Individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Sieja individo praeitį su jo dabartimi ir ateitimi, labai padeda pažinimui, o tuo pačiu ir individo vystymuisi. Svarbiausi atminties procesai - ↑ įsiminimas, ↑ laikymas atmintyje, ↑ atsiminimas. Atmintį kompleksiškai tiria keletas mokslų, nes vienokios ar kitokios atminties formos yra būdingos visoms gyvoms būtybėms ir apima ne tik individualios patirties išlaikymą, bet ir paveldėtos informacijos perdavimą. Pirmasis eksperimentiškai tirti atmintį XIX a. pabaigoje pradėjo vokiečių psichologas H. Ebinghauzas; jis darė bandymus pats su savimi ir nustatė kiekybinius beprasmių skiemenų sekos įsiminimo, laikymo atmintyje ir atsiminimo dėsnius. Šiuos bandymus vėliau plėtojo bihevioristai, tiriantys žodinį įsiminimą. Beveik tuo pat metu pradėta tirti, kaip įsimenama ir išlaikoma atmintyje įsisąmoninta medžiaga. XX a. pradžioje prancūzų filosofas A. Bergsonas supriešino dvi atminties rūšis - atmintį, susidarančią mechaniškai kartojant kokius nors dalykus, ir atmintį, fiksuojančią suvoktus pavienius subjekto biografijos faktus. Geštaltinė psichologija pabrėžė įsimenamos medžiagos sisteminimo reikšmę. Psichoanalizė aiškino, kad užmiršimas - tai nemalonių traumuojančių įspūdžių išstūmimas iš sąmonės. Psichologas P. Žanė (Prancūzija) ir sociologas M. Halbvaksas pabrėžė socialinių ir kultūros veiksnių reikšmę aukštesniosioms žmogaus atminties formoms susidaryti. Ontogenezės procese įsiminimo būdai kinta, vis daugiau remiamasi įsimenamoje medžiagoje išskirtais prasminiais semantiniais ryšiais. Kartais atminties rūšys - motorinė, emocinė, vaizdinė, žodinė (loginė) - laikomos ontogenetinio atminties vystymosi etapais (Dž. Bruneris, JAV, Ž. Pjažė, Šveicarija). A. Lurija (Rusija), Ch. L. Toiberis, P. Speris analizavo atminties ir suvokimo sutrikimus, atsirandančius dėl kurios nors galvos smegenų vietos pažeidimo, ir nustatė, kad dešiniarankių kairiojo galvos smegenų pusrutulio procesai daugiau susiję su žodiniais loginiais įsiminimo būdais, o dešiniojo - su vaizdiniais. Atminties fiziologinį pagrindą sudaro neuronų ir jų populiacijų aktyvumo pokyčiai, taip pat pastovesni biocheminiai pokyčiai. Šie procesai paprastai laikomi dviejų atminties formų - ↑ trumpalaikės atminties ir ↑ ilgalaikės atminties - substratu; tą patvirtina psichologinių eksperimentų duomenys, rodantys, kad atminties formos skiriasi apimtimi, laikymo ir atsiminimo būdais. Atminties tyrimui didelę įtaką turėjo panašumai ir skirtumai tarp to, kaip apdoroja informaciją žmogus ir kaip tai atlieka skaičiavimo įrenginių struktūriniai blokai ( ↑ Modeliavimas ). Funkcinė žmogaus atminties struktūra yra daug lankstesnė. Ilgalaikė atmintis nebūtinai yra žodinė. Tą įrodo galimybė sėkmingai atpažinti daugybę (iki 1000 ir daugiau skaidrių) sudėtingų reginių (veidų, miesto ir kaimo kraštovaizdžių ir t. t.). Dideles vaizdinės atminties galimybes įrodo literatūroje aprašyti labai puikios atminties atvejai, pirmiausia vadinamasis ↑ eidetizmas. Psichologiškai analizuojant atmintį, svarbu atsižvelgti į tai, kad ji yra visos asmenybės struktūros dalis. Žmogaus motyvų ir poreikių plėtotė gali keisti jo santykį su savo praeitimi, todėl tos pačios žinios skirtingais laikotarpiais gali būti skirtingai išlaikomos individo atmintyje.