Aukštųjų psichinių funkcijų sąsaja su atitinkamomis smegenų struktūromis. Funkcijų lokalizacijos problemą tiria neuropsichologija, neuroanatomija, neurofiziologija ir kiti mokslai. Funkcijų lokalizacija pradėta tirti antikos laikais (Hipokratas, Galenas ir kt.). Siaurojo lokalizacionizmo šalininkai teigė, kad kiekviena psichinė funkcija yra vientisas ir nedalomas psichinis sugebėjimas, kurį realizuoja tam tikroje smegenų žievės vietoje esantis atitinkamas centras. Buvo manoma, kad, pažeidus kurį nors centrą, atitinkama funkcija išnyksta. Naiviojo lokalizacionizmo idėją reiškė F. J. Galio (Vokietija) frenologinė schema ( ↑ Frenologija) ir K. Kleisto (Vokietija) frenologinė schema. Šios schemos didžiųjų pusrutulių žievės darbą vaizdavo kaip psichinių sugebėjimų įvairių centrų funkcijų visumą. Antilokalizacionizmo šalininkai aiškino, kad smegenys yra vientisa nediferencijuota visuma, su kuria visos psichinės funkcijos yra susijusios vienodai. Tuo vadovaujantis, buvo daroma išvada, kad, pažeidus bet kurią smegenų dalį, sutrinka visos funkcijos (pavyzdžiui, susilpnėja intelektas), o sutrikimo dydis priklauso ne nuo pažeidimo vietos, o nuo to, kokia smegenų masė yra pažeista. Sisteminė dinaminė funkcijų lokalizacijos teorija teigia, kad smegenys - psichinių funkcijų substratas - yra vientisa visuma, kurią sudaro daugybė labai skirtingų dalelių, kurių kiekviena yra savita ir svarbi. Tiesiogiai su smegenų struktūromis sieti reikia ne visą psichinę funkciją ir netgi ne vieną ar kitą jos grandį, o fiziologinius procesus (veiksnius), kurie vyksta atitinkamose struktūrose. Jei tie procesai pažeidžiami, keliose tarpusavyje susijusiose psichinėse funkcijose atsiranda pirminių defektų.