Psichologijos šaka, tirianti žmogaus elgesio motyvaciją, potraukius, emocijas, asmenybės konfliktus, t. y. dinaminį (žadinantį, afektinį), o ne intelektinį psichinio gyvenimo aspektą. Dinaminė psichologija žmogaus psichinę veiklą aiškina jos nuolatinės dinamikos, aktyvumo požiūriu. Dinaminė psichologija atsirado XX a. 2 dešimtmetyje. Jos žymiausias teoretikas JAV psichologas R. S. Vudvertas kritikavo bihevioristų ( ↑ Biheviorizmas) teiginį, jog visas gyvų būtybių elgesys - tai ryšiai tarp išorinių dirgiklių ir organizmo reakcijų į juos. Psichinę reakciją į išorės poveikį Vudvertas laikė sudėtingu dinamišku vyksmu, kuriame integruojasi ankstesnis patyrimas ir to momento vidaus ir išorės sąlygos. Šios sintezės negalima paaiškinti nei pradinių elementų asociacija, nei jų automatišku jungimusi į kompleksus, o tik psichiniu aktyvumu, kurio pagrindas yra veržimasis į tikslą, t. y. poreikis. Šis veržimasis - esminė gyvų organizmų savybė, dėl kurios organizmas yra jautrus vieniems stimulams ir abejingas kitiems. Poreikis ne tik lemia kinetinių reakcijų, judesių pobūdį, bet ir daro įtaką aplinkos suvokimui. Remdamiesi šiais teiginiais, dinaminės psichologijos šalininkai nustatė keletą svarbių suvokimo, judesio susidarymo, atminties, skaitymo procesų ir kitų dėsnių. Visais šiais atvejais paaiškėdavo, kokią svarbią reikšmę turi nuostata, kuri yra ankstesnė už psichologinį procesą ir reguliuoja jo eigą. Dinaminė psichologija kritikuoja mechanistines koncepcijas, ignoruojančias vidinių psichologinių veiksnių reikšmę elgesio organizacijai.