Periodiška funkcinė žmogaus ir aukštesniųjų gyvūnų tam tikros ramybės būsena, kuriai būdinga specifinis centrinės nervų sistemos ir viso organizmo neveiklumas: nieko tikslingai neveikiama, mažai judama ir nereaguojama į sensorinius aplinkos poveikius, sulėtėja kvėpavimas, pulsas, sumažėja kūno šiluma. ↑ Budravimo būsenos priešprieša. Kai žmogus miega, išnyksta jo sąmoningas psichinis aktyvumas. Yra dvi pagrindinės viena po kitos einančios miego fazės: lėtasis miegas ir greitasis (paradoksalusis) miegas. Daugelis tų fazių fiziologinių savybių yra priešingos. Abiejų fazių eiga yra sudėtinga, daugybės lygmenų, skatina smegenyse aktyvius, kiekvienai fazei būdingus procesus. Per lėtąjį miegą pakinta toniniai (pastovūs) vegetaciniai ir motoriniai rodikliai: sumažėja raumenų tonusas, sulėtėja kvėpavimas, širdies ritmas. Greitojo miego metu elektroencefalogramos ritmas greitas, svyravimai nedidelės amplitudės, beveik tokie pat, kaip pradinėje miego stadijoje arba budravimo būsenoje. Šiai miego fazei būdinga greiti akių judesiai, trūkčiojantys veido raumenys ir galūnės, nereguliarus kvėpavimo, širdies ritmas, nepastovus kraujospūdis. Iš lėtojo miego pabudęs žmogus sapnų neprisimena. Lėtojo miego būsenoje žmogus kartais miegodamas vaikšto ( ↑ Somnambulizmas ), kalba, vaikus kamuoja košmarai, kurių pabudę jie neprisimena. Po greitojo miego žmogus dažniausiai (75-90%) prisimena savo sapnus. Lėtojo ir greitojo miego fazės sudaro 60-90 min trukmės ciklą, kuris natūralaus nakties miego metu pasikartoja 4-5 kartus. Normalaus žmogaus greitaisis miegas sudaro apie 20% viso miego trukmės. Greitojo miego stadijos paryčiui ilgėja, o lėtojo miego - trumpėja. Ilgesnį laiką nemiegojus, taip pat miegas prasideda lėtąja faze.