Toks kalbos vienetų (žodžių, gramatinių formų, šnekos aktų ir t. t.) vartojimas, kurį gimtakalbis ar gerai mokantis kalbą vartotojas laiko klaidingu; nusižengimas kalbinėms ir komunikacinėms normoms. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio klaidos pradedamos analizuoti, suvokti kaip natūralus kalbos mokymosi proceso – ↗tarpukalbės – reiškinys. Pirmiausia skirtinos ↗kompetencijos klaidos, ↗atlikties klaidos ir ↗riktai. Klaidos dar gali būti klasifikuojamos remiantis įvairiais kriterijais, pvz.: (1) pagal priežastis: ↗tarpkalbinės klaidos, pvz., atsirandančios dėl ↗interferencijos (pvz., dėl tarptautinių žodžių nevienodų reikšmių skirtingose kalbose), ↗intralingvalinės klaidos (pvz., ↗hiperapibendrinimas, ↗praleidimas), klaidos, atsirandančios dėl mokytojo kaltės ar netinkamos ↗mokomosios medžiagos; (2) pagal kalbos lygmenis (tarties, rašybos, leksikos, morfologijos, sintaksės, skyrybos); (3) pagal išmokimo lygį (↗raidos klaida); (4) pagal įtaką komunikacijos procesui (komunikacijai trukdančios ir netrukdančios, sociokultūrinės). Mokytojas turėtų numatyti, kada ir kaip klaidos turėtų būti taisomos, kad būtų daroma teigiama įtaka mokymo ir mokymosi procesui. Suklydęs mokinys gali pats pasitaisyti (žr. ↗pasitaisymas), tačiau jo klaidas ištaisyti gali ir kiti mokiniai. Klaidos gali būti taisomos iškart, kai tik padaromos, ar aptariamos vėliau. Svetimosios kalbos mokymo ↗metodų požiūris į klaidas skiriasi. Pvz., ↗gramatinis vertimo metodas akcentuoja kalbos vartojimą be klaidų, o ↗komunikacinė kryptis toleruoja klaidas, jeigu jos netrukdo komunikacijai.