Visuma būdų ir priemonių, įgyvendinančių oficialiąją valstybės ↗kalbų politiką, darančių įtaką šalies kalbinei situacijai. Kalbų planavimas apima: kalbų statuso planavimą, kalbų korpuso planavimą ir kalbų mokymo politiką. Kalbų statuso planavimas yra kalbų ir jų atmainų parinkimas tam tikriems tikslams, vienos ar keleto oficialiųjų kalbų statuso nustatymas, pvz., Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, Suomijoje oficialiųjų kalbų statusą turi dvi – suomių ir švedų – kalbos, Kanadoje – anglų ir prancūzų ir pan. Kalbos korpuso planavimas apima pačios kalbos ar jos atmainos raidos planavimą, jos funkcijų nustatymą, struktūros modifikavimą, tobulinimą, vartosenos ↗norminimą, rašto sistemos plėtojimą, rašybos reformas, kalbos šiuolaikinimą, terminijos tvarkybą ir t. t. Kalbų statuso ir korpuso planavimu dažniausiai užsiima specialios valstybinės institucijos, pvz., Prancūzijoje – Prancūzijos akademija, įkurta 1635 metais, Lietuvoje – Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Trečiasis kalbų planavimo elementas yra kalbų mokymo politika, atliekanti svarbiausią vaidmenį įdiegiant ir plėtojant kalbų statuso ir kalbų korpuso planavimo numatytus sprendimus. Kalbų mokymo politika apima nutarimus dėl gimtųjų ir svetimųjų kalbų mokymo, dėl mokomųjų kalbų vartojimo valstybės švietimo sistemoje.