Individo psichikos ypatybių, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykiškai pastovi asmens savybė. Temperamento sąvoką IV a. pr. m. e. sukūrė Hipokratas. Jis teigė, kad temperamento tipą lemia keturių pagrindinių žmogaus kūno skysčių (kraujo, gleivių, juodosios ir geltonosios tulžies) santykis. Hipokratas skyrė šiuos tipus: flegmatiką, choleriką, melancholiką ir sangviniką. Tokius temperamento tipus skiria ir šių laikų psichologija, tik ji kitaip aiškina temperamentą lemiančias priežastis. Kai kurie mokslininkai (G. E. Krečmeris, Vokietija; V. H. Šeldonas, JAV) temperamento tipus siejo su žmogaus kūno konstitucija. Vokiečių filosofas I. Kantas pirmasis pateikė psichologinį temperamento tipų skirstymą. Jis temperamento tipus skyrė pagal tai, kas labiau būdinga asmenybei, kas vyrauja jos gyvenime - jausmai ar veikla, koks jų reiškimosi būdas. Populiariausia yra temperamento tipologija, pagrįsta I. Pavlovo (Rusija) aukštosios nervinės veiklos tipų teorija. Tie tipai laikomi įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu. Jie skiriami pagal dviejų pagrindinių nervinių procesų - jaudinimo ir slopinimo - savybes: stiprumą, pusiausvyrą ir paslankumą. Aukštosios nervinės veiklos tipus atitinka temperamento tipai. Silpnajam tipui - ↑ melancholikui- būdinga lėtumas, stiprus nuolatinis emocinis jautrumas, ilgai trunkančios, bet išoriškai neryškios nuotaikos, polinkis niekuo netikėti ir nieko nesitikėti, subtilus fizinių dirgiklių ir gyvenimo situacijų suvokimas. Stipriam, be pusiausvyros tipui - ↑ cholerikui- būdinga greitai kylantis ir stiprus emocinis jautrumas, ekspresyvi jausmų raiška mimika, pantomimika, kalba, judrumas, aktyvumas, noras aktyviai veikti. Stiprus, su pusiausvyra, paslankus tipas - ↑ sangvinikas- karštas, produktyviai dirbantis, kai susidomi kokia nors veikla, jam būdinga greitai kylantis, bet nepastovus emocinis jautrumas, labai greita nuotaikų kaita, veiklos chaotiškumas. Stipriam, su pusiausvyra, bet nepaslankiam tipui - ↑ flegmatikui- būdinga iš lėto kylantis, silpnas ir trumpalaikis emocinis jautrumas, silpna išorinė jausmų raiška, psichinių procesų lėtumas. Rusų psichologai B. Teplovas ir V. Nebylicynas nustatė, kad temperamentą lemia ne viena nervų sistemos ypatybė, o jų derinys. Temperamentas yra gana pastovus, mažai tesikeičia dėl aplinkos ir auklėjimo poveikio, tačiau kinta ontogenezėje. Temperamentas nėra susijęs su asmenybės turiniu (motyvacinės sferos kryptingumu, vertybinėmis orientacijomis, pasaulėžiūra) ir tiesiogiai nelemia asmenybės bruožų. Tačiau temperamentas gali padėti arba trukdyti susidaryti tam tikriems asmenybės bruožams, kadangi modifikuoja aplinkos ir auklėjimo veiksnių poveikį asmenybės plėtotei.