žẽmėmis pakìšti palaidoti: Kai numirsi, po žemėm pakiš, ir gerai. Ds. Pažiūrėsiu, kai tu senę pakiši po žemėm, ar tau bus nuobodu. Sur.
po žemè palį̃sti mirti: Tai, jaunystėj palindo po žeme. Šn. Daužoma žodžiais mergaitė, plaukusi ašaromis kokį laiką, nebeužtekdama kantrybės kentėti to pirštų badymo bobelių, ieško pasigelbėti, dažnai palįsdama ir pati po žeme. Žem. Jei ne pagalba, būčiau po žeme palindęs. Mrj.
įmãnęs po žemè palį̃stų didelė gėda: Martynienė įmaniusi būtų po žeme palįsti. Žem.
po žẽmės sugul̃ti išmirti: Kiek sugulo po žemės galijotų, smarkūnų, rods, gyvens ir gyvens. Krš.
po žẽmėmis sukìšti daugelį sunaikinti, palaidoti: Nepabaidė jų carai ar kaizeriai, nesukišo po žemėmis dabartinis vokietis, tai ko bijot naujoviško ruselio – raudonojo. Zur.
prie žẽmės mažas: Birželis baigiasi, vasarojus prie žemės. Vg. Aš dar visai prie žemės tebebuvau, gatavai vaikas. NmŽ.
prie žẽmės krìsti prisiekti: Žinau aiškiai, čia galiu prie žemės kristi. Trk.
prie žẽmės leñkti norėti miego: Musėt bus lytaus, kad prie žemės lenkia. Varn.
prie žẽmės liñkti kumpti, senti, silpti: [Motinikė] kas dieną didžiau linko prie žemės, ir sunku jai buvo šeimininkauti. LzP.
prie žẽmės prikrìtęs
1.godžiai: Paršeliai išalkę: geria pieną prikritę prie žemės. Šts.
2.graudžiai: Ieškosi mamytės – ji smėly miegos, – ją šauksi prikritęs prie žemės nuogos. Nėr.
prie žẽmės prirem̃ti prigriebti: Priremk prie žemės, kad žinotų!. Prn.
prie žẽmės prisikrìtęs labai (ką daryti): Vaikai klykia verkia prie žemės prisikrisdami. Žem. Ne tiek ji rinko, kiek graudžiai verkė, prie juodos žemelės prisikrisdama. JD. Tėvelis prie žemės prisikrisdamas veiza, kame uždirbti tą rublelį. End.
prie žẽmės riẽsti varginti, išnaudoti: Tave, biednas žmogau, spaudžia, riečia prie žemės. Jdr.
skersaĩ žẽmę prasmègti apie didelę gėdą: Iš gėdos gali skersai žemę prasmegti. Dkš.
skrãdžiai žẽmę nueĩti dingti: Te skradžiai žemę visi nueina! – sušuko ji. Mont.
skrãdžiai žẽmę nugarmė́ti dingti: Man rodės, kad būtų geriau skradžiai žemę nugarmėti, negu daugiau padaryti tokį baisų nusikaltimą. Vencl.
tegùl skrãdžiai žẽmę toks keiksmas: Tegul tave skradžiai žemę, jau ką kaip nubajys (nupasakos). Dg.
nórs skrãdžiais žẽmės prapùlk sakoma apie gėdijimąsi: Tokią sarmatą apturėjau – nors skradžiais žemės prapulk. Upn.
skrãdžiais žẽmių prasmègti dingti: Šalin tu, gyvate!Skradžiais žemių prasmek!. Šein.
su žemè maišýti šmeižti: Kieme jam pasakė, kad Kastė jį su žeme maišanti. Paukš.
su žẽmėmis maišýti šmeižti: Katras čia nori, kad su žemėmis maišytų, labiau vyrai. Krš.
su žemè sulýginti visiškai sunaikinti: Insterburgo pilį su žeme sulygino. Dauk. Keršijo su žeme sulyginti anus. Stan. Ir apguls tave (Jeruzalę), ir suspaus tave ižg visų šalių, ir su žeme tave sulygins. Dk. Kaip išvažiuosiu, tai ir namą griausiu – su žeme sulyginsiu. Pv. Paskui, kai iš vakarų siūbtelėjo, svieteli, galvoju: sutryps, šįkart tikrai su žemele viską sulygins. Zur.
su žemè sumaišýti
1.įveikti: Kaip puolė, visus su žeme sumaišė. Rsn.
2.sunaikinti: Tokį ąžuolyną su žeme sumaišėm. Niekam širdies neskauda. Ap.
3.apšmeižti: Kol jam duodi, tol geras, o kai nebegaus, su žeme sumaišys. Jnš.
su žẽmėmis sumaišýti
1.visiškai sugriauti: Na ir dėjo. Geležinkelio stotį su žemėm sumaišė. Bub.
2.apšmeižti: Ką nedarė! Jie mane su žemėm sumaišė. Jrb.
3.sukritikuoti: O viename žurnale – didelis straipsnis, kur mano knyga ir aš pats sumaišyti su žemėmis. Vencl. Su žemėmis sumaišė vyrukus. Ko tik neprisiuvo: beidėjiškumą, patriotizmo stoką. rš.
su žemè sutriñti visai sunaikinti: Mes ardome jūsų gyvenimą, mes griauname jį, – stipriai pamygo jis tuos žodžius ir atsistojo prieš mane. Tarytum sunaikinti mane rengėsi, visai su žeme tykojo sutrinti. Šein.
už žẽmę juodèsnis labai liūdnas: Ponas sugrįžęs iš miško juodesnis už žemę. Vien. Kai Rožanas atsitokėjo ir atsikėlė, buvo ir už žemę juodesnis. Vien.
kaĩp žẽmė
1.apie visiškai tylintį: Ar tu ant jo barkis, ar mušk, ar peik – nė lūpų nepravers, tylės kaip žemė, ir gana. Žem. Ėjo gandai, kad jį pašovė, paskui visaip kankino, kad jis išduotų savo draugus, bet jis tylėjo kaip žemė. Mont. Visi jam drebia kaip šuniui akysna, o jis tyli kaip žemė. Mrc. Aš tylėjau kaip žemė ir dirbau, tarsi nieko negirdėdamas. SnV. Senas dabar tupėk ir tylėk kaip žemė. Krš.
2.apie nuliūdusį: Vieną dieną buvo juodu nuliūdusiu it žemė. Vaižg. Stovėjo pilkas kaip žemė, kietai sukandęs dantis. Alz.
kaĩp žemẽlė
1.apie girtą: Kelinta diena girtas ir girtas kaip žemelė. Mžš. Dieve, ką gi veš šieną, girtas kaip žemelė!. Slm. Kurgi prisigėrei kaip žemelė?. Ob.
2.labai (geria): Jau kad pradeda gert, tai taip ir geria kaip žemelė. Slm.
kaĩp kiaurà žẽmė prarìjo staiga dingo: Jetus tu manoji! Kaip kiaura žemė mano daiktus praryna!. Krš.
kaĩp žẽmės nelypódamas greitai (bėga): Niuta tartum lėkte lėkė, abu su jaunikaičiu įsilinksminę, našūs, skrido tartum nelypodami žemės. LzP. Ir eina ji tarytum žemės nelypodama. Vien.
kaĩp žẽmės nènešamas nuliūdęs: Eina kaip žemės nenešamas. Šts.
kaĩp žẽmės netẽkęs nusiminęs: Žmona užsiašarojusi, mergos akys paraudusios nuo verkimo, matyti, o tu pats kaip žemės netekęs. Krėv.
kaĩp žẽmę pardãvęs nusiminęs: Dabar marti sėdi kaip žemę pardavusi. Vaižg. Eina kaip žemę pardavęs. Aln. Vaikščioja kaip žemę pardavęs. Krkl. Ko tu šiandien toks liūdnas, kaip žemę pardavęs?. Dbk. Na, tu dabar – lyg žemę būtum pardavęs, o ne ponas trijų šimtų margų. Simon.
kaĩp žemès pardãvęs nusiminęs: Ko niūrai lyg žemes pardavęs?. Gs. Valgėm tylėdami lyg žemes pardavę. Mont. Eina galvą nudūręs, kaip žemes pardavęs. NmŽ.
kaĩp žẽmė prarìjo dingo: Pikčiurnienė vaiko nepagavo, jis dingo kažkur už trobų, lyg žemė jį būtų prarijusi. Simon. Giraitėje jis išspruko mums iš rankų. Kaip žemė bus jį prarijusi. Sav.
kaĩp į žẽmę į̃kastas nustebęs: Giniotis sustojo lyg į žemę įkastas. – Kad jį kur kotas! – šūktelėjo senis. Avyž.
kaĩp į žẽmę suvarýtas sustingęs: Žmonės stovėjo kaip suvaryti žemėn. Šein.
kaĩp į žẽmę prasmègti apie staigų dingimą: Būrelis ūmai atsirasdavo lyg iš žemės išdygęs ir ūmai pradingdavo lyg į žemę prasmegdamas. rš. Žiūrėk, jos iš tiesų prapuola, tartum į žemę prasmenga. rš.
kaĩp iš žẽmės išdýgo Brt. staiga, netikėtai atsirado: Jauni žmonės įžengė į saloną ir išvydo, lyg iš žemės išdygusį, aslos viduryj bestovintį Donatą. Pt.
kaĩp iš po žẽmės tyliai, dusliai: Jau girdi ne perkūnų dundėjimą, o patrankų. Sako, tuo tarpu lyg iš po žemės. Simon. Suprastėjusi, šneka kaip iš po žemės. Krš.
kaĩp iš po žẽmių
1.tyliai, dusliai: Kalba kaip iš po žemių. Jnšk. Balsas kaip iš po žemių, vos girdėtis. Varn. Pranutė tyki buvo labai – kaip ir iš po žemių, būdavo, kalba. Slm.
2.apie blogai atrodantį: Mano brolis arielką geria ir juodas kaip iš po žemių. Slč.
kaĩp iš po žẽmės išdýgo staiga, netikėtai pasirodė: Barzdočius jau buvo besodinąs ją sau ant kelių, kaip stipri ranka sugrobė jį už apykaklės: kaip iš po žemės išdygo jaunas vyras. LzP. Džiaugiuosi ne pačiu pasiskaitymu, bet tuo, jog žemaitiškas laikraštis kaip iš po žemių išdygo. Žem.
kaĩp žẽmė nuo dangaũs apie labai besiskiriančius: Mano auklėjimas, tiesa, skiriasi, kaip žemė nuo dangaus, nuo anų didžponių auklėjimo. Pt.
kaĩp po žemè liūdnas: Dar (dabar) jaunimas kaip po žeme. Kpč.
kaĩp po žẽmėmis prislėgtas, liūdnas: Eis eis, gers gers po nedėlią, o tu, moterėl, kaip po žemėm. Mžš. Jaunimas dabar kaip po žemėm. Aln.
kaĩp skersaĩ žẽmę nueĩti dingti: Griebėsi ir visi žiūrėti Bindoko, tas vienok tartum skersai žemę nuėjo. Piet.
kaĩp skrãdžiai žẽmės prasmègti apie dingimą: Jis dingo, tarytum skradžiai žemės prasmego. rš.
akis delbti į žemę žr akis
akis nudurti į žemę žr akis
akis užpilti žemėmis žr akis
bamba atidygo nuo žemės žr bamba
dangus žemė žr dangus
danguje žemėje ėmus žr dangus
kaip danguje taip ir ant žemės žr dangus
dangų [su]maišyti su žeme žr dangus
dangus sukibęs (sulipęs)su žeme žr dangus
dangus maišosi (susimaišė)su žeme žr dangus
nei į dangų nei į žemę žr dangus
tarp dangaus ir žemės žr dangus
kaip dangus nuo žemės žr dangus
diedo žemė žr diedas
karaliaus žemė žr karalius
klynas velkasi žeme žr klynas
nė basa koja nesistoti ant žemės žr koja
kojos nelimpa į žemę žr koja
kojos nesiekia žemės (žemių) žr koja
kojos smenga į žemę žr koja
kojos lig žemės žr koja
kulnai nesiekia žemės žr kulnas
du metrus žemės duoti žr metras
miltų žemė žr miltai
kaip musė po žemėmis žr musė
nosį įbesti į žemę žr nosis
paliaukis siekia žemę žr paliaukis
į pipirų žemę išginti (išsiųsti, išvaryti, išvyti) žr pipiras
saulė raičiojasi (railioja, ridinėja, ritinėjasi)žeme žr saulė
snapo nepakelia nuo žemės žr snapas
stagarą trenkti į žemę žr stagaras
tėvų žemė žr tėvai
ne tėvo žemė, ne sūnūs aria žr tėvas
Frazeologijos žodynas
Aprašymas
Kalba
Autoriai
Redaktoriai
Publikavimo informacija
Data
Leidėjas
Pavadinimas
Informacija iš kitų sistemų paslaugų
Atsisiųsti ištekliaus įrašo informaciją
Atsisiųsti žodžio informaciją:
RDF formatu LMF formatu TEI formatu TBX formatu SOAP formatu JSON formatu XLSX formatu DOCX formatu PDF formatu
Vertimas pagal vertimas.vu.lt
anglų kalba: zeme
prancūzų kalba: Zeme
vokiečių kalba: Zeme
rusų kalba: Земе
lenkų kalba: zeme
Komentuoti
Komentuoti gali tik prisijungę nariai.
Komentarų nėra
Komentarai(0)