Santykio tarp psichinių ir fizinių reiškinių arba santykio tarp psichinių ir fiziologinių (nervinių) procesų problema. Psichofizinė problema ypač aktuali buvo XVII a., kai susiklostė mechanistinė pasaulio samprata. Ja remdamasis, prancūzų mokslininkas R. Dekartas gyvų būtybių elgesį bandė aiškinti mechanine sąveika, o šiuo požiūriu nepaaiškinamus sąmonės aktus laikė bekūne neerdvine substancija. Šios substancijos ir "kūno mašinos" santykio problema paskatino Dekartą suformuluoti psichofizinės sąveikos koncepciją: nors kūnas tik juda, o siela tik mąsto, jie gali vienas kitą veikti, susiliesti tam tikroje smegenų dalyje. XVII a. anglų filosofas T. Hobsas ir olandų filosofas B. Spinoza kritikavo požiūrį į psichiką, kaip ypatingą substanciją, psichiką kildino iš gamtos kūnų sąveikos. Hobsas siūlė laikyti pojūtį šalutiniu materialių procesų reiškiniu. Spinoza manė, kad idėjų tvarka tokia pat kaip ir daiktų, o mąstymas ir tįsumas - neatskiriami, bet priežastiniais ryšiais nesusieti begalinės substancijos - gamtos - atributai. Vokiečių filosofas G. V. Leibnicas suvokė pasaulį mechanicistiškai, bet psichiką laikė unikalia esme. Jis iškėlė ↑ psichofizinio paralelizmo idėją: siela ir kūnas veikia nepriklausomai vienas nuo kito, tačiau nepaprastai tiksliai, todėl atrodo, kad jie yra tarp savęs susiję. Jie primeną porą laikrodžių, kurie visuomet rodo tą patį laiką, nors eina nepriklausomai vienas nuo kito. Psichofizinį paralelizmą materialistiškai interpretavo XVIII a. anglų filosofas ir gydytojas D. Hartlis ir kai kurie gamtininkai. Psichofizinis paralelizmas labai išpopuliarėjo XIX a. viduryje; atradus energijos tvermės dėsnį, paaiškėjo, kad sąmonė nėra ypatinga jėga, sugebanti laisvai keisti organizmo elgesį. Kita vertus, anglų gamtininko Č. Darvino teorijos požiūriu psichika buvo traktuojama kaip aktyvus gyvybinių procesų reguliavimo veiksnys. Atsirado naujų psichofizinės sąveikos koncepcijos variantų (V. Džeimsas, JAV). XIX a. pab.-XX a. pr. išplito machistinė psichofizinės problemos traktuotė. Machistai teigė, kad sielą ir kūną sudaro tie patys elementai ir reikia kalbėti ne apie realių reiškinių tarpusavio ryšį, o apie pojūčių kompleksų koreliaciją. Šių laikų loginis pozityvizmas laiko psichofizinę problemą pseudoproblema ir teigia, kad sąmonė, elgesys ir neurofiziologiniai procesai turi būti aprašomi atskirai. Psichikos funkcionavimui didžiausią reikšmę turi žmogaus sąveika su išoriniu pasauliu. Kita vertus, psichofiziologija yra sukaupusi nemaža faktų apie įvairias psichinių aktų priklausomybės nuo jų fiziologinio substrato formas ir tų aktų (kaip smegenų funkcijos) reikšmę gyvybinei veiklai organizuoti ir reguliuoti ( ↑ Funkcijų lokalizacija, ↑ Ideomotorika, ↑ Patopsichologija, ↑ Neuropsichologija, ↑ Psichofarmakologija, ↑ Psichogenetika ).