↑ funkcinių sistemų teorijos sąvoka - atmintyje laikomos informacijos, motyvacijos, žinių apie aplinką ir pradinio stimulo sintezė; tikslas - priimti sprendimą. Funkcinių sistemų teorija (P. Anochinas, Rusija) teigia, kad funkcija yra organizmo prisitaikymo prie aplinkos rezultatas. Ši teorija atmintį traktuoja kaip įvairių hierarchijos lygmenų funkcinių sistemų visumą (funkcinės sistemos susidaro per organizmų rūšies evoliuciją, be to, jas formuoja individo gyvenimo patirtis), o motyvaciją - kaip vieno iš poreikių konkretizaciją. Kai atliekama aferentinė sintezė, motyvacija aktualizuoja visas sistemas, kadaise padėjusias patenkinti šį poreikį. Informacija apie aplinką orientuoja į šioje situacijoje siektinus rezultatus. Galutinai individas apsisprendžia tada, kai kuris nors įvykis - pradinis stimulas - labiausiai veikia vieną iš sistemų, kurią individas jau pasirinko, remdamasis motyvacija ir aplinka. Aferentinei sintezei būdinga tokia pat hierarchija kaip ir atminties sistemoms (jos atspindi per evoliuciją įgytą organizmo prisitaikymą prie aplinkos ir individo prisitaikymą). Kaip ir kiekvienas sisteminis procesas, aferentinė sintezė vyksta ne kurioje nors vienoje smegenų struktūroje, o yra labai įvairių (centrinių ir periferinių, aferentinių ir eferentinių) neuronų tarpusavio sąveikos visose smegenyse ir visame organizme procesas