Psichologijos šaka, tirianti aukštųjų psichinių funkcijų mechanizmus, remdamasi galvos smegenų veiklos po lokalinio jų pažeidimo duomenimis ( ↑ Kompensacija). Atsirado XIX a. II pusėje psichologijos, medicinos (neurologijos, neurochirurgijos) ir fiziologijos sandūroje. Neuropsichologijos pradininkas Rusijoje buvo A. Lurija. Jis plėtojo L. Vygotskio idėjas, teigiančias aukštųjų psichinių funkcijų socialinį determinuotumą, jų sisteminę struktūrą, ir sukūrė sisteminės dinaminės psichinių procesų lokalizacijos ( ↑ Funkcijų lokalizacija) teoriją, kuri sudaro neuropsichologijos pagrindą. Skiriama klinikinė, reabilitacinė, eksperimentinė, vaiko neuropsichologija. Analizuoja aukštųjų psichinių funkcijų sutrikimų sindromus, ši analizė kokybiškai įvertina sutrikimus ir diagnozuoja smegenų pažeidimus. Lurijos sukurti metodai - tai rinkinys tyrimų, kurie pateikia duomenų apie pažintinius procesus (įvairių rūšių suvokimą, atmintį, kalbos funkcijas, mąstymą, valingus judesius ir veiksmus). Be to, tiriami įvairūs neuropsichologiniai sindromai, t. y. dėsningi, po smegenų struktūrų pažeidimo atsirandantys aukštųjų psichinių funkcijų sutrikimų deriniai. Neuropsichologija turi didelę reikšmę bendrosios psichologijos metodologijai, galvos smegenų pažeidimų diagnostikai, padeda surasti būdus sutrikusioms funkcijoms atkurti.