Psichiniai procesai, aktai ir būsenos, kuriuos sukeliančių tikrovės reiškinių įtakos žmogus nesuvokia; psichinio atspindėjimo forma - atspindimas tikrovės vaizdas ir žmogaus santykis su tikrove sudaro nedalijamą visumą (tikrovės vaizdas nėra specialios refleksijos objektas). Pasąmonė nuo sąmonės skiriasi tuo, kad jos atspindėta tikrovė yra susiliejusi su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų. Pasąmonėje žmogus supanašina, sutapatina save su kitais žmonėmis ir reiškiniais kitaip, negu sąmoningai išgyvendamas tikrovę: jis tiesiogiai emociškai įsijaučia, identifikuojasi, emociškai užsikrečia, gretina įvairius objektus pagal tai, kad jie turi vienas su kitu ką nors bendra, o ne pagal loginius prieštaravimus, esminių požymių skirtumas. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina kuriame nors viename psichiniame akte (pvz., ↑ sapne ). Pasąmonė iškyla ankstyvosiose kūdikio pažinimo formose, pirmykščiame mąstyme, intuicijoje, afektuose, panikoje, hipnozėje, sapnuose, automatizuotuose veiksmuose, ikislenkstiniame suvokime ( ↑ Subsensorinis suvokimas ), nevalingame įsiminime, be to, reiškiasi tokiais siekiais, jausmais ir poelgiais, kurių priežasties žmogus nesuvokia. Skiriamos 4 pasąmonės raiškos būdų grupės: 1) priešsąmoniniai reiškiniai; 2) neįsisąmoninti veiklos stimulai (neįsisąmoninti motyvai ir prasminės nuostatos), kuriuos lemia norimoji ateitis, turinti asmenybinę prasmę; 3) neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai (veiklos nuostatos, automatizuoto elgesio stereotipai), lemiantys veiklos kryptingumą ir nuoseklumą; 4) subsensorinio suvokimo apraiškos. Neįsisąmoninti veiklos stimulai buvo pastebėti, stebint žmogų po hipnozės, kurios metu jam buvo įteigta tam tikra veiksmų programa (pvz., užeiti į parduotuvę ir pirkti tam tikrą prekę). Įteigtą programą atliekantis žmogus negalėjo paaiškinti savo elgesio priežasties. Austrų psichiatras Z. Froidas neįsisąmonintų veiksmų prigimtį aiškino ↑ psichoanalizės požiūriu. Jis teigė, kad pasąmonei yra būdingas dinamiškas ↑ išstūmimas.Froido nuomone, pasąmonė - tai visų pirma nerealizuoti potraukiai. Juos įsisąmoninti trukdo socialinės normos. Todėl nerealizuoti potraukiai yra išstumiami ir reiškiasi tik užuominomis, apsirikimais, sapnais ir pan. Net tada, kai žmogus suvokia, jog nerealizuoti potraukiai yra susiję su psichiką traumuojančiais įvykiais, tų potraukių sukelti išgyvenimai neišnyksta, nes suvoktieji dalykai atrodo svetimi, su juo nesusiję. Pasąmonė nustoja reikštis elgesiu tada, kai jos veikimą sukėlusius įvykius žmogus suvokia kartu su kitu žmogumi ( ↑ Grupinė psichoterapija ). Neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai reguliuoja automatizuotus ir nevalingus veiksmus (pvz., uždavinio sprendimą). Tie reguliatoriai - tai nesąmoningai susidaryti spėjamų būsimų įvykių ir veikimo būdų vaizdai, pagrįsti ankstesnio elgesio panašiose situacijose patirtimi. Veiklos būdų reguliatorius žmogus gali įsisąmoninti tada, kai kokia nors kliūtis netikėtai sutrukdo įprastinį, automatizuotą elgesį. Nesąmoningo automatizuoto elgesio psichofiziologinį mechanizmą aiškina rusų psichologo N. Bernšteino sukurta judesių susidarymo lygių koncepcija. Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių pasąmonės mechanizmų ir funkcijų samprata padeda sukurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą.