Dvasinė, moralinė asmenybės krizė, vidinis konfliktas. Egzistencinės neurozės apimtas žmogus skausmingai išgyvena gyvenimo beprasmybę, tuštumą. Jis neranda gyvenimo tikslo, abejoja pasirinktomis vertybėmis. Nepasitikėjimas savimi, abejonės, netikrumo būsena trukdo žmogui laisvai pasirinkti ir veikti. Be to, ji apima vienatvės jausmas, nuobodulys, apatija, prasideda dvasinė atrofija. Dėl to žmogus nebegali spontaniškai savęs išreikšti, realizuoti, praranda kūrybiškumą, perspektyvą, autentiškumą, ima vadovautis svetimomis vertybėmis. Egzistencinę neurozę gali sukelti bloga auklėjimo atmosfera, kurią lemia be idealų, principų gyvenantys auklėtojai (tėvai, mokytojai) ir nepalanki socialinė aplinka, kurioje žmogus jaučiasi tarsi menkas visuomenės struktūros sraigtelis. Daugelis psichologų egzistencinę neurozę laiko specifiniu XX a. reiškiniu. Šią neurozę padeda įveikti ↑ logoterapija ir kitos egzistencinės psichoterapijos formos.