Kalbos ir kultūros santykio samprata, aiškinanti, kad kalba turi įtakos žmogaus pažinimui ir patyrimui. Kalbiniu determinizmu vadinamas požiūris, kad kalba gali lemti pasaulio suvokimą ir supratimą, kai kurias žmogaus elgesio apraiškas. Kalbiniu reliatyvumu laikomas požiūris, kad kiekviena kalba kitaip veikia žmogaus pažinimą ir patyrimą. Kalbinio reliatyvumo ir determinizmo samprata buvo sukurta XX a. 3-4 dešimtmetyje. Kūrėjai - JAV mokslininkai E. Sapyras ir B. L. Vorfas (kalbinis reliatyvumas ir determinizmas dar vadinamas Sapyro ir Vorfo hipoteze). Skiriamas griežtasis ir nuosaikusis kalbinis reliatyvumas ir determinizmas. Griežtojo kalbinio reliatyvumo ir determinizmo šalininkai teigia, kad kalba lemia mąstymo ir elgesio pobūdį, nuosaikiojo - kad kai kurie kalbos aspektai sudaro prielaidas tam tikram mąstymo ir elgesio būdui, bet jų griežtai nedeterminuoja. Nemaža šios problemos tyrinėtojų kritikavo griežtąjį kalbinį reliatyvumą ir determinizmą dėl kalbos reikšmės absoliutinimo, visuomenės praktikos ignoravimo, kalbos ir mąstymo tapatinimo. Daugelis nuosaikiojo kalbinio reliatyvumo ir determinizmo idėjų yra nepaneigiamos, pavyzdžiui, teiginys, kad kalba daro euristinį poveikį kai kuriems pažinimo procesams (kategorizacijai) ir turi įtakos žmogaus elgesiui.