F. J. Galio (Vokietija) sukurta teorija, aiškinanti ryšį tarp žmogaus ar gyvūno psichinių savybių ir kaukolės formos, Teigia, kad galvos smegenų žievėje yra daug centrų, lemiančių tam tikras psichines savybes. Jei kuri nors savybė yra labai ryški, tai didesnis ir atitinkamas smegenų centras, o kaukolės paviršiuje atsiranda iškilimas. Specialiais matavimais galima sudaryti frenologinę schemą, kurioje pažymėti gumbai ir iškilimai, rodantys, kad žmogus turįs gabumų muzikai, poezijai, tapybai, arba esąs garbėtroška, šykštus, drąsus ir panašiai. XIX a. frenologija buvo labai populiarus ↑ psichodiagnostikos metodas. Daugybė skrodimų parodė, kad kaukolė visai neatkartoja galvos smegenų žievės formos, todėl žmogaus protinių ir dorovinių ypatybių nustatymas pagal kaukolės iškilimus ir įdubimus yra moksliškai nepagrįstas. Frenologiją ilgam laikui diskreditavo tai, kas Galio pažiūrose buvo racionalu - funkcijų lokalizacijos galvos smegenų žievėje dėsnį. Šis dėsnis buvo patvirtintas, kai 1870 G. Fričas ir E. Hitcigas įvairiose smegenų vietose surado psichomotorinius centrus ( ↑ Funkcijų lokalizacija ).