Kai kurių individų (eidetikų) sugebėjimas išlaikyti atmintyje ir labai gyvai, su visomis smulkmenomis atgaminti daiktų ir reiškinių vaizdus. XX a. pradžioje serbų psichologas V. Urbančičius pirmasis nuosekliai tyrė eidetizmą (jis stebėjo klausą praradusius pacientus). Marburgo mokyklos psichologai (Ė. R. Jėnšas, O. Kro) ypač domėjosi eidetizmu ir nuodugniai jį tyrė. Jie padarė išvadą, kad ikimokykliniame ir jaunesniajame mokykliniame amžiuje eidetizmas yra dažnas ir netgi dėsningas reiškinys. Buvo teigiama, kad iš masinės vaikų apklausos sukaupti duomenys įrodo, jog detaliai atkuriantys konkrečias situacijas eidetiniai vaizdai išgyvenami panašiai kaip ir stebimieji. 4 dešimtmetyje paaiškėjo, kad Marburgo psichologijos instituto darbuotojų publikacijos yra pseudomokslinės. Naujesniųjų tyrimų rezultatai nepatvirtino teiginio, kad eidetizmas yra labai paplitęs. Palyginti nedaugeliu atvejų buvo iš tikrųjų nustatyta, jog kai kurie (bet anaip tol ne visi) įžymūs menininkai, dailininkai, muzikai sugeba kurti eidetinius vaizdus. Eidetizmas dažnai siejasi su ↑ sinestezija.