Aukštųjų psichinių funkcijų, žmogaus asmenybės kilmė ir raida jų socialinio determinuotumo, t. y. priklausomybės nuo santykių su kitais žmonėmis, aspektu. Sociogenezę lemia socializacijos ypatumai įvairiose kultūrose įvairiais istorijos laikotarpiais. Svarbiausias sociogenezės elementas - individo išmokimo, socialinės patirties perėmimo procesas. Sociogenezės dėsningumus tiria etnopsichologija ir istorinė psichologija; pastaroji tiria, kaip kinta žmogaus pažinimas, suvokimas, kaip įvairių epochų žmogus perima papročius, ritualus. Vokiečių psichologas V. Vuntas analizavo tautų psichologiją pagal įvairių istorijos laikotarpių žmogaus mąstymo produktus. Psichoanalitikai (Z. Froidas, K. G. Jungas, Ė. Fromas) ir prancūzų mokyklos sociologai (E. Diurkheimas, L. Levi-Briulis ir kt.) sociogenezės mechanizmus apibūdino pagal analogiją su individo psichikos raida arba siejo vien su dvasiniu žmonių bendravimu. Marksistinės orientacijos psichologai teigė, kad sociogenezę lemia žmonių darbinė veikla vienos ar kitos visuomeninės santvarkos sąlygomis. Remdamiesi tokiu požiūriu, jie siekė nustatyti psichikos pokyčius antropogenezės ir sociogenezės sandūroje (rusų sociologo B. Poršnevo paleopsichologija), istorijos eigoje susiklosčiusius ir kintančius aukštųjų psichinių funkcijų sociogenetinius dėsningumus.