Psichologijos šaka, kurianti metodus, kuriais nustatomos žmogaus individualios ypatybės, numatoma asmenybės vystymosi perspektyva. Pradėjo klostytis XIX a. (Dž. M. Katelis, JAV, F. Goltonas, D. Britanija, H. Ebinghauzas, Vokietija, ir kt.). Didelę įtaką jai turėjo prancūzo psichologo A. Binė ir jo bendradarbių sukurti vaikų protinio vystymosi diagnostikos metodai, ypač 1905-11 sukurta intelekto skalė. Sukurta daug specialių psichodiagnostikos metodikų, įvairiais aspektais tiriančių individualias ypatybes: anomalijos ir normos, išsimokslinimo ir žmogaus amžiaus, mokymosi, profesinės, sportinės veiklos ir kitais aspektais. Svarbiausios metodų rūšys: ↑ testai ( ↑ Intelekto testai, ↑ Žinių testai, ↑ Kriterinis testavimas, ↑ Projekciniai testai ); ↑ anketos ir ↑ klausimynai (padeda atskleisti pagrindines asmenybės nuostatas, santykius, polinkius ir pan.), psichofiziologinės metodikos (diagnozuojamos individo nervų sistemos savybės, kurios reiškiasi dinaminėmis psichikos ypatybėmis - veiklos tempu, persijungimo lengvumu, darbingumo trukme ir kt.). Bet kuri psichodiagnostinė metodika turi atitikti tikslumo, patikimumo, ↑ validumo reikalavimus. Psichodiagnostika tuo efektyvesnė, kuo labiau ji remiasi fundamentaliais psichologijos tyrimais.