Išorės pasaulio objektų savybių ir organizmo vidaus reiškinių atspindėjimas psichikoje, atspindėjimą lemia tų objektų tiesioginis poveikis receptoriams. Fiziologinių pojūčių mechanizmų tyrimai, atlikti vadovaujantis rusų mokslininkų I. Sečenovo ir I. Pavlovo refleksų teorija, parodė, kad pojūtis yra vientisas ↑ refleksas, kuris tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais jungia periferines ir centrines ↑ analizatoriaus dalis. Pojūčius tiria jutiminių procesų psichofizika ir kai kurios fiziologijos šakos. Pojūčių įvairovė rodo kokybinę išorinio pasaulio įvairovę. Pojūčiai klasifikuojami pagal įvairius požymius. Labai paplitęs jų skirstymas pagal modalumą - skiriami regos, klausos, lytėjimo ir kiti pojūčiai. Tam tikro modalumo pojūčiai gali būti klasifikuojami ir smulkiau (pvz., erdviniai ir spalviniai regos pojūčiai). Yra intermodalių pojūčių, arba ↑ sinestezijų. Anglų fiziologas Č. Šeringtonas suskirstė pojūčius į tris pagrindines grupes: 1) eksterocepcinius, atsirandančius dėl išorinių dirgiklių poveikio kūno paviršiuje esantiems receptoriams; 2) propriocepcinius (kinestezinius), kurie raumenyse, sausgyslėse ir sąnariuose esančiais receptoriais atspindi kūno dalių judėjimą ir santykinę padėtį; 3) interocepcinius (organinius), specialiais receptoriais signalizuojančius apie organizme vykstančius apykaitos procesus. Eksterocepciniai pojūčiai savo ruožtu skirstomi į du porūšius - distancinius (regos ir klausos) ir kontaktinius (lytėjimo, skonio) pojūčius. Uoslės pojūtis yra tarpinis tarp šių porūšių. Ši klasifikacija yra apytikslė: ji neatsižvelgia į tai, kad pojūčio funkcijos gali nepriklausyti nuo morfologinės receptorių lokalizacijos (pvz., regos pojūtis gali atlikti propriocepcinę funkciją). Anglų neurologas H. Hedas sukūrė genetinę pojūčių klasifikaciją. Jis skyrė senesnįjį (protopatinį) ir jaunesnįjį (epikritinį) pojūčių jautrumą. Protopatiniai pojūčiai, skirtingai negu epikritiniai, nėra griežtai susiję su dirginimo šaltinio vieta nei išorinėje erdvėje, nei kūne; be to, protopatiniai pojūčiai yra afektinio pobūdžio: jie atspindi subjektyvias būsenas, o ne objektyvius procesus. Pojūtis atsiranda filogenezės procese kaip jautrumas dirgikliams, neturintiems tiesioginės biologinės reikšmės, taigi, pojūtis atspindi objektyvų ryšį tarp biotinių ir abiotinių aplinkos veiksnių. Žmogaus pojūčiai yra susiję su jo praktine veikla, istorine visuomenės raida (tuo žmogaus pojūčiai skiriasi nuo gyvūnų pojūčių).