Stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės. Reiškiasi staigiais judesiais ir ryškiais vidaus organų funkcijų pokyčiais. Tai yra atsakomoji reakcija į jau įvykusį įvykį ir paprastai ištinka įvykio pabaigoje. Afektą sukelia žmogaus išgyvenamas vidinis konfliktas, atsiradęs iš prieštaravimo tarp žmogaus potraukių, siekių, norų arba reikalavimų, kuriuos jam kelia kiti arba jis pats, ir jų patenkinimo galimybių. Afektas plėtojasi sunkiomis, kritinėmis aplinkybėmis, kai žmogus nesugeba rasti tinkamos išeities iš pavojingos, dažniausiai netikėtai susidariusios situacijos. Turi ↑ dominantės savybių: stabdo su juo nesusijusius psichinius procesus ir paskubina vienokį arba kitokį stereotipinį avarinį sprendimo būdą (sustingimą, sprukimą, agresiją), susiklosčiusį per biologinę evoliuciją ir todėl tinkamą tik tipinėmis biologinėmis aplinkybėmis. Žmogus, jau patyręs afektą, įgyja specifinį patyrimą: susidaro vadinamieji afekto pėdsakai (afektiniai kompleksai), kurie žmogų, susidūrusį su tam tikrais afektą sukėlusios situacijos elementais, perspėja, kad būsena gali pasikartoti. Afekto būsenai būdinga sąmonės susiaurėjimas: žmogaus dėmesys yra sutelktas vien į afektą sukėlusias aplinkybes ir jo paskatintus veiksmus. Kartais sutrinka sąmonė, ir žmogus vėliau neatsimena kai kurių afektą sukėlusio įvykio epizodų; jeigu afektas labai stiprus, žmogus gali netekti sąmonės ir visiškai prarasti atmintį. Kadangi afekto metu žmogus nebegali reguliuoti savo elgesio, psichologija ir psichoterapija rekomenduoja vengti afektą sukeliančių situacijų, atlikti nuo jo atitraukiančius veiksmus, įsivaizduoti nepageidaujamus jo padarinius. Atsparumas afektui priklauso nuo asmenybės moralinės motyvacijos lygmens.