Pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi, savo veiksmais. Žinant individo charakterį, galima gana tiksliai numatyti būsimus jo veiksmus ir poelgius. Tipiški charakterio bruožai priklauso nuo bendrųjų žmogaus gyvenimo visuomeninių aplinkybių, perimamos socialinės patirties. Individualų charakterio savitumą formuoja individo vystymosi fiziologinės prielaidos ( ↑ Duomenys, ↑ Temperamentas, ↑ Aukštoji nervinė veikla ), be to, nepakartojamos situacijos, kuriose vyksta žmogaus ↑ socializacija, ↑ auklėjimas. Tipiškieji ir individualieji charakterio bruožai sudaro vienovę. Charakterio bruožai dar skirstomi į pagrindinius ir antrinius; pastarieji priklauso nuo pagrindinių raidos, be to, gali sudaryti su jais dermę (vientisas charakteris) arba kontrastą (prieštaringas charakteris). Charakteris reiškiasi ir formuojasi veikloje, todėl priklauso ir nuo tos veiklos turinio bei asmenybinės prasmės individui, ir nuo realaus, objektyviai vertinamo sėkmingumo bei paties individo subjektyvaus požiūrio į savo sėkmes ir nesėkmes. Charakteris reiškiasi žmogaus santykių su aplinka sistemoje, apimančioje santykius: a) su kitais žmonėmis (draugingas arba uždaras - ↑ ekstravertas ir ↑ introvertas; teisingas arba linkęs meluoti; taktiškas arba grubus ir pan.), b) su darbu (atsakingas arba nesąžiningas, darbštus arba tingus), c) su pačiu savimi (kuklus arba savimyla, savikritiškas arba pasipūtęs, išdidus arba nuolankus), d) su nuosavybe (dosnus arba godus, taupus arba išlaidus, tvarkingas arba aplaidus). Charakterio bruožams būdinga tam tikras pastovumas, bet jie gali būti ir plastiški, gali iš dalies kisti.