Nemaloni psichinė būsena (slegianti įtampa, nerimas, neviltis, pyktis), atsirandanti dėl vidinių ar išorinių jėgų, kurios trukdo siekti tikslo. Būdingiausios vidinės kliūtys - slopinimas, vidinis konfliktas, išorinės - kito žmogaus prieštaravimas, visuomenės elgesio taisyklės. Frustracija tuo stipresnė, kuo labiau trukdoma asmenybei reikšminga veikla, veiksmai ir kuo arčiau yra siekiamas tikslas. Padidėjusi įtampa sutrikdo žmogaus veiklą, todėl jis ginasi tam tikromis gynybinėmis reakcijomis: agresija (pastangomis sunaikinti arba pašalinti frustracijos šaltinį), regresija (panaudojimu ankstesniam amžiaus tarpsniui būdingų gynybos būdų), sunkios situacijos vengimu, t. y. ir veiksmų perkėlimu į vaizduotės sritį. 1939 JAV psichologas Dž. Dolardas iškėlė hipotezę, kad frustracija beveik visada sukelia agresiją, o kita vertus, agresija beveik visada yra reakcija į frustraciją. 1941 kiti JAV psichologai įrodė, jog į frustraciją neretai reaguojama regresyviu elgesiu. Dėl nuolatinės frustracijos gali pakisti charakteris, atsirasti nepasitikėjimas savimi, rigidiškumas, neurozės. Todėl svarbu, kiek žmogus pajėgia atsispirti, išvengti frustracijos.