Aplinkos atspindėjimo tipas, aukštesnioji psichikos forma, kuriai būdinga suvokimo, vaizduotės, jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu, proto veiksmais. Sąmonę turi tik žmogus. Empiriškai traktuojama sąmonė - tai nuolat kintanti jutiminių ir protinių vaizdinių visuma, tie vaizdiniai kyla žmogui kaip jo sukauptos patirties rezultatas ir lemia jo veiklą. Sąmonę ar jos tam tikrus komponentus tiria keletas mokslų - filosofija, logika, kalbotyra, neurofiziologija, antropologija, sociologija, etnografija ir kiti. Psichologija tiria sąmonės kilmę, struktūrą ir funkcionavimą. Sąmonei būdinga: aktyvumas, ↑ intencionalumas, ↑ refleksija, ↑ savistaba, motyvacinis vertybinis pobūdis, įvairus aiškumo laipsnis (lygis). Kiekvieno individo sąmonė yra unikali, tačiau ne nepriklausoma - ją sąlygoja nuo jos nepriklausantys išorės veiksniai (visų pirma, tos socialinės sistemos, kurioje individas gyvuoja, struktūros). Tiriant sąmonę, susiduriama su dviem sunkumais. Pirma, visus psichinius reiškinius žmogus pažįsta tiek, kiek juos įsisąmonina (taip pat ir ↑ pasąmonę, kurią įsisąmonina tiesiogiai arba netiesiogiai). Sąmonės dėka žmogus aiškiau ar ne taip aiškiai suvokia įvairius reiškinius, sudarančius vienokių ar kitokių psichinių funkcijų turinį. Sąmonė netgi buvo laikoma bendrąja psichikos gyvavimo prielaida ir nusakoma metaforiškai (sąmonė šviesa, sąmonė laukas, sąmonė - visų psichinių funkcijų šeimininkė). Buvo ir kitoks požiūris - sąmonė buvo tapatinama su kuria nors iš psichinių funkcijų (dažniausiai su dėmesiu arba mąstymu). Pirmuoju atveju nebuvo galima sąmonės konkrečiai (taip pat ir eksperimentiškai) ištirti, antruoju - vietoj sąmonės buvo tiriamos kurios nors psichinės funkcijos. Todėl buvo teigiama, kad psichologijos požiūriu sąmonė - fikcija (V. Džeimsas). Antrasis sunkumas kyla iš pirmojo: sąmonės, kaip ir psichinių funkcijų, negalima lokalizuoti erdvėje, tačiau, skirtingai negu psichinių funkcijų, jos (dėl to, kad "neturi savybių") negalima išskaidyti ir laiko atžvilgiu. Tyrinėtojams nepavyko nustatyti požymių, pagal kuriuos būtų galima tirti sąmonės psichologijos metodais (pavyzdžiui, matuoti tam tikrais laiko vienetais, lyginti tam tikrų laiko atkarpų sąmonę). Konstruktyviai sąmonės analizei svarbi buvo vokiečių filosofo I. Kanto idėja: sąmonė turi pastovių invariantiškų struktūrų, schemų, kurios priima nuolat kintantį sensorinės informacijos iš jutimo organų srautą ir jį tam tikru būdu formuoja. Individo sąmonės struktūros formuojasi ankstyvoje vaikystėje, vaikui perimant ( ↑ Interiorizacija) veiklos, visų pirma bendravimo su suaugusiuoju, struktūras. Tokio perėmimo galimybės pagrindas - filogenetinis (istorinis) vystymasis. Daiktinė veikla ir jos atributas bendravimas turi šias pagrindines savybes, atsispindinčias jos struktūroje: socialinę kilmę ir sandarą (socialinė veiklos reglamentacija, įrankių ir ženklų naudojimas); pasidalijimą tarp dviejų subjektų; nukreiptumą į objektą. Žmonių, veiklos struktūra lemia sąmonės struktūrą ir svarbiausias savybes: socialinį pobūdį (ženklų ir simbolių, visų pirma žodinių sistemų, vartojimą), refleksiją, vidinį dialogą, daiktiškumą.